VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištytis Nepriklausomybės metais

Email Spausdinti PDF

Maraviliaus dvaras virto Žirgėnų, Čižiškių kaimais, kurie supo didelį, turtingesnį laisvųjų valstiečių Pavištytį (88 kiemai - ūkiai), vienu metu net į savarankišką administracinį vienetą pretendavusį. Tai buvo gana didelis kaimas, turėjęs dviejų komplektų pradžios mokyklą, pirmas pasistatęs garinę pieninę, atidaręs krautuvę. Kaime buvo stambesnių žemvaldžių, kurie stengėsi įsigyti daugiau žemės ir statytis patvaresnius trobesius. Kaimas baigėsi Pavištyčio aukštumomis, kurioms tuo metu nebuvo lygių visoje Lietuvoje.


Vištytis Nepriklausomybės metais


Nuo 19a. pabaigos - Vištytis valščiaus centras. Jame gyveno daugiau kaip 2 000 žmonių. 20 a. pradžioje jis kiek sumažėjo (1923 m. iki 1295 gyventojų). Dalis gyventoju atsidalino ir persikėlė už vadinamųjų "Murgu", arčiau Miesgirio. Tai, matyt, nulėmė nuotoliai: 5 kilometrai skyrė miestelėnus nuo laukų, kur augo jų javai, daržovės, ganėsi gyvuliai.

Taip atsirado taip vadinamas Mieslaukis - du Vištyčio laukai. Trimis linijomis kertančiomis tris kelius - Skardupkelį, Lankupkelį ir Norvydkelį, pasistatė trobas, mieslaukėnai laikui bėgant užsiveisė sodų, nusitiesė kelią, jungiantį Dabrovolę su Varteliais, savo ganyklas perkėlė į Miesgirį.

Mieslaukis tapo tarsi savarankiška miestelio dalimi, vystančia žemdirbystę. Kai kalbama apie Vištytį jo teritorijai paprastai priskiriamas ne tik miestelis, vakariniu šonu glaudžiai prisišliejęs prie buvusios Vokietijos imperijos sienos, bet ir jo pietryčių apylinkes, kurias pietuose riboja Lenkijos siena, o rytuose Lankupgiris. Tai maždaug atitinka buvusio Vištyčio kolūkio teritoriją.

1918 m. Vištytyje atidaryta lietuvių mokykla, vėliau peraugusi į progimnaziją. Audringą laikotarpį Vištytis išgyveno 1918-1922 metais, kai dėl jo susikibo besikurianti Nepriklausoma Lietuva ir Lenkija. 1918 m. kuriantis nepriklausomai Lietuvai Vištytis atitenka Lenkijai. Lenkiją palaikė ir dalis sulenkėjusių vištyčiokų, kurie jau įsitvirtinus Nepriklausomos Lietuvos valdžiai, dar ilgai, kone iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios, bruzdėjo dėl lenkiškų pamaldų ir pamokslų Vištyčio bažnyčioje. Kartais šiems konfliktams spręsti kildavo ir muštynės.

1918m. vasario 16d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Vištyčio gyventojai nesutarė kam priklausyti - Lietuvai ar Lenkijai. 1918m. kovo 27d. 2000 žmonių minai susirinkusi Vištyčio aikštėje ir pasisakiusi už tai, kad miestelis priklausytų Lietuvai buvo apšaudyti Vištytį užėmosios lenkų kariuomenės.

1918m. kovo 29d. Lietuvos vyriausybę pasiekė Vištyčio gyventojų prašymas patvirtintas 744 parašais išvaduoti juos iš lenkų valdžios - nuo lenkų ir bado. Vištyčio miestelis pereina į Lietuvos pavaldumą. Nepriklausomos Lietuvos valdžia galutinai įsitvirtino Vištytyje 1921 metų viduryje. Lenkai pasitraukė už Pakalnių, už ribos kuri iki šiolei laikoma valstybine siena.

