VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištytis 20 amžiaus pradžioje

Email Spausdinti PDF

Vištytis buvo vienas iš tų mažų 20 miestelių, išsidėsčiusių išilgai Rusijos-Vokietijos sienos (>>) (>>). Dėl intensyvios prekybos per sieną su Vokiečiais ir dėl to, kad šiuose miesteliuose buvo nemažai smulkių įmonių (kepyklų, siuvyklų, šepečių fabrikėlių, odų apdirbimo ir kt.), ekonominė padėtis buvo žymiai geresnė, nei kituose, esančiuose toliau į rytus. Dažni Vištyčio gyventojų vizitai į Vokietiją prekybos tikslais arba dėl geresnio gydymo ir apskritai dėl glaudžių kontaktų su vokiečiais turėjo didelę įtaką šių miestelių gyventojų gyvenimo būdui, papročiams ir netgi kalbai.


Vištytis prieš šimtą metų

Vištytis buvo vienas iš tų mažų 20 miestelių, išsidėsčiusių išilgai Rusijos-Vokietijos sienos (>>) (>>). Dėl intensyvios prekybos per sieną su Vokiečiais ir dėl to, kad šiuose miesteliuose buvo nemažai smulkių įmonių (kepyklų, siuvyklų, šepečių fabrikėlių, odų apdirbimo ir kt.), ekonominė padėtis buvo žymiai geresnė, nei kituose, esančiuose toliau į rytus. Dažni Vištyčio gyventojų vizitai į Vokietiją prekybos tikslais arba dėl geresnio gydymo ir apskritai dėl glaudžių kontaktų su vokiečiais turėjo didelę įtaką šių miestelių gyventojų gyvenimo būdui, papročiams ir netgi kalbai.

Žydų tautybės gyventojų kalba buvo jidiš - vokiškasis dialektas su hebrajų ir netgi slavų kalbų žodžių priemaiša. Jidiš buvo visų Rytų Europos žydų kalba. Šio regiono jidiš akcentas ir žodžiai labai skyrėsi nuo kitų šalių ar regionų jidiš kalbos . Šiuo atžvilgiu ypač svarbus buvo tas faktorius, kad šie miesteliai, tame tarpe ir Vištytis, buvo okupuoti Rusijos nuo 1815 iki 1918 metų (>>). Per okupacijos laikotarpį spėjo pasikeisti net viena gyventojų karta. Ši okupacija paliko nemažai fizinių žymių ir pėdsakų pastatų statyboje ir formoje - t.y. architektūroje apskritai. Nors apskritai pastatai buvo mediniai, tačiau taip pat buvo statomi iš akmenų ir plytų. Kai kurie iš tokių pastatų, statytų prieš 200 metų, tebestovi Vištytyje ir dabar

Vištyčio miestelyje pastatai buvo išsidėstę gana simetriškai, su turgaus aikšte miestelio centre (>>). Centrinė aikštė buvo stačiakampio formos. Aikštės kraštinė einanti iš šiaurės į pietus buvo beveik du kartus ilgesnė, nei ta, kuri ėjo iš rytų į vakarus. Gatvės buvo išsišakoję iš kiekvieno aikštės kampo stačiais kampais viena kitai (>>).

