VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Kur minimas Vištytis profesoriaus Jono Totoraičio “Sūduvos Suvalkijos istorijoje”, [1 dalis]

Email Spausdinti PDF

Tolyn į pietus nuo V i š t y č i o ežero palei Prūsų sieną iki Blindos ežerui buvo Merkinės girios galas. Merkinė su giria priklausė Bonai. Tai ir čia buvo jos veikimo sritis. Rodos, ir čia jos užsimojimų būta, bet nedaug įvykdyta. Valavičius Merkinės girios aprašyme mini vieną kaimuką (Visokoje Selisče) ir pievą O p i d u m. Tas lotyniškas žodis, reiškiąs miestą, rodos, leidžia datyti išvadą, kad ten buvo nustatyta vieta būsimam miesteliui ar gal ir jau pradėtas kurti naujas miestelis. Tas O p i d u m buvo ten, kur dabar yra Vižainis. Tai buvo Vižainio pradžia.


Kur minimas Vištytis profesoriaus Jono Totoraičio “Sūduvos Suvalkijos istorijoje”, 1938 m. [1 dalis]

>> ... žemyn į pietus nuo jos, žemė yra nederlinga. Tokios yra ypač Suvalkų ir Augustavo apylinkės. Šiaurinė tos aukštumos nuolaiduma yra derlinga Šešupės ir Nemuno lyguma, kurioje yra daug juodžemio arba po nestoru smilčių sluoksniu daug raudono margelio klodų. Sūduvoje, ypač jos vidurio aukštumoje, yra daug didesnių ar mažesnių ežerų, iš viso arti 500. Žymesni yra šie:
V i š t y t i s prie Prūsų sienos ( 3 mylios aplinkui)
Alvitas
Paežeriai (apie 150 margų)
Paežeriai (apie 50 margų)
Gulbinas, Rūda (29 margų), jų vandenis suima Rausvė. Tie yra Vilkaviškio apskrityje.

>> M e r k i n ė s g i r i a vakaruose siekė Prūsų sieną, pradedant nuo Blindos ežero. Pietinė jos siena palei Perelomo girią buvo ežerai - Blinda, už dviejų mylių ežeras Ančia, už mylios ež. Jasnė, už pusmylio ež. Pirčazė, vėl už pusmylio ež. Apskritasis (Krugloje), vėl už pusmylio ež. Blogasis (Lichoje) , už pusmylio ež. Sumavas, už pusmylio ež. Elnikas, už ketvirtadalio mylios kitas to pat vardo ežeras, vėl už pusmylio ež. Didysis Kazinas, už mylios Tumo bala, toliau Šelmento ežeras, už pustrečios mylios Graužės ežeras, už dviejų mylių Juodasis ežeras, paskui šiaurės linkui Saivos upelis, paskui Punios (dabar Punsko) ežeras, nuo čia į šiaurės rytus už dviejų mylių Tuščiasis ežerėlis, už dviejų mylių Zubro Galvos upelis, tekąs iš Tuščiojo Ežero Gilbaičio, nuo to upelio pusantros mylios iki Kirsnos upei, skiriančiai Merkinės nuo Nemunaičio ar Alytaus girios, paskui į vakarus pusantros mylios Kirsna iki Palyčios upeliui, tas upelis iki Raudenės ežerui už mylios Orijos ežeras, už mylios Kelnavyčio ežeras ketvirtadalyje mylios nuo Šešupės, pusmylį Šešupe iki Graužės upelio, į ją įtekančio iš kairės, paskui už keturių mylių Aukštasis kaimas (Visokoje Selišče), už pusmylio Vižainio ežeras, paskui Vižainio upelis iki V i š t y č i o ežero; nuo to į pietus trys mylios Prūsų siena iki Blindai.

>> Virbalyje iš aikštelės kampų ėjo aštuonios gatvės, kurių kraštuose, kaip ir aikštėje, buvo vietelė, po keturis prentus kiekviena namams statytis. Jos vadinosi: Jurbarko, Kauno, Lietuviška, Birštono, Punios, Žemoji, V i š t y č i o, Prūsų.