Vykdoma žemės reforma šiek tiek apkarpė nedidelius Maraviliaus, Bakšiškių dvarus, Janaukos palivarką. Išdalinus Bakšiškių dvarą, kurį valdė vokietis J. Hofmanas, turėjęs 500 ha žemės ir dalį Šilelio, nuomavęs kitus miškus, susiformavo Vartelių, Bakšiškių ir Pakalnių kaimai. Dalinant žemę dvarų darbininkai ir kumečiai gavo po pilną parcelę (apie 8 ha), po keletą hektarų buvo duodama mažažemiams ir bežemiams. Žemės gavo ir apie 20 Lietuvos kariuomenės savanorių.

Ant savo parcelių įsikūrė J. Kazlausko, J. Žarskio, K. ir S. Navikauskų, P. Janulevičių, J. Armonavičiaus, K. Venckaičio, K. Stepanausko, K. Augustienės šeimos, kiekviena sudarydama savo atskirą ūkį, kaip čia buvo vadinamos sodybos. Išdalintos Janaukos palivarko žemės, kurias valdė kažkoks Griša Amelinas, atiteko gausioms Paširvinčio ukrainiečių chocholų šeimoms, kurias sukūrė po pirmojo Pasaulinio karo likę caro kareiviai.

Maraviliaus dvaras virto Žirgėnų, Čižiškių kaimais, kurie supo didelį, turtingesnį laisvųjų valstiečių Pavištytį (88 kiemai - ūkiai), vienu metu net į savarankišką administracinį vienetą pretendavusį. Tai buvo gana didelis kaimas, turėjęs dviejų komplektų pradžios mokyklą, pirmas pasistatęs garinę pieninę, atidaręs krautuvę. Kaime buvo stambesnių žemvaldžių, kurie stengėsi įsigyti daugiau žemės ir statytis patvaresnius trobesius. Kaimas baigėsi Pavištyčio aukštumomis, kurioms tuo metu nebuvo lygių visoje Lietuvoje.

Vištyčio apylinkių laukai, gausus akmenų, pelkių, krumokšnių, sudėtingo profilio - kalnuoti, kriaušėti, dauboti - nedžiugino dideliais derliais, sunkiai davėsi įdirbami. Pagrindiniai žemdirbystės padargai - žagrės, akėčios, purentuvas, pagrindinė traukiamoji jėga - arklys, kartais - du. Vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Palyginti nedideli kaimai buvo tankiai gyvenami, sodyba nuo sodybos kartais neskyrė nei 50 metrų, todėl jie dažnai primindavo senus sodžius. Tačiau kiekvieną sodybą, du tris trobesius, būtinai supo sodelis, gretimais telkšojo kūdra ar linmarka.

Daugelis apylinkės gyventojų žemę dirbo iš pusės ar iš trečdalio, buvo padieninkais. Moterys dažnai prisidurdavo uždarbiaudamos miestelyje: tvarkydavo turtingesnių miestelėnų namus ir krautuves, skalbdavo, ravėdavo ar kaupdavo daržus. Šeimos paprastai būdavo didelės, todėl Vištyčio apylinkės visada buvo neišsenkantis piemenų, bernų rezervas.

Labiausiai prasigyvenę ūkininkai ar buvusieji amerikonai (mieslaukininkai P. Dangelevičius, V. Čerakavičius, J. Černykas, Palaikiškių J. Stankevičius, Čižiškių A. Smitas) samdydavo vieną kitą piemenį ar pusbernį, kitus gi samdydavosi gretimų valsčių - Gražiškių, Pajevonio, Bartninkų- stambesni ūkininkai. Dažnai vištyčiokus metams ar ilgiau samdydavosi ir Rytų Prūsijos - Mielkiemio, Darkiemio, Pilupėnų, Tolminkiemio, Stalupėnų ar Gumbinės ūkininkai (baueriai), mat jie galėdavo daugiau sumokėti.

