VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Dažniausios istorijos klaidos - interpretacija

Email Spausdinti PDF

 photo biblioteka_geliu_par_1-1.jpg

Žinia, mes iš prigimties turime dvi baimes: gyvenimo ir mirties. Mirties – mažiausiai reikšminga, nes mes nežinome kas po jos bus. Tačiau gyvenimo baimė sukaustant Esatį, gyvybines jėgas, tavo veiklumą - šiandien (kaip ir visuomet) labiausiai propaguojama, deja, akivaizdžiai, ideologijos įrankiu virtusio mokslo. Mokslo skelbiančio mirties baimę ir neigiančio gyvenimo džiaugsmą, akimirkos stebuklą.


 

„Dažniausios istorijos klaidos - interpretacija"
Vilis Normanas
2010 04 30

„Dažniausios istorijos klaidos - interpretacija
Pateikiame interviu su istoriku Aivaru Lileika.

Aivarai, kaip Jus pristatyti skaitytojams?
Mes tiek daug turime visokių „nusipelniusių“, „laipsniuotų“, „reikšmingų“, „tituluotų“ tarsi veikėjų Lietuvoje ir tiek mažai paprasto žmogiškumo... tad pirmiausia pristatykite kaip „Žmogus“, o visą kitą, manau, gyvenime mažiausiai reikšminga.

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad esate pats kontraver- siškiausias Lietuvos istorikas. Jūs neigiate daugybę, jau atrodo nusistovėjusių, tiesų. Pirmoji iš jų – civilizacijos lopšys yra Europa. Kuo galite pagrįsti šį teiginį?
Tiksliau būtų įvardinti besidomintis istorija.
Besidomintis nuo vaikystės. Mat nuo mažumės stebindavo mūsų tyli praeitis dūlanti piliakalniuose, alkakalniuose, šventyklose ir t.t., bei nesutampantys su šiais nebyliais tūkstantmečių liudininkais istorikų paaiškinimai, kad, štai, mūsų kraštas švenčia tik tūkstantmetį... Kadangi oficialioje informacinėje erdvėje rasdavau pasiteisinimų, lygtais nėra šaltinių, trūksta įrodymų apie mūsų proistorę – teko tuo užsiimti savarankiškai.
Istorija – paprastas mokslas, faktas (rašytinis arba archeologinis) ir jo interpretacija. Dažniausios klaidos – būtent interpretacijos. O jos būna įtakotos arba religijos arba politikos. Nepatvirtinantys religines arba politines interpretacijas faktai tiesiog ignoruojami.
Teiginys, jog civilizacija kilusi iš Europos, dalinai esti klaidingas. Didžiausia tikimybė, jog tai ką mes suprantame kaip „civilizacija“ kilo Anatolijos regione, Turkijoje. Kartu su žemdirbystės-matriarchato(moterų valdžia) atsiradimu apie 10 - 12 000-mečių atgalios. Pastaroji pasiekė Europą prieš maždaug 8000-mečius. Nūdien ji įvardijama kaip Boian, Hamangia, Karanovo, Starcevo, Vincos, Brūkšniuotosios Keramikos kultūros, kurios senesnės už Šumero-Egipto kultūras mažiausiai 3000-2000 tūkstančiais metų. Net ir mums įprasto rašto atsiradimas kildinamas iš šių vietų. Paminėtuose vietose galutinai susiformavo matriarchalinė-žemdirbių civilizacija. Beje, tyrinėtos ir išsamiai aprašytos istorikės Marijos Gimbutienės. Tad faktai liudija – Šumeras ir Egiptas tik šios matriarchalinės civilizacijos išvestinės; savotiškas vyrų-berniukų maištas, pabėgimas į pelkynus ir dykumas nuo Moterų Motinų valdymo.

