* Vištyčio istorija pagal B. Kviklio enciklopediją "Mūsų Lietuva", 3 tomas, Vilnius, 1991m.

Antradienis, 20 Balandis 2010 15:31 administratorius
Spausdinti

Miestelėnai turėjo taisyti prie upelio esančią vandens malūno užtvanką, tiltus ir atlikti kitus patarnavimus. Nuo 1589m. Vištytyje apsigyveno žydai. 1571 m. karalius Žygimantas Augustas perleido miestui 40 valakų 6 margus girios, kurios mediena turėjo būti naudojama miesto namų statybai ir kurui. Įvestos 4 mugės miestui nebuvo reikalingos, taigi 1670m. jos buvo panaikintos, paliekant tik vieną, kuri turėjo būti ruošiama Šv. Jurgio dieną.


Vištyčio istorija pagal B. Kviklio enciklopediją "Mūsų Lietuva", 3 tomas, Vilnius, 1991m.

Vištyčio miestelis yra įsikūręs Vištyčio ežero šiauriniame krante, prie Lietuvos-Prūsijos sienos, 40 km į pietvakarius nuo Vilkaviškio. Vietovė išsistačiusi kalvotoje vietoje ir šliejasi prie smėlėtų ežero krantų. Miestelis bus gavęs Vištyčio ežero (>>) vardą. Vištyčio gyvenvietė galėjo atsirasti 1530-1550 metais, kai karalienė Bona Alytaus girios vakarinėje pusėje steigė naujas gyvenvietes, kolonizavo Prūsijos pasienį. Iš Virbalio miesto 1561m. inventoriaus sužinome, kad tada Virbalyje buvo Vištyčio gatvė. 1566 m. Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (>>) pastatė Vištyčio kaime bažnyčią (>>) ir jai užrašė nedidelį Nebūtkaimio kaimą (3 km į šiaurę nuo Vištyčio), su 6 valakais žemės.

Nuo to laiko šis kaimas dažnai buvo Kunigiškiais vadinamas; gyveno jame 4 ūkininkai ir 3 daržininkai, mokėję klebonui mokesčius. 1570m. Žygimantas Augustas suteikė Vištyčiui Magdeburgo miesto teises (>>) ir tokiu būdu kaimą pavertė miestu. Šios privilegijos buvo kitų karalių 1589m., 1638m. ir 1670m. patvirtintos, jas dar išplečiant. Vištyčio miestas tada gavo antspaudą ir herbą (>>) su vienaragio atvaizdu.

Miestą valdė vaitas, kurį iki gyvos galvos skirdavo D.L.K. Be vaito, buvo ir miesto burmistras. Jo vietai užimti miesto gyventojai parinkdavo keturis kandidatus, iš kurių vieną seniūnas D.L.K. vardu patvirtindavo. Visas miestelėnų bylas spręsdavo seniūnas su savo patarėjais. Miestui buvo suteikta teisė ruošti keturias metines muges; buvo nustatyti matai, turgaus mokestis, mėsos ir kitų pardavimo prekių mokesčiai. Miestas turėjo pasistatyti rotušę, išvesti gatves ir kelius, prižiūrėti namų statybą. Įruošta miesto pirtis (priešgaisriniais apsaugos sumetimais pastatyta toliau už miesto). Vištyčio gyventojai negalėjo turėti privačių pirčių. Pajamos iš pirties, svarstyklių ir kirpyklų turėjo eiti miestui.

Miestelėnai turėjo taisyti prie upelio esančią vandens malūno užtvanką, tiltus ir atlikti kitus patarnavimus. Nuo 1589m. Vištytyje apsigyveno žydai (>>). 1571 m. karalius Žygimantas Augustas perleido miestui 40 valakų 6 margus girios, kurios mediena turėjo būti naudojama miesto namų statybai ir kurui. Įvestos 4 mugės miestui nebuvo reikalingos, taigi 1670m. jos buvo panaikintos, paliekant tik vieną, kuri turėjo būti ruošiama Šv. Jurgio dieną.