Nuostabus Vištyčio ežeras (>>), vienas iš didžiausių šiame krašte sudarė prie miestelio pusapskritimį ir apjuosė miestelį iš pietų ir vakarų pusės (>>). Ežerą kirto tarpvalstybinė siena (>>). Sausumos siena ėjo kitu, vakariniu, miestelio ribų pakraščiu. Šiaurėje Vištytis ribojosi su gana aukštomis kalvomis, kurias vištytiečiai kažkodėl tai vadino "Raudonaisiais kalnais". Kalvų papėdėje tekėjo upelis, kuris kiekvieną vasarą beveik visiškai išdžiūdavo, bet ypatingai patvindavo lietingais metų laikotarpiais - rudenį ir pavasarį. Net pėstieji eidavo per jį rizikuodami įkristi į upelio Vidupio vandenį (>>). Išvykstant iš Vištyčio, arklių traukiami vežimai turėjo pervažiuoti patį upelį, nes tilto jokio nebuvo. Tai buvo nesudėtinga, kai jis būdavo išdžiūvęs ar jame būdavo nedaug vandens, taip pat žiemos metu, kai jį sukaustydavo tvirtas ir pakankamai storas ledas. Tačiau upelį pervažiuoti būdavo ypač sudėtinga, kai vandens lygis jame būdavo pakilęs, o srovė stipri. Skersai upelio ėjo kelias į Virbalį, kuris buvo apie 25 km. atstumu į šiaurę nuo Vištyčio (>>). Virbalis buvo artimiausia geležinkelio stotis Rusijos pusėje. Iš čia prasidėdavo kelionė į likusį platų pasaulį. Virbalio geležinkelio stotis buvo ypatinga tuo, kad pro Virbalį ėjo ypatingai svarbi geležinkelio linija Sankt Peterburgas - Berlynas, jungianti Rusiją su Vokietija. Kelias į Virbalį ėjo išilgai ir visai šalia Vokietijos - Rusijos sienos (>>).

Reikia prisiminti, kad tuo laikotarpiu Vištytis, kaip ir visa Užnemunė, nuo 1815 iki 1918 m., priklausė Rusijai (>>) (>>). Kelias Vištytis-Virbalis nebuvo grįstas ir lietingu metų laikotarpiu jis pavirsdavo "purvo jūra", taigi buvo sunkiai pravažiuojamas, net arkliais kinkytiems vežimams (automobilių tais laikais Vištytyje dar nebuvo nei vieno). Kelionė iš Vištyčio į Virbalį, įveikiant 25 km. atstumą, trukdavo visą dieną. Pačioje kelio pradžioje, dešinėje kelio pusėje, buvo miestelio dalis, kurią vištytiečiai vadino "kalnu". Čia savo varganuose nameliuose gyveno neturtingiausi miestelio gyventojai. Miestelis galėjo plėstis tik į rytus, kadangi tai buvo pakankamai lygi vietovė, nes pietuose plytėjo ežeras, vakaruose buvo siena su Vokietija, o šiaurinėje dalyje buvo gana aukšta kalva (>>). Tačiau Vištytis ir rytų pusę išsiplėtė labai nežymiai, nes miestelio gyventojų skaičius emigracijos į Ameriką ir Vokietiją pasekoje katastrofiškai mažėjo - XXa. pradžioje dėl blogėjančios ekonominės padėties iš Vištyčio ieškoti geresnio gyvenimo išvyko net trečdalis miestelio gyventojų.

Apie 7 km. nuo miestelio į rytus glūdėjo tankus ąžuolų, pušų ir beržų miškas. Šis miškas buvo toks tankus, kad net ir saulėtą vasaros dieną jame buvo gana tamsu. Buvo šnekama, kad šiame miške slapstydavosi plėšikai, kurie apiplėšinėdavo pravažiuojančius čia žmones, tačiau tai buvo daugiau išsigalvojimas nei tikra tiesa.

Centrinė Vištyčio aikštė ir trys pagrindinės miestelio gatvės (>>) buvo grįstos grindinio akmenimis. Todėl važiavimas tokia gatve vežimu, kurie tais laikais neturėjo jokios amortizacijos ir tokių buvo dauguma, neteikė nei menkiausio malonumo. Nepaisant šio nepatogumo, grįstos akmenimis gatvės turėjo didžiulį praktinį privalumą prieš negrįstas, kurios sausos ir karštos vasaros metu buvo labai dulkėtos, o lietingą pavasarį ir rudenį padengtos storu purvo sluoksniu, kuris siekdavo net iki kulkšnelių.
Žiemos metu kai miestelio gatves, nepriklausomai nuo to ar jos buvo grįstos ar ne, buvo padengtos kompaktišku sniego sluoksniu nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo pavasario. Tai buvo nuostabiausias metas važinėti su rogėmis. Su arklių traukiamomis rogėmis buvo ne važinėjama, o tiesiog lekiama - arkliai prunkšdavo, varpeliai skambėdavo taip, kad gniauždavo kvapą. Žiemą sniegas Vištytyje retai kada visiškai benutirpdavo, o jei esant dideliam atlydžiui ir nutirpdavo, tai labai neilgam - netrukus vėl prisnigdavo, ir žemė būdavo padengta sniegu ištisą žiemą. Žiemos Vištytyje būdavo gana ilgos, bet labai gražios. Tai teikdavo ypač didžiulį ir neapsakomą malonumą vaikams.