Jeigu Europa yra civilizacijos lopšys, kodėl vis dar OFICIALI versija yra ta, kad esame šumerų – akado civilizacijos „pasekmė“?
Šiame regione susiformavo patriarchalinė visuomenė.
Taip – būtent čia randame pirmąsias karines-patriarchalines valstybes, užsiimančias „civilizacijos“ sklaida kariniais žygiais-plėšimais. Čia užgimsta ir mesianistinė mitologija-teologija apie Vieną (ir vienintelį) Dievą Vyrą – Saulę, gimdantį tikrovę, apie išrinktąją tautą, kurią suvienija karalius Saulė. Todėl visoms patriarchalinėms-karinėms kultūroms ši vieta nepaprastai svarbi. Panašiai kaip krikščionybei Jeruzalė. Tai jų mitas-pasaka. Be šių mitų jos – niekas. Kodėl? Todėl, kad tikrovėje – gimdo tik moterys. Gimdo ir kurią brangiausio ką gali sukurti visa žmonija – Ateitį: Vaiką. Todėl Moteris – Saulė, o vyras tik Jos atspindys – Mėnulis... pajuokausiu - savotiškas Mielas Nulis.
Jūs taip pat teigiate, kad Lietuvos istorija kur kas senesnė nei tūkstantmetis. Kokių įrodymų galėtumėte pateikti?
Jei paimsime žemių esančių tarpe Baltijos ir Juodosios jūros aprašymus, atitinkančių LDK ribas, pastebėsime, jog Herodotas, Ptolemėjas, Strabonas, Tacitas, Plinijus ir t.t. šias žemes įvardina kaipo Europinę Sarmatiją. Ir tai tęsiasi ne 2 -3 metus, bet daugiau nei 2000-mečius. Daugiau nei 2000 metų! Iki pat XVIII a. Todėl darau prielaidą, jog iki susikuriant Lietuvai visas šis kraštas buvo vadinamas tiesiog Sarmatija. Jau pirmuosiuose amžiuose Ptolemėjas, vienas iš garsiausių kartografų, mini Sarmatų gentis Sūduvius, Galindus, Igyliones (Jotvingius). Išties daug smagiau būtų švęsti vienos iš Sarmatų genties - Sūduvių antro tūkstantmečio paminėjimą. Nors ir tūkstantmetis visai smagu... tačiau štai čia ir išryškėja religiniai-politiniai interesai. Mes pasirenkame ne savą istoriją, o mums primestą. Viską pradedame skaičiuoti nuo susidūrimo su krikščionybe. Nuo barbarų-pagonių-tamsuolių susidūrimo su šviesos-civilizacijos nešėjais Šv. Romos imperija.
Įrodymų, jog sarmatai ir baltai - ta pati tauta tiek daug, kad net keista kaip jų niekas nemato. Pradžiai pabandykite atmesti tam tikrus naujadarus, pvz. „Baltai“, „Slavai“ ir „Indoeuropiečiai“ . Tuomet pasidomėkite sarmatų genetika, nustebsite, jog sarmatišką geną R1a turi didžioji Rytų Europos gyventojų (įskaitant Lietuvius), bei Indijon atsikėlę Arijai. Laidojimo papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas, paveldas, net kalba – tiesiog akivaizdžiai tapatūs. Tačiau čia daug nesiplėsiu, daugiau galite rasti internete, kad ir www.Lietuvos.org tinklapyje.

Vienas iš įdomiausių Jūsų atrastų dalykų - kad senovėje Lietuvos žemėse buvo įprasta daugpatystė. Vadinasi, senovės lietuviai nebuvo tokie dorybingi kaip mus bando įtikinti istorikai?
Štai keletas citatų:
Vienas vyras turi tris moteris. Jie gyvena be kokio nors ypatingo dievo, garbina mė­nulį ir saulę, taigi panašūs į gotus. Kai jie nori poruotis, tai nesvarbu kur, ir ten gali būti bet kas, -jie mylisi ir nesigėdija, ir daug kartų.
Penkta, vyrai turi teisę turėti tris žmonas, tik pirmoji turi būti vyriausia ir kilusi iš tos giminės, kuri kartu su mumis atkeliavo į šį kraštą, kitos gali būti iš vietinių. Simonas Grunau
Moterys, vyrams lei­džiant, viešai turi sugyventinių, kuriuos vadina santuokos pagalbininkais, tuo tarpu vyrams svetimoteriauti laikoma gėdingu dalyku. Santuokos abi­pusiu sutikimu lengvai panaikinamos, ir jie tuokiasi antrąsyk ir net trečiąsyk. Ta tauta taip skiriasi savo papročiais nuo kitų, kad jai labai pritinka šie Aristipo žodžiai: „Garbingumą kuria ne prigimtis, o įprotis". Johannesas Boemas Aubietis
Abipusiu vyro ir žmonos sutikimu lietuviai lengvai skiriasi ir vėl tuokias: kartodami tai daugelį kartų. Moterys viešai, vyrams sutinkant, turi sugy­ventinių, kuriuos vadina santuokos pagalbininkais, tačiau vyrams turėti mei­lužių laikoma gėdingu dalyku. Gerhardas Merkatorius
Manau, jog buvo dorybingi todėl ir daugpačiai. Viskas buvo aiškiai apibrėžta, jokio melo ir išsisukinėjimų. Dabar gi dažnas/dažna turi meilužių ir besarmatiškai meluoja savo gyvenimo draugui. Po to gi eina pas kokį psichologą ir moka pinigus kad tas viską atitaisytų. Matot, tuo metu viskas buvo daug paprasčiau ir aiškiau. Beje, iš išlikusių tautosakoje ir mitologijoje įrašų darau prielaidą, jog brokuotus, niekam tikusius vyrus, Sarmatijos moterys arba išsiųsdavo iš savų žemių „amžinon“ komandiruotėn į kaimyninių medžiotojų - fino ugrų/rytų genčių (aestorium gentes) valdas arba į dausas.