Vištyčio miesto savivaldybė nevisada sutarė su Vištyčio seniūnu. Prof. K. Jablonskis yra paskelbęs keletą XVIII a. pabaigos dokumentų (>>), iš kurių matyti, kad 1772 04 07 asesorių teismas priėmė svarstyti Vištyčio seniūno K. Puzino ir miestelėnų bylą ir išdavė miestelėnams raštą, ginantį juos nuo seniūno persekiojimų. Ginčytasi dėl minėto 40 valakų miško. Seniūnas mišką pasigrobė ir juo naudojosi. 1773 01 02 asesorių teismo sprendimu miškas buvo grąžintas Vištyčio miestui.

Vėliau miestelėnai vėl skundėsi, kad seniūnas nepaisąs sprendimo ir dar labiau mišką kertąs. Miestelėnai skundė seniūną K. Puziną, kad jis leidžiąs Vištytyje gyvenantiems žydams verstis prekyba, nors pagal miestui suteiktą privilegiją tai esą uždrausta. Ginčai dėl girios greitai nesibaigė: bylinėtasi ir 1776 m. Tuo metu magistratas buvo paskyręs miestelėną M. Bieliauską saugoti girią, tačiau seniūno žmonių jis buvo smarkiai sumuštas. Tais metais Vištyčio burmistras Aliuškevičius, magistrato nariai ir miestelėnai prašė išduoti jiems raštą, ginantį nuo seniūno persekiojimų. Drauge reikalavo, kad M. Bieliauskas būtų paleistas.

1785m. magistratas iškėlė ieškinį (aktoratą) Vištyčio kunigui Poliakovskiui. Asesorių teismas dar kartą uždraudė seniūnui Kristupui Puzinui atiminėti miestelėnų sklypus ir kirsti jų girią. Kadangi Puzinas į teismą neatvyko, teismas nubaudė jį už akių famacija; tokia pačia bausme buvo nubaustas kun. Poliakovskis, o Vištyčio smuklininkas Leibovičius banicija (>>).

1790 01 18 Vištyčio seniūno K. Puzino (iš vienos pusės) ir miestelėnų atstovų - burmistro Jurgio Narvičiaus, viceburmistro Mykolo Kuranovskio, miestelio prižiūrėtojo (dozorca) Kazimiero Auštros pasirašyta kompromisinė sutartis. Pagal ją Puzinas sutiko grąžinti miestelėnams 3 valakus žemės, kuri buvo priskirta seniūnui po Vištyčio magdeburgijos panaikinimo. Seniūnas sutiko grąžinti miestui sklypą, kuriame buvo sudegusi smuklė, atidavė naujai statomą smuklę su bravoru, perleido pajamas iš septynių sklypų, kuriuos valdė malūnininkas.

Puzinas pažadėjo savo lėšomis atstatyti viešąjį šulinį Vištyčio miesto I aikštėje, tačiau jį apsitverti turėjo patys miestelėnai. Miestelėnai sutiko leisti seniūnui per miesto žemę išsikasti griovį, jungiantį ežerą, su malūno tvenkiniu. Iš tos sutarties matyti, kad tuo metu Vištytyje buvo žydų (>>), kurie turėjo lygiai su kitais miestelėnais vykdyti įvairias prievoles ir mokėti mokesčius. Vištyčio seniūnijos valstiečiams buvo uždrausta įvažiuoti į miesto girią, bet ir miestelėnai kuro tegalėjo gauti pagal burmistro kvitą.

Iš šios sutarties aiškėja, kad kiek anksčiau miestelėnų sargyba girioje užmušė valstietį Juozapą Rakovskį. Dėl šio įvykio seniūnas į Vištyčio miestą įvedė plk. Baranovskio vadovaujamą kareivių dalinį ir liepė suimti girininką. Seniūnas pripažino suimtąjį nekaltu, liepė jį paleisti, o miestelėnai pažadėjo neieškoti su tuo įvykiu susijusių nuostolių ir atšaukti teisme iškeltą bylą. Seniūnui sutikus miestelėnams apmokėti 30 raudonųjų teismo išlaidų, miestelėnai nutraukė ir kitas prieš seniūną iškeltas bylas.
XVII a. viduryje Vištyčio miestas buvo išaugęs. 1658m. jį apiplėšė Prūsija, palaikydama Lietuvos priešų (rusų) pusę. Iš 1674 m. dokumento matyti, kad Vištytyje nedaug tebuvo gyventojų.

