VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištyčio žemės auginti

Email Spausdinti PDF

Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkai tarsi bitelės po mažą kruopelytę lipdo kraštotyrinį korį, rašo savo krašto knygnešių metraštį. Muziejaus stenduose be knygnešių nuotraukų ir chronologinių aprašų vis nauja medžiaga pasipildo aplankai, kuriuose nuotraukos dokumentai, straipsniai, prisiminimai. Palaikomi ryšiai su knynešius menančiais žmonėmis giminėmis ir artimaisiais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Čia savo našų indėlį įdeda ilgametė kraštotyrinio darbo entuziastė, muziejaus įkūrėja ir vedėja Birutė Mardosaitė.


Vištyčio žemės auginti

"Knygos – minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą." F. Bekonas.

Vištyčio kraštas mūsų tautai davė nemažą būrį šviesuolių, tarp jų ir drąsių lietuviško rašto ir žodžio paltintojų – knygnešių. Šiandien Vištyčio vidurinės mokyklos muziejuje gana daug ir įdomios medžiagos surinkta apie jau žinomus šešis knygnešius: mokytoją Petrą Kriaučiūną iš Girėnų (Papečkių) kaimo, varpininką ir knygų leidėją iš Čižiškių kaimo Petrą Mikolainį, knygnešį – daraktorių Antaną Ulevičių ir Simą Pumerį iš Dobilynių kaimo, Juozą Pazarecką – Kambliauską iš Vištyčio miestelio bei Vincą Šulinską iš Šilsodžio kaimo (Pajevonio valsčius).

Šių žmonių pasiaukojamos drąso ir rizikos bei ryžto dėka atgabenta ir lietuviška literatūra, lietuviškas elementorius, kalendorius, maldaknygė, žurnalas ir laikraštis pasiekė ne tik Vištyčio krašto žmones, bet ir Pajevonio, Gražiškių, Bartninkų, Virbalio valsčius, net Kalvariją, Liubavą, Liudvinavą, Vilkaviškį, Mintaują, Rygą, Tverečių, Daugėliškį, Valkininkus...

Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkai tarsi bitelės po mažą kruopelytę lipdo kraštotyrinį korį, rašo savo krašto knygnešių metraštį. Muziejaus stenduose be knygnešių nuotraukų ir chronologinių aprašų vis nauja medžiaga pasipildo aplankai, kuriuose nuotraukos dokumentai, straipsniai, prisiminimai. Palaikomi ryšiai su knynešius menančiais žmonėmis giminėmis ir artimaisiais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Čia savo našų indėlį įdeda ilgametė kraštotyrinio darbo entuziastė, muziejaus įkūrėja ir vedėja Birutė Mardosaitė.

Petras Mikolainis

Per Petro Mikolainio brolio Stasio dukrą Aldoną Danilevičienę, gyvenančią Vilkaviškyje, pradėjome susirašinėti su knygnešio anūku Donaldu Mikolainiu, gyvenančiu JAV. O 1997 metais vasarą knygnešio anūkė Paula Archevi iš Kanados, anūkas Mindaugas Mikolainis iš JAV, lankėsi Vištyčio vidurinėje mokykloje, senelio Petro Mikolainio sodyboje. Jie buvo labai nustebinti Vištyčio gamtovaizdžio, džiaugėsi sutvarkyta senelio sodyba, jam atminti pastatyta lenta.

Ypač jie dėkojo už medžiagą, kurią kraštotyrininkai surinko apie jų senelį Petrą Mikolainį. Kadangi po sudėtingos operacijos Donaldas Mikolainis atvykti negalėjo, tai M. Mikolainis mokyklai perdavė nuoširdžiausius jo palinkėjimus, tęsiant šį gražų darbą. Na, o jis atsiuntė muziejui labai brangų eksponatą – “Mikolainių šeimos istoriją”.

Prieš keletą metų man kilo idėja, kad P.Mikolainio sodyboje reikia atminimo ženklo. Šiai minčiai pritarė daug kas, bet reikalai pajudėjo tik tada, kai Vištyčio regioniniam parkui pradėjo vadovauti Romas Bilevičius.

Praeitų metų vasaros pradžioje bendromis jėgomis užbaigėme pagrindinius sodybos ir aplinkos tvarkymo darbus., iškilmingai buvo atidengta atminimo lenta. Ateityje numatėme prie gyvenamo namo pamatų įrengti to laikmečio darželį.

Papečkių (Girėnų) kaimo valstiečių-ūkininkų Kriaučiūnų šeimoje 1850 metų rugsėjo 16 dieną gimė dar vienas įžymus to laikmečio šviesuolis ir Lietuvos laisvės šauklys – Petras Kriaučiūnas.