Dar viena radikali Jūsų mintis: karalius Mindaugas išsižadėjo krikščionybės ir sugrįžo prie tėvų tikėjimo. Kyla klausimas – tad nuo kada ir kaip mes tapome krikščionimis?
[1322 M.] GEDIMINO LAlŠKAS POPIEŽIUI JONUI XXII:
Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, Romos sosto aukščiausiajam kunigui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų ir t. t. Karalius.
Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito.
Laiške patvirtinama, jog tikrasis karalius – Gediminas, o Mindaugas mažiausiai nusipelnė juo vadintis, nes kurį laiką buvo besarmatis- atsivertęs į Kristaus tikėjimą.
Šv. Romos imperijos ir krikščionybės (karinio patriarchalizmo) plėtra apie XV a. pasiekė ir vieną iš paskutinių istorinės Sarmatijos lopinėlių Lietuvą. Po kelis šimtmečius trukusių kruvinų kovų su katalikiškąją – ortodoksiškąją ekspansija palūžo ir mūsų kraštas. Lietuva apie 1387 – 1418 tapo krikščioniška. Jogailos ir Vytauto dėka. Mano supratimu, tai du negabiausi Gediminaičių kilmės politikai. Juk su jų mirtimi mirė ir Lietuva. Tiksliau Jos idėja kurta Lizdeikos-Vytenio-Gedimino. Minties vienijančios visas religijas, Europą bei Aziją. Vytautas su Jogaila pasirinko katalikybę, tiksliau lenkišką jos atmainą, o pastaroji ir suvešėjo lyg koks grybelis ant medžio, suvalgydama ir patį medį - Lietuvą, kurios dalys tuomet buvo ir Rusija, ir Lenkija. Krikščionimis mes taip ir netapome, tik mūsų karinis elitas tapo lenkiškosiomis šlėktomis.
Kad ir kaip žiūrėtume, Jūsų Lietuvos istorijos samprata yra radikaliai priešinga daugelio istorikų versijoms. Kaip manote, kodėl taip yra?
Istorija galima užsiimti tik tuomet, kai susipažįsti su religijos ir politikos interesais. Nes tik šios dvi jėgos ją iškraipo. Kai tai supranti, tuomet vietoje istorinės kreivės (lot. curva/ curve), pradedame matyti istorinę tiesę.

Esate ištaręs gana aštrią frazę: „Gudavičius iškastravo mūsų istoriją“. Kuo ją pagrįstumėte?
Didžioji dalis nūdienos Lietuvos istorikų tėra jaunesnieji A. Šapokos bendradarbiai, papildantys jo sukurtą Lietuvos istorijos konceptą. Papildantys tik paveiksliukais ir keliomis naujomis citatomis. Jie greitai išsisemia. Ką nors naujo jiems sunku bepridurti. Belieka tik dergtis iš kitų konceptų arba ieškoti atitinkančių dogmatinį-tradicinį modelį. Istorija tuomet tampa apiplėšta, nes dogma tampa svarbiau nei istoriniai faktai ir jais paremtos naujos interpretacijos. Tokie aktyvūs „jaunesnieji moksliniai bendradarbiai“ visuomet kastruos istoriją, nes faktus paneigiančius arba netelpančius į jų pasenusias dogmas jie stengsis ignoruoti, apeiti ir net atvirai išsityčioti.
Tikri mokslininkai visuomet rinks faktus ir pateikinės naujus konceptus, kintančius nuo naujai atrastų faktų.

Istorija, kaip mokslas, kuris tiesiogiai veikia žmogaus mąstymą ir savimonę, visais laikais buvo politikų taikinys. Ar įžvelgiate dabartinių istorikų darbuose kokių nors politizuotų tikslų?
Politikos tikslai dažniausiai būna užtikrinti savos valstybės gerovę. Stiprios valstybės ją primeta silpnoms ... ir pagal muziką - lengviausiai pažinti kokios valstybės politika-valdymas vyrauja satelitinėje valstybėje.
Atidžiau įsižiūrėkite į Lietuvos muzikinę rinką, kas pas mūsų perkamiausi? Pažiūrėkite kuriose dar kraštuose panaši muzika populiari? Didžiąją dalį atsakymų kaip mat gausite. Kodėl ne koks išskirtinis-unikalus lietuviškas-sarmatiškas muzikavimas, dainavimas paplitęs? Pamąstykime, kodėl pasitelkiant kad ir išlikusias sutartines jis vis dar nesukurtas?
Tad, kas valdo praeitį – valdo dabartį. Toks paprastas ir tuo pačiu sudėtingas atsakymas apie politikos-religijos įtaką istorijai.