Šaligatvių Vištytyje nebuvo, ir pėstieji buvo priversti vaikščioti viduriu kelio, dalinantis ją su pravažiuojančiais vežimais ar su pavieniais raiteliais. Dviratininkams, kaip ir jų dviračiams tai taip pat nebuvo patys geriausi laikai - gatvės nebuvo pritaikytos važinėti dviračiais. Gatvių grindinio paviršius buvo lengvai išgaubtas į viršų, kad lietaus vanduo galėtų lengvai nutekėti į abipus gatvės esančius griovelius. Po gausaus lietaus vanduo grioveliuose pakildavo taip aukštai, kad, norint patekti į kitą gatvės pusę ar į gatvės vidurį, tekdavo skersai jos padėti storas ir plačias lentas.

Tačiau vieno nereikdavo baimintis einant Vištyčio gatve - tai būti pervažiuotam automobilio. Nors XXa. pradžioje automobilių era jau buvo prasidėjusi, tačiau pasiekusi Vištyčio ji dar nebuvo. Nebuvo Vištytyje tuo laiku ir gatvių apšvietimo. Kaip taisyklė, tamsiu paros metu gatvėje žmonių beveik nebūdavo, tačiau tie kurie ir eidavo tamsia gatve su savimi visada nešdavosi žibalines lempas, vadinamas "liktarnomis". "Liktarnos" buvo ne tik šviesos šaltinis, bet ir perspėjimas važnyčiotojams ir raiteliams, kad naktį gatvėje nesužalotų pėsčiųjų. Tačiau nelaimingų atsitikimų gatvėse praktiškai nepasitaikydavo, išskyrus tuos retus atvejus, kai žmonės būdavo sužalojami pasibaidžiusių ir pasileidusių šuoliuoti arklių.
Dauguma namų Vištytyje buvo pastatyti iš medinių rąstų, tačiau buvo ir keliolika mūrinių pastatų iš plytų. Senų namų stogai buvo iš šiaudų, skiedrų ar molinių čerpių. Po didelio 1901m. gaisro, kuris sunaikino beveik pusę Vištyčio medinių namų, pastatus dengti šiaudais ar skiedromis buvo griežtai uždrausta. Visi naujai pastatyti namai buvo dengiami molinėmis čerpėmis, kurios buvo išdegamos specialiose krosnyse panašiai kaip ir molinės plytos. Čerpės buvo dailiai išgaubtos į viršų bei buvo gražios raudonos spalvos, kas suteikdavo namams patrauklų estetinį vaizdą, žiūrint į Vištytį iš viršaus nuo jį supančių kalvų.

Namai, išlikę Vištytyje nuo tų laikų, kai miestelis priklausė Prūsijai, t.y. nuo 1795 iki 1815 metų (>>), turėjo aukštas lubas, storas sienas ir mažus langus. Namų viduje būdavo gana tamsu, nes pro mažyčius langus patekdavo nedaug saulės šviesos. Tačiau jie buvo taip tvirtai suręsti, kad atlaikė ne tik metų tėkmę ir jos griaunantį poveikį, bet ir 1901m. gaisrus. Didysis 1901m. gaisras sunaikino šių namų skiedrinius stogus ir vidų, tačiau storos sienos išliko nepaliestos, dėka ko šie namai tebestovi Vištytyje ir dabar. Naujų, pastatytų po gaisro, namų išvaizda, kokybė bei tvirtumas, netgi tų kurie buvo statomi iš medžio, buvo žymiai dailesnė, nei suniokotų gaisro metu. Šiaudiniai ir skiedriniai stogai buvo pakeisti gražiais raudonų čerpių stogais. Senamadiški langai su mažyčiais stiklais buvo keičiami į didelius, trijų dalių, turinčius gana didelius stiklus, langus. Viršutinė lango dalis atsidarinėdavo horizontaliai, o dvi apatinės tokio pat dydžio lango dalys atsidarinėdavo vertikaliai. Artinantis šalčiams, langai iki pat pavasario buvo sandariai uždaromi. Kad kambariuose būtų šilčiau, žiemą būdavo įstatomi antri langai, o tarpai prikišami vatos ir užklijuojami popieriaus juostelėmis. Palangės tarpas tarp abiejų langų buvo išklojamas vata, ant viršaus pribarstoma įvairių spalvotų popieriaus atraižų, blizgučių ir kitokių papuošalų. Tai būdavo kažkas panašaus į papuoštą Kalėdų eglutę.Tarpe ant palangės buvo pastatomi puodeliai su sieros rūgštimi, kuri sugerdavo drėgmę ir langai iš vidaus neapšerkšnodavo. Tačiau nepaisant to, kai oro temperatūra labai nukrisdavo, langai vis tiek pasipuošdavo gražiu šerkšno ornamentu.