Petras Kriaučiūnas

Kriaučiūnų šeima valdė 50 ha žemių, gyveno pasiturinčiai buvo apsišvietusi ir labai religinga. Petras baigė Marijampolės gimnaziją, Seinų kunigų seminariją bei Petrapolio dvasinę akademiją. Jam buvo suteikta mokytojo kvalifikacija su teise dėstyti lotynų kalbą. Dirbdamas Marijampolės gimnazijoje, jis įsijungė į aktyvią kovą prieš lietuvių kalbos nutautinimą, redagavo “Aušros” ir “Varpo” leidinius, juos platino ir rėmė pinigais

Ši gimnazija su lietuviškomis idėjomis nepatiko nei lenkų, nei rusų nacionalistams, todėl patriotiškai nusiteikiusius mokytojus šalino iš gimnazijos. Tai pajutęs Petras pats pasitraukė iš gimnazijos ir buvo paskirtas Plokščių (Šakių raj.) teisėju.

Bet ir čia ne tik nenutraukė švietėjiškos veiklos, bet ją dar labiau suaktyvino. Po 10 teisėjavimo metų jis vėl grįžo į Marijampolę, iškart dirbo advokatūroje, 1906 m. jam vėl buvo leista dirbti Marijampolės gimnazijoje. Ir vėl jis jaunas gimnazistų širdis uždegė meile savo tautai, raštui ir žodžiui.

Vokietijos-Rusijos karo pradžioje, 1915 metų vasarą, jis kartu su gimnazijos mokiniais pasitraukė į Jaroslavlį, 1916 metų žiemą sunkiai susirgo ir sausio 20 d. mirė. Testamentu turtą ir savo santaupas bei biblioteką paliko Lietuvos Mokslo Draugijai.

Petras Kriaučiūnas – gyvo žodžio meistras. Jis mokėjo aštuonias kalbas, drąsiai ir atvirai reiškė savo nacionalines pažiūras ir nesigėdijo sakyti esąs lietuvis. Savo prisiminimuose V.Šulinskas pasakojo, kad jiems, mokiniams, mokytojai apie P.Kriaučiūną kalbėjo kaip apie didvyrį, kovotoją ir lietuvystės saugotoją, pabrėždami, kad šio žmogaus širdis degė begaline meile Lietuvai, jos kalbai, žmonėms, papročiams, tradicijoms. Tai žmogus, kuris nepabūgo sunkumų, tykojusių pavojų knygnešio ir švietėjo dalią nešė drąsiai, išdidžiai ir kantriai.

Šio žmogaus paliktus pėdsakus dar ir dabar mena Vištyčio-Kybartų kelio pakraštyjue esantys sodybos likučiai: akmeninis tvartas, pusė medinio gyvenamo namo, kito tvarto likučiai, na ir, žinoma, medžiai milžinai – šimtametis kaštonas ir du gluosniai. Dabar čia gyvena dvi senutės – seserys Būbnaitytės. Jos irgi mena Kriaučiūnus, susirašinėja su Petri brolio dukra Ona Balsiene, gyvenančia Kanadoje.

Minint lietuviškos knygos 450 metų ir mokyklos 600 metų jubiliejų, mokyklos kraštotyrininkai Petro Kriaučiūno tėviškėje pasodino ąžuoliuką.

Tariausi su regioninio parko direktoriumi, kad buvusį didelį Kriaučiūnų sodą būtų galima paversti knygnešių parku. Jis gražiai įsilietų į Vištyčio regioninio parko panoramą, turistinių maršrutų planą, įprasmintų Vištyčio knygnešių atminimą.

Tarp Vištyčio krašto knygnešių minimi ir du Dobilynių kaimo sūnūs: paprastas valstietis Simas Pumeris ir daraktorius Antanas Ulevičius.

[ntr.]Antanas Ulevičius su šeima

Antanas Ulevičius mokė kaimo berniukus, nes tuo laiku kaimo žmonės galvojo, kad mokslas reikalingas tik berniukams. Jis pats knygų per sieną negabeno, jas pristatydavo S.Pumeris ir Petras Mikolainis bei kiti knygnešiai. A.Ulevičius jas tik slėpė ir platino. Slėptuvė buvo kluonas, malkinė, šuns būda. Spaudą ir literatūrą nešė į Kumečių kaimą prie Virbalio, o jo bendražygis ir kaimynas S.Pumeris jas pristatydavo į Pajevonį, Krosną ir kitas vietas. Dar ir dabar jo anūkė Onutė Ravinienė, gyvenanti senelio sodyboje yra išsaugojusi nemažą šūsnį to laiko žurnalų (“Lurdas”, “Šaltinėlis”) ir knygų. Visa tai senelio knygnešio ir daraktoriaus labai gražiai įrišta

Antanas Ulevičius pirmas ir vienintelis tuo laiku nusipirko radijo imtuvą, jo klausytis vakarais susirinkdavo kaimo vyrai. Jie aptardavo žinias, kaimo reikalus. Anot anūkės, senelio sodyba buvo kaip politinio švietimo židinys.