Sūduvai atitekus Prūsijai (1795m.), Vištytis buvo Prūsijos karaliaus miestas. 1798m. jame buvo 287 gyvenamieji namai ir 1579 gyventojai.

1863m. sukilimas reiškėsi ir Vištyčio apylinkėse. Vištyčio klebonas kun. Augustinas Vaišnora (1816-1888m.), buvo rusų apkaltintas palaikęs ryšius su sukilėliais, juos rėmęs, nuslėpęs prieš rusus sukilėlių pavardes. 1864 08 03 teismas jam priteisė 12 metų katorgos darbų. 1864 09 02 iš Varšuvos jis buvo ištremtas į Sibirą.

Vištyčio miesto reikšme ėmė kristi XIX a. viduryje, apie 1865m. pravedus Kauno-Virbalio geležinkelį ne pro Vištytį. Vištytį ėmė nustelbti bekylą prie geležinkelio esantieji Kybartai. Vis dėlto 1897m. Vištytyje buvo 2 468 gyventojai, kurių trečdalį sudarė žydai. 1901m. pradžioje Vištytis sudegė. Šio gaisro metu Vokietijos kaizeris Vilhelmas II kaip tik medžiojo prie Lietuvos sienos esančioje girioje. Išgirdęs apie Vištytį ištikusią nelaimę, su savo palydovais atjojo į sudegusį miestą ir suteikė pabėgėliams 3000 rublių paramą.

Romos katalikų bažnyčią 1566m. pastatė karalius Žygimantas Augustas ir aprūpino fundacijomis. Kiek vėliau kun. Matas Šneideravičius užrašė klebonui 10.000 auksinų, iš kurių klebonas kasmet gaudavo 6%. 1658 m. bažnyčią apiplėšė Prūsijos kareiviai. 1723 m. Vištyčio seniūnas Kristupas Puzinas iš Kozielskio pastatė naują medinę bažnyčią, tačiau nuolatinio kunigo iki 1736 m. nebuvę. Tais metais Vištytyje įkurta jėzuitų misija, tvarkiusi ir parapijos reikalus. 1829 m. parapijos ir valstybės lėšomis pastatyta nauja mūrinė Švč. Trejybės vardo bažnyčia, padidinta 1885 metais. 1887 m. ją konsekravo Seinų sufraganas vyskupas Juozapas Oleka. Po 1863m. sukilimo bažnyčios žemes rusai nusavino.

Kai kurie lenkuojantieji kunigai ir kitos aplinkybės dalį Vištyčio ir apylinkės gyventojų buvo aplenkinę. Nelotyniškos pamaldos, pagal to meto madą, buvo atliekamos lenkiškai. Tik XX a. pradžioje klebonas kun. Krokininkas sudarė lietuvių chorą ir bandė įvesti Iietuviškus giedojimus. Lenkuojantieji jį įskundė, ir 1903 01 21 Vilkaviškio aps. viršininko pareigūnas Mikailovskis jį tardė ištisas dvi dienas. Išvažiuodamas įsakė klebonui žiūrėti, kad lietuviai choristai negiedotų iš lietuviškų spausdintų gaidų. Tik 1909m., lietuviams energingai reikalaujant, Seinų vyskupijos administracija nustatė naują pamaldų tvarką: nelotyniškos pamaldos lietuviškai turėjo būti atliekamos ir giedama lietuviškai tris sekmadienius iš eilės, o ketvirtąją lenkiškai. Tačiau lenkuojantieji dar kurį laiką lietuviškai melstis trukdė.

Mūsų laikais Vištyčio Romos katalikų parapija priklausė Bartininkų dekanatui. 1936 m. ji apjungė 2493 katalikus.

Mokykla (>>)Vištytyje, pagal parapijos steigimo aktą, turėjo būti įkurta jau 1750 metais, tačiau apie jos veiklą žinių neturima. Mokykla buvo XVIII amžiuje; 1784 m. joje mokėsi 14 mokinių; 1843 m. - 83 mokiniai (45 berniukai ir 38 mergaitės). Buvo dėstoma lenkiškai, ir todėl mokykla gerokai aplenkino gyventojus. Po 1863 m. sukilimo mokykla buvo surusinta.

