VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* „Varpo“ knygnešio ir knygų leidėjo gyvenimo vieškeliu

Email Spausdinti PDF

Apie Pertrą Mikolainį, kaip apie „Varpo“ platintoją, M. Jankus rašė: „Petras Mikolainis gavo nuo manęs visus reikalingus pasus per sieną eiti, ir jis skriejo po visą Lietuvą, parduodamas „Varpą“. Petras Mikolainio pelnas iš „Varpo“ buvo mažas, bet jis varė kontrabandą su araku ir prūsiškais cigarais. Taip jis galėjo padengti kelionių išlaidas, šį tą pelnyti. Petras Mikolainis pririnko tuomet 400 prenumeratorių, už kuriuos jis man mokėjo tiktai po vieną rublį. Vienok tas tiek įgabeno, kad „Varpas“ buvo pirmą metą išlaikytas. Taip „Varpas“ plačiai plito.


„Varpo“ knygnešio ir knygų leidėjo gyvenimo vieškeliu

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Varpininkas laikraštininkas
ir knygų leidėjas Petras Mikolainis

Kaip išgirsti, anot Maironio, nors vieną, bet gyvą žodelį iš praėjusių laikų? Kaip geriau pažinti tą kelią, kuriuo atėjome į šią dieną ir eisime į ateitį? Dažnai vienu ar kitu rūpimu klausimu nedaug pavyksta rasti informacijos, kaip iki šiol nelengva rasti jos ir apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvius, tarp kurių ir demokratiškų pažiūrų knygnešys, varpininkas, laikraštininkas ir knygų leidėjas Petras Mikolainis.

P. Mikolainis gimė prieš 140 metų Čižiškių kaime, Vištyčio valsčiuje, nedidelio ūkio savininko šeimoje. Artimieji matė paaugusio vaiko gabumus, tad tėvas, kiek pamokęs savo sūnų namuose skaityti ir rašyti, tik vieną žiemą pagal išgales leido mokytis į Vištyčio pradžios mokyklą, kur mokytojavo K. Račyla.

P. Mikolainis susidomėjo lietuvių nacionalinio judėjimo idėjomis ir greitai įsitraukė į šio sąjūdžio aktyvią veiklą. Manoma, kad tam įtakos turėjo „Varpo“ pasirodymas.

Kokia buvo šio žurnalo kryptis, kokie buvo jaunųjų leidėjų siekiai ir tikslai? Į tai atsakė „Varpo“ leidėjai pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje. „Talpinsime straipsnius tik tokius, kuriuos matysime naudingais abelnai reikalams lietuvystės, atmesdami visus dalykus, pavestus užmanymui ar šiokio ar tokio lietuvių skyrio, nes mieris mūsų – tarnauti Lietuvai, negi skirtingoms lietuvių partijoms.“

Vėlesniame numeryje buvo skelbiama: „Mes norime tarnauti Lietuvai tokiai, kokia ji šiandien yra, o ne griaunant daryti ją tokią, dėl kokios galėtume turėti savo asabiškas simpatijas, nes Lietuva, kokia nebūtų, nors jos idealai ir neatsakytų mūsų asabiškiems idealams, reikalai ir nauda jos kiekvienam lietuviui turi būti brangesni už pažiūras vienstovių žmonių arba smulkių krūvelių“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Varpas“ buvo sumaniai tvarkomas: įvairiausios publikacijos, grožinės literatūros, mokslo, politikos ir muzikos skyriai. Pastarasis skyrius tautinio bei kultūrinio judėjimo istorijoje buvo naujiena.

Nors „Varpą“ leido kolektyvas, bet pagrindinis krūvis gulė ant V. Kudirkos pečių: jis taisė rankraščius ir korektūrą, susirašinėjo laikraščio reikalais. „Varpo“ ekspediciją tvarkė M. Jankus. Tad P. Mikolainis, eidamas devynioliktus metus, pradėjo iš Tilžės į Didžiąją Lietuvą gabenti lietuviškus carinės valdžios draudžiamus spaudinius. Vienoje savo autobiografijų jis rašė, jog 1888 metais nuvykęs į Tilžę apsipirkti.