Nemažai namų turėjo įrengtus viršutinėje lango dalyje ventiliatorius, kurie įleisdavo šviežią orą į kambario vidų, kai kambario langai būdavo uždari. Tipiškas ventiliatorius buvo ne kas daugiau, kaip apskritas įrenginys, turintis metalines mentes, kurias suko judantis oras. Šviežio oro, patenkančio į vidų kiekis, priklausė nuo ventiliatoriaus menčių sukimosi greičio, kuris savo ruožtu priklausė nuo oro judėjimo greičio, t. y. nuo vėjo greičio. Kai lauke būdavo blogas oras, ventiliatorius būdavo uždengiamas specialiu gaubtu. Toks "įrenginys" buvo ir žydų hebrajų mokykloje. Šios mokyklos mokytojas Holme Lipmanovičius labai tuo ventiliatoriumi didžiavosi ir visada jį parodydavo valstybiniam mokyklų priežiūros inspektoriui, kai šis atvykdavo į mokyklą su eiline inspekcija. Kai kurių namų išorė, t. y. iš grubiai apdirbtų rąstų suręstos sienos, buvo aptinkuojama. Dailios medinės langinės, kurias dažant būdavo įdedama nepaprastai daug išmonės ir fantazijos, buvo pasiturinčių miestiečių namų požymis. Viduje kambarių sienos buvo ištinkuojamos ir kiekvieną pavasarį nubaltinamos kalkių skiediniu. Šis skiedinys, kurio sudedamosios dalys buvo kalkės ir vanduo, buvo ruošiamas miestelio pakraštyje ir laikomas specialiai tam skirtose duobėse ar šuliniuose kiemo gale, už svirno ir tvarto. Kalkių duobės ar šuliniai visada būdavo rūpestingai apdengiami, tam kad išvengti nelaimingų atsitikimų. Iš kitos pusės, kai kurie senųjų namų bruožai išliko ir naujai pastatytuose namuose. Tai visų pirma visai bereikalingas sienų ir stogų masyvumas ir griozdiškumas. Stogai buvo labai aukšti, stogų gegnės tokios sunkios, kad jas tekdavo papildomai paremti iš apačios. Gegnės buvo apkalamos storomis lentomis, ant jų buvo kalami mediniai skersiniai, ant kurių už nedidelių snapelių apatiniame paviršiuje buvo kabinamos čerpės. Bėgant laikui dėl ypatingai sunkių sienų ir stogo, namas pradėdavo grimzti į žemę. Ypatingais atvejais tam, kad sustabdyti namo tolimesnį grimzdimą, jo sienos sbuvo paremiamos dideliais rąstais. Tačiau kaip įprasta šie namai retai pasiekdavo tokį apgailėtiną stovį, kadangi dažnai besikartojančių gaisrų metu jie būdavo sunaikinami. Gaisrai tada, XXa. pradžioje, buvo visų nedidelių, tokių kaip Vištytis, miestelių pagrindinė nelaimė. Statant namus iš rąstų, tarp rąstų buvo dedamas sąmanų sluoksnis, kuris atliko izoliacinę funkciją, bet buvo visokių vabzdžių veisimosi vieta. Sluoksnis tarp lubų ir antro aukšto (pastogės) buvo užpildomas spaliais, kaip izoliacine medžiaga.

