VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Keliaujant su Lietuvos vardu

Email Spausdinti PDF

Tačiau kiti autoriai mano kitaip. Pradėkime nuo Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio. Z. Ivinskis knygos “Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties” 119 puslapyje rašo: “Tikra yra, kad Lietuvos vardą (“Litua”) pirmieji paminėjo Annales Quedlinburgenses, pažymėdami, kad 1009 m. prie Lietuvos ir Rusijos sienos buvo nužudytas misininkas Šv. Bruno su savo aštuoniolika palydovų.


Keliaujant su Lietuvos vardu

Kurį momentą, kuriuos metus reikia laikyti valstybės pradžia, valstybės gimimo data? Ši data nustatoma labai įvairiai, nes įvairiai susiklostė tautų ir valstybių likimai. Paprastai valstybės nesusikurdavo per vieną dieną ar net per vienus metus. Tai ilgokas, kai kada net labai ilgas procesas. Todėl minėdami valstybės gimtadienį ieškome jos istorijoje pirmo svarbaus įvykio.

Senovės Romos imperijai toks labai svarbus įvykis buvo Romos miesto įkūrimas. Nieks tiksliai nežino, kada šis miestas įkurtas. Remtasi legendomis, ir priimta tiktai apytikrė data. Lenkų tauta tokia labai svarbia data savo valstybei laiko krikšto priėmimą 966 metais. Kitos valstybės savo pradžia laiko kitus svarbius įvykius (pvz., kai kitos šalys arba tarptautinės organizacijos pripažįsta valstybę).

O Lietuva? Lietuva savo metų ir šimtmečių negali skaičiuoti nuo krikščionybės priėmimo, nes jau gerokai anksčiau, dar būdama pagoniška, ji jau buvo viena stipriausių valstybių Europoje - kažin ar ne stipriausia visoje savo istorijoje.

Neužfiksuotas ir koks nors kitas itin svarbus įvykis, kurį galėtume laikyti Lietuvos valstybingumo pradžia. Tai nereiškia, kad tokių įvykių nebūta. Be abejo, būta, tik jie neužrašyti, nes lietuviai tuomet savos raštijos dar neturėjo, o kaimynai tikslios Lietuvos valstybės kronikos nerašė.

Miesto metus paprastai skaičiuojame nuo tada, kai jam buvo suteiktos tokios teisės. Bet jeigu miestas gyvavo anksčiau, negu jam miesto teisės buvo suteiktos, jo gimimo data laikome metą, kada jo vardas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Tarkim, Gdansko įkūrimo data laikomi 997 metai, kai informacijoje apie šv. Vaitiekaus kelionę į prūsų kraštą pirmą kartą buvo paminėtas ir vardas “Gedanytz”.

Pagal panašų principą skaičiuojame ir Lietuvos amžių - nuo to meto, kai jos vardas pirmą kartą buvo paminėtas Europos metraštyje. Tai atsitiko 1009-aisiais. Tačiau Lietuvos vardas buvo paminėtas toli nuo jos ribų - vokiečių krašte, Kvedlinburgo analuose. Ir net ne pati Lietuva buvo pagrindinė to kronikos įrašo tema, bet visai kitas įvykis. Lietuvos vardas buvo paminėtas tik, pasakytume, “esant progai”.
Kvedlinburgo analuose kalbama apie vokiečių misionieriaus arkivyskupo Brunono kelionę ir jo žūtį Lietuvos ir Rusios pariby (“... in confinio Rusciae et Lituae”). Vadinasi, Kvedlinburgo metraštininkams jau tada, 1009 metais, buvo žinomas ir Lietuvos vardas, ir jos ribos. Kadangi arkivyskupo Brunono tragiškas likimas suvaidino tokį svarbų vaidmenį Lietuvos valstybingumo istorijai, pabandykime šiandien, beveik tūkstančiui metų praėjus, pakeliauti jo takais.