Tenai pas Vejerį sutikęs M. Jankų iš Bitėnų, atvykusį „Varpo“ reikalais. Pasikeitę adresais iškeliavo kas sau. Po kelių dienų P. Mikolainis gavo M. Jankaus laišką, kuriame jis siūlė pergabenti per sieną 5000 „Varpo“ prospektų ir kaip nors nusiųsti į Varšuvą. Pasienyje gyvenusiam P. Mikolainiui tai padaryti nebuvo sunku. Ko nebuvo įmanoma pernešti dienomis per Vištyčio „kamarą“, jis plukdydavo naktimis valtimi per ežerą.

Apie P. Mikolainį, kaip apie „Varpo“ platintoją, M. Jankus rašė: „P. Mikolainis gavo nuo manęs visus reikalingus pasus per sieną eiti, ir jis skriejo po visą Lietuvą, parduodamas „Varpą“. P. Mikolainio pelnas iš „Varpo“ buvo mažas, bet jis varė kontrabandą su araku ir prūsiškais cigarais. Taip jis galėjo padengti kelionių išlaidas, šį tą pelnyti. P. Mikolainis pririnko tuomet 400 prenumeratorių, už kuriuos jis man mokėjo tiktai po vieną rublį. Vienok tas tiek įgabeno, kad „Varpas“ buvo pirmą metą išlaikytas. Taip „Varpas“ plačiai plito.

P. Mikolainis buvo plačiai pramynęs kelią – nuo Vištyčio per Gražiškius į Kalvariją, kur anuomet gyveno žymus knygnešių globėjas kun. A. Grinevičius. Pastarasis P. Mikolainį supažindino su daugeliu inteligentų ir ūkininkų. Kun. A. Grinevičius buvo lyg ašis, apie kurią sukosi vietos lietuvių šviesuomenės ratas. Jis platino įvairių krypčių lietuvišką literatūrą, jo rūpesčiu buvo suorganizuota „Šviesos“ skaitykla Jurgežerių kaime, prie kurios spietėsi visi žymesni ūkininkai ir jaunimas, norėdami šviestis ir šviesti kitus. Per jo rankas ėjo daug knygų į Dzūkiją ir Seinų kunigų seminariją.

Dar 1890 metais „Varpo“ 1-ajame numeryje P. Mikolainis pasiskelbė, jog siuntinėjęs lietuviškus spaudinius į įvairias vietas ir davė savo adresą Ragainėje. Pristatinėjo lietuvišką spaudą J. Basanavičiui į Varną, A. Voldemarui ir prof. E. Volteriui į Peterburgą, dr. J. Šliūpui į JAV ir kt. Matydamas, kad tilžiškiai spaustuvininkai rūpinasi tik savo spaudiniais ir tyčia vengia laikyti lietuviškus laikraščius, P. Mikolainis tais pačiais metais pas Kalvarijos valsčiaus Juodelių kaimo gyventoją J. Barkauską įsteigė slaptą lietuviškų spaudinių sandėlį, su jo skyriais pas Liudvinavo valsčiaus Turgialaukio kaimo gyventoją M. Akelį ir Kalvarijos vargonininką A. Švedą. Šiuose sandėliuose P. Mikolainis laikydavo daugiau kaip po 100 egzempliorių kiekvieno lietuviško spaudinio ir gautuosius užsakymus paštu išsiuntinėdavo iš Griškabūdžio, Kalvarijos ir kitų vietovių.