Nuo Jurginių iki Visų Šventų ar Martyno - taip buvo matuojamas samdos laikas. Didelė dalis vištyčiokų žemės deja neturėjo ir gyveno gana skurdžiai. Dažnai versdavosi prekyba ir įvairiais amatais, maitindavosi iš keletos lysvių po trobos langais arba "murgų". Taip buvo vadinamas už Ilgojo kalno prasidedantis daržų plotas, padalintas į rėžius, kur buvo sodinamos bulvės, sėjamos daržovės ir nedideli javų plotai.

Gyveno miestelyje ir kelios žvejų šeimos. Deja, vienas iš didžiausių Lietuvos ežerų kone visas buvo eksplatuojamas vokiečių. Jų žvejai motorinėmis valtimis atplaukę iš savo pusės supjaustydavo vietinių žuvautojų tinklus, kai įsigeisdavo naktį slapčiomis palydekauti ar paseliavauti Reicho vandenyse. Ežero pakrantės, kimsynai prie Ilgojo kalno, kiti plyni plotai buvo paversti bendromis vištytiečių ganyklomis.

Rytais kiekvienas miestelėnas atvesdavo į sutartą vietą karvę, avį ar telyčią, o samdytas piemuo ar skerdžius gindavo šią kaimenę į ganyklas. Mieslaukėnams jas pakeisdavo Miesgiris. Nuo pirmos pavasario žolės iki spalio gruodo visa giria kleketavo, skambėjo ūkčiojo - bebalsei karvei nesunku buvo pasimesti miško glūdumoje, todėl jai po kaklu buvo rišamas medinis ar skardinis varpelis.

Vištytis savo gyventojų sudėtimi buvo internacionalinis miestelis. Tai liudija ir keturių religinių bendruomenių maldos namai: bažnyčia, kirchė, cerkvė ir sinagoga. Pagirys dažnai mirgėdavo čigonų taborų šėtromis. Ypač laisvai čia jautėsi vokiečiai. 1923m. prie evangelikų liuteronų bažnyčios, Senojoje rinkoje buvo isikūręs savotiškas jų priemiestis. Čia veikė Flinderio krautuvė, dirbtuvės, turėjusios motorų sukamas stakles ir net futbolo komandą. Ši vienuolikė dažnai sustiprinta žaidėjais iš anapus ežero kartais iškviesdavo rungtynių vietinius futbolininkus. Į futbolo rungtynes visada susirinkdavo daug žiūrovų.

Nemenkas uždarbio šaltinis buvo anksčiau minėtas Miesgiris. Kaip liudija miško pavadinimas, tai buvo miškas, kuris priklausė ne valstybei, o miestelėnams ir mieslaukėnams. Valstybė ne kartą bandė jį paversti valdišku, tačiau apsišarvavę išlikusiu Magdeburgo privilegijų dokumentu, vištyčiokai sugebėdavo laimėti bylas ir ir kiekvienais metais dalindavo saviesiems po keletą medžių.

Šie parduodavo juos į gretimus valsčius. Mišką saugodavo bendrai samdomas eigulys, kuris nesugebėdavo apginti jo nuo vietinių vagių. Miškas buvo negailestingai naikinamas, niekas nesirūpino už nupjautas egles atsiteisti naujais želdiniais. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Miesgiris atrodė gana skurdžiai, kadangi ištisi jo plotai - šlakai buvo apžėlę tik krūmokšniais ir skurdžiais lapuočiais. Tačiau jo pelkynuose ir krūmynuose gausiai sirpo avietės ir mėlynės, netrūko grybų, bruknių ir spanguolių.

Vargingiems apylinkės gyventojams tai buvo maisto ir pajamų šaltinis. Klestėjo čia dar vienas amatas, glaudžiai susijęs su Miesgiriu: iš liepų karnų buvo vejamos stiprios virvės, kurias vietiniai gyventojai veždavo parduoti į Virbalį, Vilkaviškį ar net Gumbinę. Miesgirį tvarkė vietos gyventojų rinkta komisija, lygiai kaip ir valsčiaus savišalpos bankelį. Miestelio gyventojai galėjo nemokamai naudotis Ubagbalės durpynu.

