VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Svetimšalis. L’étranger

Email Spausdinti PDF

Photobucket

SVETIMŠALIS
- Sakyk mįslingas žmogau, ką tu labiau myli: tėvą, motiną, seserį ar brolį?
- Aš neturiu nei tėvo, nei motinos, nei sesers, nei brolio.
- Savo draugus?
- Jūs vartojate žodį, kurio prasmė man lig šiol man pasiliko nežinoma.
- Tėvynę?
- Aš nežinau kokioje geografinėje platumoje ji yra.



Svetimšalis


- Sakyk, mįslingas žmogau, ką tu labiau myli: tėvą, motiną, seserį ar brolį?

- Aš neturiu nei tėvo, nei motinos, nei sesers, nei brolio.

- Savo draugus?

- Jūs vartojate žodį, kurio prasmė lig šiol man pasiliko nežinoma.

- Tėvynę?

- Aš nežinau kokioje geografinėje platumoje ji yra.

- Grožį?

- Mielai aš jį mylėčiau dievišką ir nemirtingą.

- Auksą?

- Aš jo nekenčiu, kaip jūs nekenčiate Dievo.

- Tai ką gi tu, keistasis svetimšali, myli?

- Aš myliu debesis… praplaukinčius debesis… tenai… tenai…tuos nuostabius debesis.


Šarlis Bodleras / Charles Pierre Baudelaire

Paryžiaus splinas: maži prozos eilėraščiai

Iš prancūzų kalbos vertė Nyka - Niliūnas

****


L’ÉTRANGER



— Qui aimes-tu le mieux, homme énigmatique, dis ? ton père, ta mère, ta sœur ou ton frère ?


— Je n’ai ni père, ni mère, ni sœur, ni frère.


— Tes amis ?


— Vous vous servez là d’une parole dont le sens m’est resté jusqu’à ce jour inconnu.


— Ta patrie ?


— J’ignore sous quelle latitude elle est située.


— La beauté ?


— Je l’aimerais volontiers, déesse et immortelle.


— L’or ?


— Je le hais comme vous haïssez Dieu.


— Eh ! qu’aimes-tu donc, extraordinaire étranger ?


— J’aime les nuages… les nuages qui passent… là-bas… les merveilleux nuages !

Photobucket

Šarlis Bodleras (Charles Pierre Baudelaire

Photobucket

Le Spleen de Paris/Petits Poémes en Prose



Atnaujinta Penktadienis, 12 Lapkritis 2010 05:31  
Mes turime 57 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6968496
Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus

Vos įžengęs į šią karo siaubo draskomą žemę, jis suprato, kad jei grįžęs į gimtinę neparašys apie tai, ką matė ir patyrė – neparašys niekada. Laisvai anglų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis bendraujantis karininkas nepagražintais ir jaudinančiais atsiminimais dalinasi naujame leidyklos „Alma littera“ išleistame romane „Afganistano daktaras“. Apie Afganistane sutiktus žmones, kurie romane įamžinti kitais vardais, sielos ramybės paieškas pragaru virtusiame krašte ir kaip atsidūrus ten neprarasti žmogiškumo kalbamės su karo gydytoju Viliumi Kočiubaičiu.

– Kaip gimė ši knyga? – 2004 metais pirmą kartą įžengiau į Afganistaną. Ten būdamas, kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį. Prieš kelerius metus išleidau dvitomę monografiją „Vištytis“. Ilgus metus rinkta medžiaga netilpo į dvi knygas, todėl iškart ėmiausi trečiojo ir ketvirtojo tomo – tai būtų užtrukę daugiau negu ketverius metus, todėl atidėjau šią monografiją į šalį ir ėmiausi Afganistano temos.



Banners