P. Mikolainis buvo tvirtas ne tik savo būdu, daug kartų jam teko pabėgti iš caro žandarų panosės. Kartą pabėgo pasivadinęs Petru Mikalojumi. 1891 metais apsigyveno Tilžėje, pasivadinęs M. Novaiskiu (JAV pasą buvo gavęs iš vieno kuršėniškio žemaičio), tuo išvengdamas nemalonumų su vokiečių žandarais. Čia kurį laiką dirbo pas spaustuvininką J. Šonkę, parūpindamas jam iš Lietuvos rankraščių ir prekiaudamas lietuviškais spaudiniais. O 1893 metais Tilžėje įsteigė įvairių lietuviškų leidinių knygyną – lietuviškos literatūros kontrabandos stotį, iš kur draudžiama lietuviška spauda aprūpindavo Tilžėn atvykusius knygnešius. Tad P. Mikolainis tapo draudžiamos lietuviškos spaudos urmininku.

Gyvendamas Tilžėje, P. Mikolainis, be prekybos, vertėsi dar ir knygų leidyba. 1892 m. vasarą iš Mintaujos į Tilžę atvykęs J. Jablonskis įteikė P. Mikolainiui vengrų rašytojo M. Jokajaus rankraštį „Vyrai! Pajudinkime žemę“. Peržiūrėjęs šį rankraštį P. Mikolainis pažadėjo tuoj pat atspausdinti. J. Jablonskis tada pasakė, jog už rankraščio vertimą mokėti nereikės. Vertėjui A. Kriščiukaičiui-Aišbei lietuviai inteligentai žadėjo sumesti 30 rublių honoraro. Apysakos sutrumpintas vertimas turėjo didelį pasisekimą.

Ryšiai su A. Kriščiukaičiu-Aišbe nenutrūko. P. Mikolainį pasiekė jo rankraštis „Naujas elementorius“, kurio keletą šimtų egzempliorių caro cenzūra paštu praleido į Lietuvą.

Kitas svarbus P. Mikolainio lėšomis išleistas veikalas buvo kun. M. Miežinio sudarytas „Lietuviškai-latviškas-lenkiškai-rusiškas žodynas“, kurio 3000 egzempliorių išėjo 1894 metais. Kun. M. Miežinis šį žodyną 1868 metais buvo nusiuntęs į Vilnių generalgubernatoriui, tikėdamasis gauti leidimą jį išspausdinti. Vilniaus švietimo apygardos globėjas P. Batiuškovas pasiūlė išmesti lenkišką tekstą, o lietuvišką ir latvišką perrašyti rusiškomis raidėmis. M. Miežinis su tuo nesutiko ir 1872 metais rankraštį atsiėmė. Po kun. M. Miežinio mirties, 1894 metais, jo sūnėno kun. Mato Miežinio pastangomis žodynas atsidūrė P. Mikolainio rankose ir išvydo dienos šviesą. Žodyno spausdinimą prižiūrėjo, korektūras skaitė J. Adomaitis-Šernas, A. Kaupas, M. Miežinis, A. Spurga, P. Šmitas ir E. Volteris.

Kad P. Mikolainis buvo išleidęs ir išplatinęs daug spaudinių, liudija jo išleisti katalogai. Lietuviškoji bibliografija mini du katalogus, išleistus 1892 ir 1895 metais. Šiais savo katalogais jis pasitarnavo bibliografijai, nes juose buvo užfiksuoti kai kurie bibliotekose neišlikę leidiniai.

Tilžėje P. Mikolainis dažnai su M. Jankaus, E. Jagomasto ir J. Voskos pasais keliaudavo į Lietuvą. Su knygomis pasiekdavo Daugėliškį, Mintaują, Rygą, Tverečių, Valkininkus ir kitas vietoves. Iš Vilniaus ir Kauno siuntinėjo itin dideles knygų siuntas paštu arba traukiniu. 1894-1895 metais jis buvo „Varpo“ ir visų varpininkų leidinių atsakinguoju leidėju, netgi įstengė „Varpą“ leisti be nuostolių ir net išmokėti dalį ankstesnių jo skolų. P. Mikolainiui išsiaiškinus, kad Tilžės spaustuvininkai savo reikalams atsispausdindavo kiekvienos knygos po 1000-3000 egzempliorių ir tik išbaigę šias savo atsargas imdavosi pardavinėti Didžiosios Lietuvos leidėjų užsakytą spausdinti kiekį, jo santykiai su labai įtakingu Tilžės policijai spaustuvininku O. Mauderode smarkiai paaštrėjo.