Vištyčio gyventojų žemės buvo labai išmėtytos. Antai V. Virškuvienės tėvo Petriko šeši hektarai buvo šešiose atskirose vietose. J. Gudiškio 18 ha - penkiose. Už žemę ir namus reikėjo mokėti didelius mokesčius. Tas pats Gudiškis už savo ūkį per metus mokėdavo 120 litų.

Nesant migracijos į miestus susidarė didelis darbo jėgos perteklius, todėl ji savaime atpigo. Kaip liudija išlikusios buvusios samdinių anketos, jų darbo ir buities sąlygos buvo nepavydėtinos. Materialinė techninė žemės ūkio bazė buvo irgi menka. Pasiturintys ūkininkai įsigydavo arkliais traukiamą maniežą ("rosverkį"), kuris savo ruožtu suko nedidelę kuliamąją ar akselinę.

Aplink Vištytį pelkė prie pelkės, kemsynas prie kemsyno. Mineralinės trąšos buvo brangios - centneris zuperio kainavo tiek, kiek du centneriai rugių. Kone kiekvienas miestelėnas turėjo po karvę ar po dvi ir net tris. Pieną vartodavo patys, mušdavo sviestą, slėgdavo sūrius arba nešdavo į pieninę, kuri buvo isikūrusi prie Pavištyčio kelio.

Miesto aikštė dažną rytą pavirsdavo turgaviete: čia būdavo prekiaujama sūriu ir sviestu, mėsa ir bulvėmis, vyšniomis, obuoliais ir medumi. Stambių sodybų apylinkėje neaugo, bet nei vienas medis be naudos neaugo. Vištytiečiai savo sodybose dažnai turėjo ir nemažai avilių. Daugiatautis Vištytis garsėjo ir savo amatininkais bei įvairiausiais verslais. Čia buvo karšiamos vilnos, taisomi laikrodžiai, dvi kirpyklos prašė pasigrąžinti, sąžiningu ir išradingu darbu garsėjo siuvėjai ir račiai.

Miestelyje neblogiau vertėsi mėsininkai, batsiuviai, šerių apdirbėjai, kepurininkas. Vištyčio kepėjų keptos bandelės buvo tikras skanėstas. Buvo dvi šaltkalvystės dirbtuvės. Kiekvienas kaimas turėjo po du tris kalvius, sukdavosi vėjo malūnai, iš kurių vienas - Kanapkio - klientūrą traukdavo net iš kitų valsčių. Kai vėjas liaudavosi pūsti į sparnus, senasis Kanapkis įjungdavo motorą, kuris be atvangos suko girnas, piklių. Malūnas ir dabar tebestovi (>>).

Tapęs kraupių žudynių liudininku 1941m. liepos 14d. jis saugoja čia sušaudytų vištytiečių, gražiškiečių ir pajevoniečių atminimą (>>). Jis dabar nemala nei rugių, nei kviečių, o savo muziejiniais stendais, greta esančiu memorialu pasakoja gausiems lankytojams apie narsiuosius sūduvius.

Žodziu, Vištytis buvo tarsi savotiškas amatų cechas, kurio struktūra atitiko to meto ekonomines sąlygas ir poreikius. Dažniausiai šių dirbtuvių vieninteliai darbininkai buvo patys jų savininkai. Patogi geografinė padėtis sudarė palankias sąlygas vystytis prekybai. Miestelyje buvo keliasdešimt krautuvių, 6 kepyklos, degtinės monopolis. Krautuvėse visada buvo galima gauti įvairiausių "kolonialinių prekių". Apsipirkti į Vištytį vykdavo ne tik aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojai, bet ir žmonės iš Rytų Prūsijos, kartais net iš Lenkijos.

Pagal 1928m. sutartį "Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartį sienos dalykams tvarkyti" sienos su Vokietijos valdomu Karaliaučiaus kraštu linija kartojo 1908-1912m. Prūsijos ir Rusijos valstybių sieną. Lietuvai priklausė tik maža šiaurinė ežero dalis ties Vištyčio miesteliu (>>), tačiau be teisės žvejoti ežere.