>> Jurbarko seniūno kolonizacija karalienės Bonos globoje, rodos, buvo varoma Paprūse iki Punios girios kraštui. Tolyn į pietus Paprūse rėmėsi Alytaus girios galas. Po 1530 čia taip pat buvo kreipiama dėmesys į kūrimą naujų gyvenamų vietų. Tik smulkių žinių apie dygimą čia naujų kaimų nėra. Žinia yra, kad po minėtųjų metų bus atsiradęs V i š t y t i s prie to pat vardo ežero. Jo buvimas yra žinomas iš Jurbarko inventoriaus. Naujosios Valios mieste 1561 viena gatvė buvo vadinama V i š t y č i o.

>> Tolyn į pietus nuo V i š t y č i o ežero palei Prūsų sieną iki Blindos ežerui buvo Merkinės girios galas. Merkinė su giria priklausė Bonai. Tai ir čia buvo jos veikimo sritis. Rodos, ir čia jos užsimojimų būta, bet nedaug įvykdyta. Valavičius Merkinės girios aprašyme mini vieną kaimuką (Visokoje Selisče) ir pievą O p i d u m. Tas lotyniškas žodis, reiškiąs miestą, rodos, leidžia datyti išvadą, kad ten buvo nustatyta vieta būsimam miesteliui ar gal ir jau pradėtas kurti naujas miestelis. Tas O p i d u m buvo ten, kur dabar yra Vižainis. Tai buvo Vižainio pradžia.

>> Šitokią instrukciją gavo visi revizoriai, kuriuos karalius siuntė į dvarus daryti kontrolės. Čia reikia paminėti tik tuos, kurie turėjo liesti ir Sūduvos sritį. Adomas Pilchovskis ir sekretorius Motiejus buvo pasiųstas į 8 Palenkės dvarus, i G ardi ną ir d varus, į Volpą, Dubną, Kvasovką, Krasniką, Indurą, Perelomą, Ožius, Pervalką, Astryną, Naujadvarį (Novy Dvor), Isčolną, Vosyliškį, Rodūnią, Berštus, Kanevą, Dubičius, Varėną, Eišiškes, L a z d i j u s, S e i n u s, Merkinę, Perloją, Daugus, Alytų su dvarais, Simną, V i š t y t į, Virbalio Valias, Paširvintį, Punią, D a r s ū n i š k į, B i r š t o n ą, Stakliškes, Semeliškes, Žaslius, Karmėlavą.

>> Į Paprūsę buvo kreipiamas ypatingas dėmesys. Žygimantas Augustas 1570 karalienės Bonos įkurtam V i š t y č i o kaimui davė miesto teises. Apie jį, be abejo, kuriama buvo ir vienas ar kitas kaimas, nes Žygimantas Augustas jau 1560 liepė statyti bažnyčią Vištytyje.

>> Karalienės Bonos pradėta kolonizacija palei Prūsų sieną, jai išvykus į Italiją, nebuvo nutraukta, bet vis varoma tolyn ir Merkinės, ir Nemunaičio, ir Punios, ir Birštono giriose. Tai matyti iš pastatytų Paprūsėje bažnyčių: Virbalio 1554, V i š t y č i o 1560, Pajevonio 1586, Lankeliškių 1609, Alvito 1617, Vilkaviškio 1620. Turint prieš akis tų bažnyčių statymo metus ir jų skaičių, galima prisiminti, kaip tuo pat laiku buvo už didelių girių priešingoje pusėje palei Nemuną: Simno bažnyčia statyta 1520, Balbieriškio 1522, Prienų 1609.

>> Iš čia paduotųjų skaitlinių matyti, kad nuo 1613 iki 1629 gimusių skaičius vis eina mažyn. Priežastis yra ta, kad 1617 buvo pastatyta bažnyčia Alvite ir 1620 Vilkaviškyje. Nuo 1630 gimusių skaičius žymiai didėja, rodos, dėl to, kad atsiranda vis daugiau naujų kaimų arba tuose pačiuose nauji naujakuriai ima dirbti iki tol buvusius tuščius valakus. Čia minėtieji kaimai yra randami dabartinėse Lankeliškių, Vilkaviškio, Alvito, Virbalio, Pajevonio, Gražiškių, Bartninkų ir Keturvalakių parapijose. Iš to, kas čia pasakyta, yra pagrindo manyti, kad kaimų jau buvo apie V i š t y t į, Vižainį, Punską, Pilypavą, Seinus.