Kažkur skaičiau Jūsų mintį, kad šiandieniniame pasaulyje religijos vietą užėmė mokslas, kurį valdo ideologizuota politika. Kaip paprastam žmogui nepasiduodi politizuotam mokslui ir kaip žinoti, kuris mokslininkas nesiekia manipuliuoti savo darbais?
Kai mes suvoksime, jog - Tauta (keltiškai Theuta) esti dalinimąsi tuo ką turi, t.y. Manta, tik tuomet asmenis sąmoningumas bus pažadintas. Tik jam pabudus mes busime saugūs. Iki tol mes gyvensime tarpe nesąmoningų veikėjų mirštančių dėl to, jog vieną gražią dieną jie galėtų pradėti gyventi. Gyventi, turėti šeimą, vaikus, tiesiog patogią buitį. Tam, kad tai pasiektumei - sustatytą visokių dirbtinių kliūčių-vilkduobių. Pavyzdžiui, kad ir darbas (kuris daugumai nemielas, tačiau gi reikia dirbti) su 70+% atlyginimo atidavimo nekompetentingoms vyriausybėms ir panašiai. Kodėl? Kad mąstymas neįsijungtų atsakymams, žmogų reikia išlaikyti nuolatinėje baimėje. Tuomet kai bijai ieškai saugumo. O jį kaip tyčia ir užtikrina nuolatines problemas kuriančios, tarpusavyje kariaujančios, patriarchalinės vyriausybės (užgimusios Šumere-Egipte). Seniau buvo religija, visai neseniai politika. Dabar jų vietą užėmė tikėjimu ir įtaiga pagrįstas mokslas – pastaruoju ir toliau gąsdinama. Baimė mus valdo: dėl globalinio atšilimo, dėl besibaigiančios naftos, demografinės krizės, ateivių siekiančių užvaldyti Žemę, dėl meteoritų, visokių galimų pasaulio pabaigos scenarijų ir t.t. ... .
O kaip gi Gyvenimas?
Žinia, mes iš prigimties turime dvi baimes: gyvenimo ir mirties. Mirties – mažiausiai reikšminga, nes mes nežinome kas po jos bus. Tačiau gyvenimo baimė sukaustant Esatį, gyvybines jėgas, tavo veiklumą - šiandien (kaip ir visuomet) labiausiai propaguojama, deja, akivaizdžiai, ideologijos įrankiu virtusio mokslo. Mokslo skelbiančio mirties baimę ir neigiančio gyvenimo džiaugsmą, akimirkos stebuklą.
Vienintelį ką tu gali padaryti šiandien, tik atskleisti save, savastį, per kūrybą, per teigimą, darbą ir supratimą.
Istorija - tai tik patirtis ir pamokos. Viena patarlė sako: „Kvailys mokinasi iš savų, o protingas iš svetimų klaidų". Istorija padeda mokytis ir suprasti dirbtines-tikras baimes tam, kad laisvai veiktumei ir gyventumei čia ir dabar.
Jei neturi gyvenimo tikslo dėl kurio būtų verta numirti – gyvenimas tampa nuobodžia tragikomedija.
Pabaigai kiekvieno skaitytojo norėčiau paklausti – koks tavo gyvenimo tikslas?
Pabandykime atsakyti į jį kartu kurdami ateitį ir pasimokydami iš istorijos...

Nuotrauka iš redakcija.lt

 

Atnaujinta Penktadienis, 02 Sausis 2015 20:00  
Mes turime 66 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6442399
Trijų sienų susikirtimas 1936, 1999 ir 2015 m.

   Sankirtoje susikerta trijų valstybių – Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos – sienos. Ji yra 3 km į pietus nuo Vištyčio ežero. Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino siena prie Vištyčio ežero buvo nustatyta Melno sutartimi dar 1422 metais. Ši, pirmoji, Lietuvos siena yra viena seniausių ir stabiliausių sienų Europoje. Ji nuo 1422 iki 1525 metų buvo Kryžiuočių ordino siena, vėliau ji nustatė Prūsijos hercogystės, Prūsijos karalystės, o nuo 1871 iki 1945 metų – Vokietijos ribas. Kitoje pusėje nuo 1422 iki 1795 metų buvo Lietuva ir Lenkija, o carinės okupacijos laikotarpiu 1795–1916 metais – jau Rusija.



Banners