Kad ir pakeista pavarde gyveno, kad ir materialinius reikalus neblogai buvo susitvarkęs, tačiau P. Mikolainis Tilžėje neilgai tuo galėjo džiaugtis. Caro žandarai ir Vokietijos teritorijoje per savo agentus sekė aktyvesnių lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvių veiklą. Tuo tikslu į Prūsų Lietuvą buvo pasiųsta šnipų, apsimetusių knygnešiais, kad išaiškintų tikrąsias lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvių pavardes ir sektų jų veiksmus. Be to, Rusijos policija užmezgė ryšius su Vokietijos policija, prašydama padėti jai kovoti su valstybės griovėjais. Šitaip buvo išaiškinta, kas iš tikro yra tasai M. Noveskis. Negalėdamas net sutvarkyti knygyno bei sandėlio reikalų, pabuvęs slapta keletą dienų Rokaičiuose pas Zaunius, P. Mikolainis pardavė savo knygų sandėlį J. Lapinui ir nutarė bėgti kuo toliau nuo persekiotojų – išvyko į Ameriką.

Visą laiką buvęs tarp knygų ir laikraščių, P. Mikolainis savarankiškai gerokai prasilavino ir nuvykęs Amerikon buvo pakviestas redaguoti „Vienybės lietuvninkų“.

Artimus ryšius P. Mikolainis palaikė su V. Kudirka. Užsimezgusių ryšių pirmaisiais „Varpo“ leidimo mėnesiais jie nenutraukė iki V. Kudirkos mirties, ką vaizdžiai atspindi šių idėjos brolių laiškai, paskelbti jubiliejiniame 1924 metų „Varpe“. Juose matyti, jog V. Kudirkai P. Mikolainis padėjo palaikyti artimus ryšius su Tilžės spaustuvininkais, leido jo raštus, muzikos kūrinius.

Apgailestaudamas dėl P. Mikolainio išvykimo Amerikon, V. Kudirka 1896 m. gruodžio 15 dieną savo laiške bičiuliui guodėsi: „Iškeliavai Tamista, ir išleidimas lietuviškų knygų, rodos, trūkte trūko: neturime nė kalendoriaus, nė priedų, nė kitokių atskirų knygelių. Ant prūsų žmonių tame dalyke, kaip pasirodė, visai negalima pasitikėt, nors jie labai gražiai moka pažadėt. O be knygininko, kuris ant savo rizikos spausdintų knygas, ne vien tik pardavinėtų kitų atspausdintas, augimas lietuviškos literatūros neturės tvirto pamato“.

Laiškuose P. Mikolainiui V. Kudirka daug rašė savo raštų leidimo klausimais. Kol buvo gyvas, jis troško savo raštus pamatyti išleistus. P. Mikolainis V. Kudirkai padėjo užmegzti dalykinius ryšius su Amerikoje veikusia lietuvių emigrantų suburta Tėvynės mylėtojų draugija, kuri išleido A. Asnyko „Keistučio“ ir F. Šilerio „Orleano mergelės“ vertimus. P. Mikolainis savo lėšomis išleido V. Kudirkos „Laisvas valandas“ ir „Pasakas“ ir muzikos kūrinius. „Kanklių“ I dalis buvo išleista M. Noveskio, o II dalis tiesiog P. Mikolainio pavarde.