***

Kada Brunonas gimė - tiksliai nežinome. Manoma, kad tarp 974 ir 978 metų. Žinoma tiktai tiek, kad jis buvo kilęs iš pasiturinčios vokiečių giminės, valdančios Kverfurto miestą.

Anksti būsimasis misionierius nutaria tapti dvasininku. Įstoja į šv. Bonifaco ir šv. Alekso vienuolyną Romoje. Po kelerių metų Brunonas savo likimą susieja su šv. Romualdo eremitais - atsiskyrėliais. (Beje, jie davė pradžią kamendulių ordinui.) 1002 arba 1003 metais jis vis dėlto grįžta į Vokietiją. Ten greit tampa vyskupu, paskui arkivyskupu.

Neaišku, kodėl po kelerių metų, eidamas tokias aukštas bažnytines pareigas, Brunonas apsisprendžia atsisakyti ramaus ir gana patogaus arkivyskupo gyvenimo ir tampa misionieriumi. Nuvyksta pas tuometinį Lenkijos kunigaikštį Boleslovą Narsųjį, dalyvauja misijose Vengrijoje, Rusioje, 1008 metais jam net pavyksta pakrikštyti kai kurias klajoklių piečingų gentis, gyvenančias šiaurės ir vakarų Juodosios jūros pakrantėse.

1009 metais Brunonas išvyksta į prūsų kraštą. Turbūt net nenujausdamas, kad tai bus jo paskutinė žemiškoji kelionė. Įžengęs kartu su 18 palydovų į pagonišką kraštą, tuoj pat buvo suimtas, nuvestas pas genties vadą ir nužudytas.

Brunono misija nebuvo pirmas bandymas pakrikštyti prūsus, jotvingius ir lietuvius. Kiek anksčiau, 997 metais, tai daryti bandė šv. Vaitiekus Adalbertas, tiktai kitame prūsų žemės krašte - kur nors Aistmarių (lenk. Zalew Wiślany) pakrantėje. Vaitiekaus misija taip pat nepasisekė - jis buvo nužudytas labai panašiomis aplinkybėmis, kaip ir Brunonas.

Šios misijos yra panašios: ir Vaitiekus, ir Brunonas buvo pas prūsus pasiųsti lenkų kunigaikščio Boleslovo Narsiojo. Nereikia manyti, kad lenkų kunigaikščiui rūpėjo vien pagonių prūsų “sielų vadavimas nuo piktosios dvasios”. Be jokių abejonių, jam rūpėjo šį kraštą pavergti, gal net prijungti prie savo valdų. O kadangi stokojo karinės jėgos, sumanė tai padaryti, prisidengęs krikščionybės plėtimo skraiste.

O jei misija nepavyktų? Jeigu nepavyktų, tai vis tiek būtų naudos. Vaitiekus žuvo nepakrikštijęs nė vieno prūso, bet tapo kankiniu, buvo paskelbtas šventuoju, jo palaikai pargabenti į Lenkiją, palaidoti kunigaikščio Boleslovo Narsiojo sostinėje - Gniezno mieste. Tai davė pagrindą stengtis įsteigti atskirą Gniezno arkivyskupiją, atsirado proga 1000 metais susitikti su ciesoriumi Ottonu. Galima sakyti, kad lenkų kunigaikščiui nužudytas misionierius buvo net naudingesnis negu gyvas.

Tačiau mes vėl grįžkime prie Brunono kelionės, nes tai, kaip jau pradžioje minėjau, susiję su Lietuvos istorija. 1009 metų pavasarį Brunonas su palyda iš Lenkijos nuvyko pas pagonis ir ten žuvo. Kur?

***

Jeigu šito paklaustume kraštotyrininkų, jie nė kiek neabejodami pasakytų: šv. Brunonas iš Kverfurto žuvo 1009 m. kovo 9 dieną ties dabartiniu Gižicko (Giżycko) miestu, ant aukštos kalvos prie pat Negotyno (Niegocin) ežero kranto. Toje vietoje stovi geležinis kryžius su atitinkama informacija. Jei netikite, pasiskaitykite Gižicko evangelikų parapijos kroniką, ten viskas tiksliai surašyta.