Juozas Pazareckas-Kambliauskas gimė augo ir gyveno Vištyčio miestelyje. Jis, skirtingai nuo kitų, knygas pats nešė net iš Tilžės. Tam, kad keltų mažesnį įtarimą, nešdavo įvairias prekes, bet vietos žandarai jį, kaip ir kitus, sekė. Kartą su eiline knygų siunta einant per sieną prie žydų kapinių, žandarai jį sulaikė. Kadangi neturėjo dokumentų, Juozas jiems pasakė pirmą, į galvą, atėjusią pavardę – Kambliauskas

Ši pavardė ir nulėmė tolimesnį jo likimą – tapo kaip slapyvardis. Tuokart norėdamas iš žandarų ištrūkti, Pazareckas suvaidino, kad jam bloga, skauda pilvą ir pasiprašė atlikti gamtinius reikalus. Žandarai patikėjo ir leido. Kadangi čia pat buvo (kur dabar mokyklos stadionas) didelė klampi pelkė, jis spruko į ją, perplaukė Vydupio upelį ir dingo. Žandarai nakties metu nesiryžo eiti pelkėn.

Rytojaus dieną žandarai vaikščiojo po Vištyčio miestelį ir ieškojo Kambliausko, bet deja, taip ir nesurado, nes tokio nebuvo. Kai suprato, kad liko žiopliais, Juozas Pazareckas jau buvo pasislėpęs Bartninkuose pas savo pusbrolį. Nepaisant tykančių pavojų ir žandarų persekiojimų, Juozas Pazareckas ir toliau nešė per sieną ir platino uždraustą spaudą ir literatūrą.

Savo eilutes į knygnešių metraštį įrašė ir krautuvininkas iš Šilsodžio kaimo Vincas Šulinskas, gimęs 1874 metais. Jis kartu su prekėmis parduotuvei, antrame vežimo dugne, prekių maišuose ir dėžėse parveždavo, o dažnai iš Rytprūsių per sieną ir parnešdavo lietuviškus leidinius. Sieną pereidavo Kaupiškių kaimo ribose. Kartą jį, žandarai gaudydami, užvarė ant silpno ežero ledo. Jis įlūžo. Daugiau kaip dvi valandas žandarai ištūnojo nesiryždami eiti silpnu ledu, o Vinco irgi negelbėjo. Matyt, nutarę, kad jis nuskęs, sušalęs lediniame vandenyje, pasitraukė. Vincui pasisekė išlipti iš vandens, bet paskui jis tuoj pat sunkiai susirgo ir tesulaukęs 35 metų mirė.

Šulinsko aptarnaujamų kaimų žmonės jo laukdavo su nekantrumu, nes žinojo, kad Vincas greta siūlų, adatų, lempų, žibalo, cukraus, druskos ir kitų prekių atneš lietuviškų leidinių. Nors jis buvo jaunas, bet labai gerbiamas žmogus. Jo atgabenti leidiniai pasiekdavo neti Pajevonio, bet ir Virbalio, net Alvito, Vilkaviškio, Pilviškių apylinkes. Knygnešys palaidotas Pajevonio kapinėse. Kapo nerasta, nes giminės tiksliai negali nurodyti jo palaidojimo vietos.

Mokyklos kraštotyrininkai palaiko glaudžius ryšius su knygnešių artimaisiai ir giminėmis. Bet prašome ir kitus žmones, ką nors žinančius apie šių ir kitų knygnešių žygdarbius, pranešti Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkams. Mes palaikome ryšius su Petro Kriaučiūno muziejumi Marijampolėje, jau užmegzti ryšiai su Plokščių vidurine mokykla. Ir ateityje tikimės, kad ne tik nauja medžiaga, bet ir naujos pavardės papildys knygnešystės istoriją, praplės Vištyčio krašto knygnešių maršrutus.

P.S. Petro Kriaučiūno vardas yra tinkamai įamžintas. Jo vardu pavadinta Vištyčio vidurinė mokykla ir Marijampolės miesto biblioteka, jam pastatytas paminklas, jo pavardė iškalta Knygnešių sienelėje, jo garbei Knygnešių parke pasodintas ąžuoliukas.

Vištyčio krašto knygnešiai ir daraktoriai

Atnaujinta Šeštadienis, 25 Gruodis 2010 16:49  
Mes turime 84 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6027172
Dėl ko karo gydytojui skauda širdį?

 

– "Afganistano daktaras" – jau trečia jūsų knyga? Joje daug autentiškų ir autobiografinių motyvų?

– Taip, trečia. Pirmąjį romaną "Miestelis, kuris buvo Jo" pradėjau rašyti Afganistane 2005 m., o baigiau Lietuvoje tik 2013-aisiais. 2015 m. kartu su kitais autoriais išleidau 1 500 puslapių dvitomę monografiją "Vištytis". Aš buvau ir straipsnių autorius, ir vyriausiasis redaktorius. Medžiagą šioms dviem knygoms kaupiau dvylika metų. Romaną "Afganistano daktaras" visai pagrįstai galima laikyti pirmojo romano tęsiniu. Jame daug autentikos – įvykių, aplinkybių, faktų, vietovių ir, be abejo, žmonių. Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus. Nors, kita vertus, Petras Cvirka parašė "Frank Kruk", nematęs Amerikos. Bet tai visai kas kita...



Banners