Vanduo buvo sęmiamas iš šulinių, kurie buvo išdėstyti strateginėse miestelio vietose. Vanduo šuliniuose buvo ypatingai švarus, nes nebuvo kilę jokių epidemijų, susijusių su geriamo vandens naudojimu iš šulinių. Vanduo buvo ne tik švarus, bet savotiškai skanus, o karščiausią vasaros dieną - labai šaltas. Vandenį iš šulinių į namus kiekvieną dieną išvežiodavo pagal, iš anksto sudarytą grafiką ir susitartą kiekį, "profesionalūs" vandens vežėjai. Vanduo namuose buvo saugomas priemenėje, koridoriuje ar prieškambaryje specialiai tam skirtose statinėse. Vandeniui semti buvo naudojamas patogus didelis medinis ar metalinis samtis, o neišgertas ar neišnaudotas vandens perteklius būdavo išpilamas į šalia stovintį "pamazgų" kibirą.

Aišku, net pasiturintys miestiečiai namuose neturėjo įsirengę vonių pagal šiuolaikinį supratimą. Vasarą paprastai dauguma žmonių, ypač jaunimas, maudydavosi ir prausdavosi ežere. Miestelyje veikė viešoji pirtis, kurioje buvo šaltas ir šiltas vandentiekio vanduo. Vanduo pirtyje buvo pašildomas didžiuliame metaliniame katile - boileryje, iš kurio vamzdžiais vanduo tekėdavo į kranus. Penktadieniais ir prieš šventes pirtyje maudydavosi vyrai. Čia nebuvo nei vonių, nei dušų - vanduo būdavo pilamas ant kūno tiesiai iš kibiro. Maudomasi buvo didelėje patalpoje, tuo tarpu nusirengiama kitoje mažesnėje. Pirtyje, aišku, buvo ir sauna. Saunos kampe buvo krosnis, kurioje buvo iki raudonumo įkaitinami dideli akmenys. Ant įkaitusių akmenų iš kibiro buvo užpilama vandens, kas sukeldavo didelį garų debesį. Priešais krosnį buvo trijų aukštų gultai, ant kurių buvo sėdima arba gulima. Įėjimas į pirtį kainavo 10 kapeikų suaugusiam ir 5 kapeikos vaikui. Trys kapeikos papildomai kainavo vanta saunai. Kibirai vandeniui buvo duodami nemokamai, bet kiekvienas privalėjo turėti savo muilo gabaliuką.

Namai Vištytyje buvo apšildomi plytinėmis krosnimis. Krosnys iš išorės buvo apdėtos baltais ar rudais kokliais. Krosnis beveik siekdavo lubas, turėjo gana patrauklią išvaizdą, bet kaip šildymo priemonė ji nebuvo ideali. Didelė dalis šilumos per kaminą patekdavo į išorę. Kaip kuras daugiausia buvo naudojamos durpės - išdžiovintas organinės dirvos sluoksnis. Durpės buvo kasamos specialiose pelkėtose vietose - durpynuose, kurių aplink Vištytį buvo labai daug. Iš šio pelkės dirvos sluoksnio buvo nusunkiamas vanduo, dirva dedama į vienodas specialias formas ir paliekama išdžiūti saulėje. Išdžiūvę stačiakampiai durpių briketai buvo pardavinėjami nuo 3.5 iki 5 rublių už toną. Vienam kartui buvo vidutiniškai sunaudojama iki 20 tokių "briketų". Durpių "briketai" nebuvo ypatingai geras šilumos šaltinis, tačiau durpių privalumas buvo jų pigumas. Visiškai sudegdavo tik pusė durpių "briketų", kita pusė pavirsdavo pelenais. Todėl net keletą kartų per dieną tekdavo pašalinti iš pakuros pelenus, o ugnį ir vėl užkurti iš naujo. Maistas buvo gaminamas židinyje, kuris buvo priekinės krosnies dalies tęsinys. Puodas buvo statomas ant specialaus geležinio trikojo, po kuriuo būdavo sukuriama ugnis. Dažniausia krosnies apačioje kiekvianame name būdavo buvo vištidė. Dieną vištos būdavo išleidžiamos į kiemą, kur besikapstydamos jos susirasdavo sau maisto. Vakare jos vėl sugrįždavo ant savo laktų prie krosnies. Kad vištos nepapultų į daržus, jie būdavo rūpestingai aptveriami tvoromis.