Jei paprašytume, Mozūrų krašto gidas dar papasakotų, kaip tai atsitiko. Papasakotų, kad Brunonas, norėdamas įrodyti, jog pagonių dievai yra begaliai, liepė sumesti į laužą pagonių stabus, kad norėdamas įrodyti krikščionių Dievo galybę, pats kelis kartus perėjo per ugnį ir išliko sveikas.

Papasakotų, kaip Brunonas pakrikštijo galindų kunigaikštį Izegupsą, kaip įtūžęs Izegupso brolis Brunoną nužudė, o jo galvą įmetė į čia pat tekančią Alstros upę.

Pasakojimas labai gražus, tik viena bėda - nežinia, kiek čia tiesos, o kiek prasimanymų. Tačiau šį variantą kartoja ne tik kraštotyrininkai, bet ir mokslininkai istorikai (pvz., S. Achremczyk knygoje “Historia Warmii i Mazur. Od pradziejów do 1945 r.; Olštinas, 1992; 22 psl.).

Apie šventojo Brunono gyvenimą istorinių šaltinių ir literatūros nedaug. Bet praėjusių metų pabaigoje Olštine buvo išleista knyga “Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich”, kurios visas skyrius yra skirtas Brunono misijai aptarti. Knygos autorius Grzegorz Białuński gyvena Gižicke, dirba adjunktu W. Kętrzyńskio mokslinių tyrimų centre Olštine (Ośrodek Badań Naukowych im. Wojciecha Kętrzyńskiego w Olsztynie). Knygoje jis nagrinėja įvairius šv. Brunono kelionės variantus, įvairias galimas jo žūties vietas. Aišku, pasitelkęs prieinamą istorinę literatūrą.

Pasirodo, dėl šv. Brunono kelionės maršruto ir žuvimo vietos esama įvairiausių nuomonių. Pirmasis ėmęsis tirti šv. Brunono gyvenimą buvo vokietis D.S. Biutneris. Remdamasis Biutnerio tyrimo rezultatais, kitas vokiečių mokslininkas iš Karaliaučiaus, M. Lilientalas (M. Lilienthal), parašė labai trumpą šio šventojo biografiją.

Daugiau dėmesio misionieriui - kankiniui skyrė A. Kolbergas, tačiau pastarasis manė, kad šv. Brunonas buvo nužudytas ne rytų, bet vakarų prūsų žemės dalyje, kur nors ties dabartiniais miestais Suš (Susz) ir Prabuty, Lenkijos teritorijoje. Tose apylinkėse Kolbergas surado vietovę vokišku vardu Gross Brunau ir manė, kad šis vardas kilęs nuo šventojo kankinio vardo. Rado taip pat giraitę, vokiškai vadinamą Seweten, ir manė, kad tai buvusi prūsų šventoji giraitė. Iš to Kolbergas padarė išvadą, kad šv. Brunonas, kaip ir anksčiau šv. Vaitiekus Adalbertas, įžengė į pagonių prūsų šventąją giraitę ir už tai buvo nužudytas.

Išsamiausius mokslinius darbus apie šventojo Brunono gyvenimą parašė vokiečių mokslininkas iš Karaliaučiaus Johanas Foigtas (Johann Voigt). Pasak jo, šv. Brunonas 1008 metais išvyko iš dabartinio Lomžos miesto apylinkių į šiaurę, per miestą Kolno, dabartinių miestų Pišo (Pisz) ir Gižicko link. Foigtas manė, kad Prūsija - tai Galindija, Nadruva - tai Kvedlinburgo analuose minima Lietuva, o Rusija - ten pat minima Sūduva. Priėmus tokį variantą, jam atrodė, kad šv. Brunonas buvo nužudytas būtent ties dabartiniu Gižicko miestu.