1898 m. birželio 29 dieną P. Mikolainis V. Kudirkai rašė dėl kompozicijų spausdinimo: „Maloningas Tautieti! Valsas „Nemuno vilnys“ bus išspausdintos taip pat, kaip Tamsta norėjai, t. y. su Nemuno paveikslėliu ir autoriaus veidu…“

Po keleto mėnesių, nujausdamas išsiskyrimą su žemiškuoju pasauliu, V. Kudirka parašo specialų įgaliojimą-testamentą, kuriame rašoma: „Visas išleistojaus tiesas prie valso „Nemuno vilnys“ pilnai pavedu P. Mikolainiui (M. Noveskiui). Klišės, kurios yra savastis išleistojaus, sukrautos Leipzige spaustuvėj firmos „Breitkopf et Hartel“. Naumiestis, 18 Spalinio 1898 m. Dr. V. Kudirka.“

Paskutiniame laiške, rašytame 1899 m. spalio 10 dieną P. Mikolainiui, V. Kudirka išreiškė pasitenkinimą bičiulio leidybinėmis paslaugomis: „Laisvos valandos“ ir „Pasakos“ jau atspausdintos. Padaręs esu jau vieną korektą ir laukiu antrosios. Gerai, Tamista, padarei, apsiėmęs tuos raštpalaikius išspausdinti – da mat galėsiu juo paregėti prieš smertį knygose; ir mano raštų testamentas šiek tiek susidavadyjęs liks“.

P. Mikolainis buvo vienas iš entuziastų, siūliusių 1900 metais Paryžiuje vyksiančioje pasaulinėje parodoje pateikti ir lietuvišką skyrių. Dar 1899 metais „Varpo“ pirmajame numeryje buvo paskelbtas toks sumanymas. Jį kėlė ir karštai rėmė Amerikos lietuviai bei Ciuriche susispietę lietuviai emigrantai. Parodoje lietuviai norėjo pasirodyti kaip savarankiškas etnografinis vienetas, su savo spauda, kultūra ir buitimi. Tai būtų akibrokštas caro administracijai. P. Mikolainis buvo šios parodos rengimo komiteto sekretorius, rinko aukas bei asmeniškai rėmė šį sumanymą tiek solidžia pinigine auka, tiek ir lietuviškais spaudiniais. Šio komiteto archyvą 1929 metais perdavė Lietuvos universiteto bibliotekai.

Gyvendamas Plymoute P. Mikolainis tikėjosi, jog galės grįžti arčiau Lietuvos, į Tilžę, ir galės ten gyvenandamas savo tautiečiams būti naudingesnis nei Amerikoje. Tačiau ir šis mėginimas jam buvo nesėkmingas: gavęs JAV pilietybę, jis grįžo į Tilžę, kartu parsiveždamas daug Amerikoje išleistų knygų ir įsteigė lietuviškų knygų sandėlį.

1902 metais Tilžės policija vėl prisikabino prie P. Mikolainio reikalaudama, kad pastarasis tuojau pat Tilžę paliktų. Jo prašymas pasilikti bent porą mėnesių, kad galėtų išparduoti knygas, buvo atmestas ir kategoriškai pareikalauta nedelsiant išvykti iš Vokietijos. JAV pasiuntinio pastangos užtarti P. Mikolainį nuėjo veltui, nes tuo metu Tilžėje O. Mauderodės įtaka buvo dar labiau sustiprėjusi. Be to, P. Mikolainio knygynas ir pastarojo bičiulystė su J. Šonke kenkė O. Mauderodės verslui. Tad palikęs Tilžę P. Mikolainis per Olandiją išvyko į Londoną, kur su anglų Biblijos bendrove susitarė išleisti A. Einoro redaguotą Šventąjį Raštą. 1902 m. gegužės mėnesį grįžo Amerikon.

Gyvendamas Plymoute P. Mikolainis iš redaktorystės pasitraukė, tačiau nuo knygų leidybos nenusigręžė. Iš viso jis išleido 38 skirtingų pavadinimų knygas. P. Mikolainis, be minėtų knygų, sudarė ir išleido šiuos leidinius: „Naujas kalendorius“ (1903, 1904 ir 1905 metams), atskirais spaudiniais išleido „Visas svietas“ (1902), „Dangaus aukštumas ir žmogaus senumas“, „Anykščių šilelis“ (1903), „Trachoma, arba sergėkite akis“ (1904), „Gramatika angliškos kalbos“ (1904), „Naujas būdas išmokti rašyti“ (1905 ir 1910), „Vaikų draugas“ (1907), „Pradinė aritmetika“ (1908), „Laipsniškas mokinimas aritmetikos“ (1909) ir kitokių teorinių bei praktinių vadovėlių, skirtų įvairaus amžiaus besimokantiesiems.