Šviesos šaltiniu būdavo žibalinės lempos ir žvakės. Kadangi žibalas buvo labai brangus, šviesos buvo naudojama labai taupiai. Kai kuriuose pasiturinčiuose namuose svetainėje kabodavo specialios didelės lempos. Jų teikiamos šviesos pilnai pakako dideliam kambariui, be to, tokios lempos labai puošdavo kambarį. Dėl gero apšvietimo jos buvo naudojamos tik ypatingomis progomis - per vestuves ir įvairias šventes. Mokiniai, rudenį ir žiemą, kai saulė leisdavosi anksti, o tekėdavo vėlai, eidami į mokyklą su savimi turėdavo atsinešti nustatytą kiekį žibalo, pripildyti mokyklos lempoms.

Kiekvieno namų ūkio pasididžiavimas buvo jo daržas. Dėl ežero, sienos su Vokietija ir stačių kalvų, daržai pietinėje, vakarinėje ir šiaurinėje miestelio dalyje buvo riboti pagal dydį. Bet nepaisant to ir šie buvo palyginus dideli. Daržai rytinėje Vištyčio dalyje buvo dideli ir pagal plotą prilygo nedidukei fermai ar ūkiui. Pagrindinis produktas buvo bulvės. Bulvės buvo kažkas daugiau nei duona. Įvairiai paruoštos bulvės buvo naudojamos maistui kiekvieną dieną, kaip skurdžių, taip ir pasiturinčių žmonių. Bulvių, išauginamų miestiečių daržuose pilnai pakako viso miestelio gyventojams ištisiems metams. Kitos daržovės taip pat auginamos daržuose buvo kopūstai, morkos, agurkai, burokėliai, pupos, žirniai ir svogūnai. Kaip nekeista, bet pamidorai Vištyčio daržuose auginami nebuvo - gal dėl per trumpos ir per šaltos vasaros. Galima teigti, kad sodai ir daržai truputį papuošdavo ne itin patrauklią miestelio aplinką ir teikdavo nemažą ekonominę naudą namų ūkiui.

Netolimose miestelio apylinkėse buvo daugybė sodų, kuriuose augo obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos. Taip pat ir nemažai įvairių vaiskrūmių, tarp kurių labai populiarūs kažkodėl buvo rugštūs agrastai. Vasarą ir ankstyvą rudenį sodininkai atveždavo į miestelio turgų vežimus vaisių, ir juos pardavinėdavo labai žemomis kainomis. Rūpestingos šeimininkės, pasinaudodamos vaisių pigumu, prisipirkdavo vaisių ir iš jų išsivirdavo uogienės žiemai. Obuolius ir kriaušes jos nulupdavo, išimdavo šerdį ir supjaustę smulkiomis dalimis, bei suvėrę ant siūlų išdžiovindavo saulėje.

pagal "Autobiography of Jacob Hyam Rubenstein 1890-1963" ir "The Oppenheim Family History, 1750-1995" parengė vilkovist

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 07:16  
Mes turime 77 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6442439
Modernaus centro ekspozicija veda per kalvotąją Suvalkiją

 

Į lankytojų centro atidarymą sugužėjusius svečius pasveikinęs Vištyčio regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas bei vyr. specialistė kultūrologė Rimutė Gagienė džiaugėsi įkurtuvėmis ir pagaliau parko reikmes puikiai atitinkančiu pastatu. Jo šeimininkai vylėsi, kad naujajame centre netrūks nei lankytojų, nei kūrėjų – talentingų žmonių, kurių darbai papuoš pastato erdves ir gamtos ekspozicijas papildys meno kūriniais.  N. Paškauskas trumpai pristatė visą atgimusio regioninio parko direkcijos pastato istoriją, skaidrėse prabėgo akimirkos nuo laikų nepatogiose šaltose patalpose iki modernaus šių dienų statinio. Naująjį lankytojų centrą palaiminti pakviestas Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis.


Banners