Foigto knygos davė pagrindą parašyti Gižicko parapijos kroniką, kurios autorius, pastorius E. Trinkeris (E. Trincker), jau aiškiai tvirtino, jog šventasis Brunonas žuvo ant Negotyno ežero kranto. 1910 metais toje vietoje buvo pastatytas geležinis kryžius, kuris tebestovi ir šiandien. Ar galėjo Karaliaučiaus mokslininkas Foigtas manyti, kad Kvedlinburgo analuose minima Prūsija - tai Galindija, Nadruva - tas pats, kas Lietuva, o Sūduva - tai Rusia? Galėjo, nes galindai - tai prūsų gentis, nadruviai, kai kurių istorikų manymu, esą vakariniai lietuviai, o Sūduva (Jotva) tuo metu (nuo 983 metų) buvo pavergta Kijevo Rusios kunigaikščių. Todėl Foigtas galėjo manyti, kad Kvedlinburgo metraštininkas šį kraštą laikė Rusia. O gal taip buvo iš tiesų?

Tačiau kiti autoriai mano kitaip. Pradėkime nuo Lietuvos istoriko Zenono Ivinskio. Z. Ivinskis knygos “Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties” 119 puslapyje rašo: “Tikra yra, kad Lietuvos vardą (“Litua”) pirmieji paminėjo Annales Quedlinburgenses, pažymėdami, kad 1009 m. prie Lietuvos ir Rusijos sienos buvo nužudytas misininkas Šv. Bruno su savo aštuoniolika palydovų. Pažymėjimas, kad nužudymas įvykęs Lietuvos - Rusijos pasienyje (greičiausiai prie Gardino-Nemuno, jotvingių žemėje), leidžia daryti išvadą, jog jau XI amž. pradžioje ir Vakaruose buvo žinoma, kur prasideda Lietuvos ribos.” Tiek Zenonas Ivinskis. Tačiau mokslininkas tvirtai neteigia, kad misionieriaus Brunono žūta būtent Gardino apylinkėse. Jis tiktai rašo - “greičiausiai”.

Nenurodo tikslios anų įvykių vietos ir kiti autoriai. Net šv. Brunono bendražygis kapelionas Vipertas (Wippert), kuriam kažkaip pavyko ištrūkti iš pagonių prūsų rankų, kaip misionieriaus žūties vietą nurodė prūsų kraštą (“provincia, que nuncupatur Pruscia”). Kiti autoriai, kaip antai metraštininkai Sakso ir Damiani, teigia, kad tai įvyko Lietuvos, Prūsijos ir Rusios pariby.

Vėlesni rašytiniai šaltiniai nurodo dar vieną topografinį objektą, pagal kurį galima būtų lengviau nustatyti šv. Brunono žuvimo vietą. XV šimtmečio užrašas rodo, kad nužudyto Brunono galva buvo įmesta į Alstros upę. Tačiau kur toji Alstra, taip pat nežinia. Dabar taip vadinamos upės nėra.
Kitų istorikų nuomone, šv. Brunonas žuvo Lietuvos teritorijoje, kur nors Nemuno dešiniajame krante, ten, kur Merkio ir Nemuno santaka. Kai kas mano, kad tai įvyko dar toliau į šiaurę, kur nors Strėvos upės baseine.
O kokia jau minėtos naujausios knygos “Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich” autoriaus Grzegorz Białuński nuomonė? Jis, kas turbūt būdinga jauniems žmonėms, prieina prie štai tokios griežtos galutinės išvados: “Priimu, kad šv. Brunono žūties vieta yra Lietuvos teritorijoje, Rusios pariby, bet netoli prūsų teritorijos” (133 psl.).