Be viso to, P. Mikolainis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1901 metais įstojo į Susivienijimą lietuvių Amerikoje ir dalyvavo jo seimuose. Vienas iš jų, vykęs 1901 metais, turėjo lemiamos įtakos minėto susivienijimo skilimui. 1902 metais P. Mikolainiui su kitais bendražygiais teko rašyti susivienijimo konstituciją, o 1912-1916 metais ėjo Susivienijimo lietuvių Amerikoje vicepirmininko pareigas, dalyvavo Tėvynės mylėtojų draugijoje, nuo 1910 metų buvo vilniškės Lietuvių mokslo draugijos nariu, surasdamas šiems tikslams lėšų ir laiko, nes 1903-1913 metais jis tarnavo migracijos inspektoriumi ir vedėju, o 1913-1915 metais – „Vienybės lietuvninkų“ administratoriumi.

P. Mikolainis dalyvavo ir labdaringoje veikloje: buvo vienas iš Kankinių komiteto, įsikūrusio 1900 metais, steigėjų, rinko aukas ir šelpė nuo carinių represijų nukentėjusius knygnešius ir kitus lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvius. 1909 metais išrinktas „Aušros“ draugijos studentams šelpti sekretoriumi, daug prisidėjo prie Tautos namų JAV įkūrimo, rėmė tremtinius.

Lietuvių spaudoje bendradarbiavo nuo 1886 metų, rašė „Keleiviui“, „Lietuvai“, „Lietuvos ūkininkui“, „Lietuviškajam balsui“, „Lietuvos žinioms“, „Šaltiniui“, „Tėvynei“, „Ūkininkui“, „Varpui“, „Vienybei lietuvninkų“, „Vilčiai“, „Vilniaus žinioms“, „Žemaičių ir lietuvių apžvalgai“ bei kitai lietuvių periodinei spaudai, pasirašydamas Pelėdos, Zembrų Petro, M. Noveskio, Amerikiečio, o vėliau tik pavarde. Informavo apie išeivijos ir Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Vėlesniais metais P. Mikolainis turėjo laivakorčių ir pinigų siuntimo įstaigą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, P. Mikolainis į tėvynę gyventi negrįžo, nors jos niekada neišsižadėjo. Aktyviai dalyvavo išeivijos akcijoje, kuri reikalavo, kad Amerika pripažintų Lietuvą de jure.

Laikas bėgo, o metų ir sunkaus darbo našta darė savo. Silpo sveikata, klastingas paralyžius ketveriems metams prikaustė prie patalo, kol 1934 m. sausio 8 dieną Brukline, P. Mikolainis išsiskyrė su žemiškuoju pasauliu, palikęs našlę Ievą, išauginęs sūnų Mindaugą ir dukrą Aldoną.

Nedaug kur šiandien yra minimas šis šviesuolis, savo darbu iš letargo kėlęs Lietuvą šviesiam ir laisvam gyvenimui.

Atnaujinta Ketvirtadienis, 02 Gruodis 2010 19:08  
Mes turime 73 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6442453
Ar medžiai serga sloga?

 

 Gavę Jaunųjų miško bičiulių sambūrio rėmimo tarybos raginimą surengti miške pamokėlę tema „Ar serga medžiai sloga?“, Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos trečiokai su mokytoja Zina Daugėliene nutarė tapti miško daktarais. Pamokėlė vyko Šilelio miške, pažintiniame take. Tik išlipusius iš autobuso mokinukus, regioninio parko ir Gražiškių girininkijos darbuotojus pasitiko Miškinukas ir Lapė. Rudeninių lapų apsiaustu pasipuošęs Miškinukas papasakojo, kokie medžiai auga šiame miške, kokią naudą miškas teikia žmogui, perskaitė miško taisykles.


Banners