Vištyčio evangelikų liuteronų parapija oficialiai įsteigta 1842 m. 1851 m. parapiečiai pasistatė akmeninę bažnyčią. Carinės Rusijos laikais parapija buvo laikoma Vižainio parapijos filija ir priklausė Varšuvos evangelikų liuteronų konsistorijai. Nepriklausomybės gyvenimo pradžioje Vištyčio parapija pasiskelbė nepriklausoma ir prisijungė prie Lietuvos evangelikų liuteronų (>>) konsistorijos. Parapijos klebonu buvo kunigas Martynas Bumbulis, mokslus išėjęs Lietuvos universiteto evangelikų teologijos fakultete. Pamaldos buvo Iaikomos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Parapiečių daugumai 1941 m. išrepatrijavus, o kitiems 1944 m. pasitraukus į Vakarus, likusieji nebepajėgė sudaryti parapijos ir valdžiai mokėti didžiulius mokesčius.

Carinės Rusijos laikais Vištytis buvo valsčiaus centras. Lietuviška veikla prieš I pasaulinį karą Vištytyje ir apylinkėse buvo gyva. 1909 m. jau buvo vartotojų kooperatyvas, "Žiburio" draugijos skyrius, taupomoji-skolinamoji kasa, ugniagesių komanda, buvo kuriamas audimo fabrikėlis.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, Vištytį buvo užemę lenkai. 1920 03 27 2000 gyventojų minia, susirinkusi turgavietėje, pasisakė už Lietuvą. Lenkų kareiviai apdaužė ir apšaudė susirinkusius - nukentėjo apie 100 asmenų. 1920 03 29 Lietuvos vyriausybę pasiekė Vištyčio gyventojų prašymas (su 744 parašais) išvaduoti juos iš lenkų valdžios ir gelbėti nuo bado. Vištytis grįžo prie Lietuvos, buvo valsčiaus centras. 1923m. Vištyčio valsčius apjungė 17 gyvenviečių su 546 ūkiais ir 3907 gyventojais. Tada miestelyje buvo 177 gyvenamieji namai ir 1295 gyventojai. Miestelio gatvės aptvarkytos, 1930m. pastatytas Vytauto Didžiojo (>>) (Nepriklausomybės) paminklas. Vištytyje buvo mokykla, valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, pasienio policijos rajono įstaiga, paštas, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, smulkaus kredito draugija, kooperatyvas, daug krautuvių, buvo gerų amatininkų. Kai kuriems gyventojams nebuvo svetimas ir kontrabandos verslas.

II pasaulinio karo metu Vištytis nukentėjo. Sudegė dalis miestelio ir bažnyčia. Vokiečiai likvidavo Vištyčio žydus (>>), nužudyta nemaža komunistų veikėjų. Pokario metais (>>) ištremta nemaža gyventojų.

Bolševikų okupacijoje Vištytis buvo priskirtas Kybartų, vėliau Vilkaviškio rajonui, yra apylinkės ir Vištyčio sovchozo centras. Pastatyta kiek naujų namų. Yra vidurinė mokykla, propagandinė kultūros namų įstaiga, biblioteka. 1959 m. Vištytyje tebuvo 607 gyventojų. 1965-1966 m. pastatyta vaistinė, buitinio aptarnavimo pavilijonas, 8 butų gyvenamasis namas, įruoštos patalpos ryšių skyriui ir apylinkės vykdomajam komitetui. 1966 m. ežero pakrantėje jūreiviai-žvejai statėsi mokomąją bazę.

Vištyčio istorija pagal A.Miškinio "Užnemunės miestai ir miesteliai", Vilnius, 2001 m.

Vištyčio istorija pagal daktaro J.Totoraičio "Sūduvos-Suvalkijos istorija"; Kaunas,1938m.

Vištyčio istorija pagal "Lietuvos enciklopedija", Bostonas, 1966m.


Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 08:18