***

Vadinasi, Galindija, Gižicko miestas, ten stovintis kryžius su šventuoju Brunonu nieko bendro neturi? Vadinasi, Gižicko parapijos kronika ir vokiečių mokslininko J. Foigto darbai neturi jokios vertės? Mano manymu, nepaisant jauno istoriko Grzegorz Białuński tvirto teiginio, negalima kategoriškai atmesti visos šios istorinės literatūros. Nežinau, ar atkreipėte dėmesį į tai, kas buvo parašyta šio straipsnio pradžioje - Brunonas, įžengęs į pagonišką kraštą, tuoj pat buvo suimtas ir nužudytas. Šiuos žodžius parašė ne kas kitas, o anų įvykių gyvas liudininkas, kapelionas Vipertas. Juo negalime netikėti.

O dabar pasižiūrėkime į žemėlapį. Anais laikais Boleslovo Narsiojo valdos rytuose siekė maždaug dabartinio Grajevo miesto apylinkes. Nuo čia iki Merkio ir Nemuno santakos tiesia linija - apie 120 kilometrų. Keliais arba takais dar toliau. Vadinasi, šv. Brunonas, iki buvo suimtas, perbrido visą jotvingių kraštą. Svetimą, nedraugišką, pagonišką kraštą. Vadinasi, negalėjo būti suimtas “tuoj pat”, iškeliavus iš Boleslovo valdų. Tai kodėl taip parašė liudininkas kapelionas Vipertas?

O jeigu vis dėlto Brunonas pasirinko Gižicko kryptį? Tuomet nuo krikščioniško (draugiško) Mazovijos krašto iki dabartinio Gižicko miesto apylinkių jam pakako sukarti tik apie 60 kilometrų (nuo Kolno miesto iki Gižicko keliu yra 72 kilometrai). Vis dėlto kur kas arčiau negu iki Nemuno ir Merkio santakos, nekalbant apie Strėvos baseiną. Tokiu atveju teiginys, kad “tuoj pat buvo suimti” būtų labiau įtikinantis.
Bet kurgi toji Alstros upė? Nežinia kur. Galbūt, kaip rašoma neseniai išleistoje knygoje “Z dziejów Leca (Giżycka)”, toji upė - tai ne kas kita kaip dabartinis kanalas, jungiantis Negotyno ir Kisainio ežerus. Ar negalėjo upės vietoje būti iškastas kanalas?

***

Švenčiant Lietuvos vardo 1000-metį, pravartu būtų tiksliai žinoti, kur vyko tos šiurpios istorijos, su kuriomis jis susijęs. Man rodos, tokios vietos tiksliai nurodyti negalime ne tiktai šiandien, bet turbūt negalėsime ir 2009-aisiais. O jeigu negalime, man asmeniškai belieka lankyti vietą, pažymėtą geležiniu kryžiumi ant stataus Negotyno ežero kranto.

Eugenijus PETRUŠKEVIČIUS

Atnaujinta Penktadienis, 02 Sausis 2015 19:56  
Mes turime 105 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6668397
Sena gaisrinė mašina užgeso lemtingu momentu

 

  Šeštadienį pavakariais Vištyčio gyventojai A. Juozapavičiaus gatvėje virš Gintauto Balčiūno namo išvydo liepsnas. Kažkas nuskubėjo informuoti vos už kelių šimtų metrų esančią Vištyčio ugniagesių komandą, kiti puolė skambinti Bendrojo pagalbos centro (BPC) telefonu. Tačiau į gaisrą išsiruošusius gelbėtojus užklupo bėda: užgeso jų automobilis. Tuoj po nelaimės internete pasirodė vaizdai, kaip priešgaisrinę autocisterną stumia visas būrys jaunimo. Vis dėlto gyventojų padedami užvedę automobilį Vištyčio ugniagesiai netrukus buvo nelaimės vietoje ir pirmieji pradėjo gesinti ugnį. Po kurio laiko atvyko ir autocisternos iš Kybartų, Gražiškių, Vilkaviškio.


Banners