>> Kolonizacija buvo varoma ir kitose giriose: Vilkijos, Veliuonos ir Skirsnemunės. Šių trijų girių girininku Henrikas Valezas 1574 iki gyvos galvos paskyrė Žemaičių pakamarį, Ariogalos tėvūną Mikalojų Stankevičių Bielevičių už patarnavimus, kuriuos jis "karaliui jo malonei Žygimantui Augustui ir valstybei nuo nemažo laiko, ir būrius į žemės tarnybą vesdamas, ir į dažnus visuotinius seimus valstybės reikalais važinėdamas, visada ištikimai, dorai ir su nemažais savo turto ...”

>> ... Pagernevos, Paširvinčio arba Alvito, Veršupio (turbūt Versnupio), Vilkaviškio. Naujos seniūnijos minėtajame sąraše yra pažymėtos trys: Bulakavo, V i š t y č i o ir Prienų. Privatinius kaimus valdė jų savininkai, kaip pav., Sapiegos Gelgaudiškyje ir Zapyškyje.

Apie tvenkinius, kūdras ir girias

>> Dvarai turi turėti tvenkinių ir kūdrų. Urėdas, pasibaigus pava- sario ir rudens laukų darbams, ima juos kasti. Kasimo išlaidos yra nepaprastos. Urėdas jas gali imti iki 20 kapų grašių iš pinigų už parduotus javus, už žuvis ir už senus gyvulius, ir samdyti kasikus. Jei tam tvenkinių įtaisymui reikėtų daugiau lėšų kaip 20 kapų grašių, urėdas turi apie tai pranešti revizoriui, 0 šis - didžiajam kunigaikščiui ir tik gavus jo įsakymą , galima pradėti kasti. Tuose tvenkiniuose veisiamos žuvys didžiojo kunigaikščio reikalams. Aštria bausme uždrausta jas bet kam gaudyti. Kur galima, tvenkiniuose urėdas turi įtaisyti malūnus ir veliušius, arba rūdos malūnus.. susitaręs su revizorium ir malūnininku. Malūnai pavedami vesti malūnininkui, kurs už darbą gauna vieną valaką žemės ir kiekvieną trečią saiką sąmalinio. (Du saikai eina iždui.) Už tokį atlyginimą jis turi taisyti malūną ir tvenkinius, saugoti gvoltus, kad prireikus būtų sušaukiami. Visus malūno reikalus turi taisyti savo lėšomis ir už valaką piliai ar dvarui, kuriam jis yra priskirtas, vieną dieną per savaitę dirba dailidės darbą. Nusikaltus malūno dalykuose, jį teisia urėdas, pasišaukęs tam kitus malūnininkus.

>> Medžioklė didžiojo kunigaikščio giriose valsriečiams draudžiama; savo valakuose gali jie gaudyti ar šaudyti mažus žvėris ir paukščius, gali ir parduori, nepranešdami apie tai urėdui, ber medžioti srirnas ir kirus didelius žvėris ir savo valakuose yra užginta. Laužymas šio užgynimo baudžiamas mirties bausme. Valdiniams leidžiama žvejoti didžiojo kunigaikščio upėse ir ežeruose, bet tik mažais bradiniais. Aštriai uždrausta daryti persėdas, tai yra užtverti skersai upę ir tame užtvare žuvis gaudyti. Užgintas yra žvejojimas balandyje, gegužės ir birželio mėnesyje.

bus tęsinys ][ 2 dalis

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 07:21  
Mes turime 13 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6865736
Kraštietis išleido trečią knygą

  Kuris žmogus sielos ramybės galėtų ieškoti pragaru virtusiame krašte? Taip elgiasi lietuvis gydytojas Vilhelmas Vėberis, grįžęs dirbti į Afganistano ligoninę. Skurdas, viduramžių tradicijos, neapykanta kitatikiams, smurtaujantys talibai – tokia Afganistano kasdienybė. Akistata su mirtimi čia įprastas dalykas, o išlikimo pamokos ypač skausmingos. Keliaudamas per nusiaubtą kraštą, Vėberis bando prisitaikyti prie vietos papročių. Jo kelyje išdygsta ir vienas kitas atklydęs svetimšalis. Užsienietė moteris, dešimčiai dienų tapusi Vėberio pakeleive, irgi bėga nuo praeities šmėklų. Ji lyg šviesos spindulys blyksteli gydytojo gyvenime, tačiau užgęsta taip ir nesugebėjusi prigyti nesvetingoje žemėje.



Banners