Sutarties 37 punktas teigė, kad "Lietuvos kranto palei Vištyčio ežerą gyventojai turi teisę sienos ruože tarp sienos stulpų Nr.149 ir Nr.150 savo reikalams naudotis vandeniu nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o reikalui esant ir naktį". Iki 1934m. per sieną laisvai vaikščiojo tiek lietuviai tiek vokiečiai. Vištyčiokai Vokietijoje pirkdavo įvairias prekes, kurių Lietuvoje nebuvo: dviračius, jų detales, siuvimo mašinas, buities reikmenis.Senieji vištyciokai dar lig šiolei atsimena stovinčius tarpduryje "kolonialinių prekių krautuvių" savininkus, kviečiančius užeiti ir siūlančius maisto prekes, adatas, žibalą, gelumbę ir kitas, kasdieniniam gyvenimui reikalingas prekes.

Dėl kainos buvo galima derėtis savininkai visada sutikdavo duoti į "bargą". Nemažų pajamų vištyčiokai gaudavo ir iš kontrabandos. Per Lietuvos - Vokietijos sieną slapčia plaukė "brekalo" ir "dropo" siuntos - denatūruoto ar nebaigto valyti spirito ir anodijos buteliai. Jos padėjo atsirasti ir nelegalioms smuklėms. Gana daug tokiu smuklių buvo Mieslaukio pagiryje. Tiek legali, tiek nelegali prekyba nemažu mastu palaikė vištyčiokų materialinę padėtį.

1923m. surašant Lietuvos gyventojus Vištyčio valsčius apjungia 17 kaimų su 546 ūkiais ir 3 907 gyventojus. Pačiame Vištyčio miestelyje buvo 177 sodybos ir 1295 gyventojai. Miestelis buvo pasklidęs didelėje teritorijoje sudarė dvi kompaktiškas statinių grupės - aplink senąją turgaus aikštę ir naujoje dalyje.

1924m. įkuriamas pučiamųjų instrumentų orkestras, veikė bibliotekėlė. 1924m. nelikus stačiatikių Vištytyje, provoslavų cerkvė kurį laiką stovėjo nenaudojama. Cerkvės pastatas buvo aprašytas ir pasiūlytas nugriauti, nes jos remontui nebuvo surasta lėšų. Tai padaryta iki 1927m. 1925m. baigiamas statyti Kanapkio vėjo malūnas (>>), įkuriama pieninė ir nedidelis valsčiaus kredito bankelis.

Gana neblogai Vištytyje klostėsi kultūros ir švietimo reikalai. Didelis pagyvėjimas jautėsi 1921 - 1927 metais, kada Vištytyje veikė progimnazija, įsikūrusi privačiame name toliau nuo miestelio. Pirmasis progimnazijos direktorius buvo Kazys Černius (>>) (>>),baigęs Marijampolės gimnaziją, o vėliau mokytojų kursus Petrograde. Mokykla - didelė pažangos skleidėja - buvo miestelio ir apylinkių kultūros centras.

Juo labiau, kad čia tada dirbo pažangūs mokytojai - Merkevičius ir kt. Čia dirbę mokytojai įžiebė ryškesnį kultūrinio gyvenimo židinį. Meninį gyventojų skonį formavo saviveiklininkai, daugiausia progimnazijos mokytojai ir mokiniai. 1919-1920 metais Vištyčio II Lauko kaime Andrius Duobaitis iš vietinių daininkų buvo suorganizaves chorą (>>). Pavištytis daug metų garsėjo dūdų orkestru, kurio pagrindą sudarė Mikalainių ir Gutauskų vyrai.

1921m. Vištyčio mokykla, įkurta 1918m., pertvarkyta į progimnaziją, buvusią iki 1928m. Kaip prisimena progimnaziją 1921-1922m. lankiusi Z. Vyzaitė, mokiniai ir mokytojai organizuodavo megėjiškus spektaklius, kurie buvo organizuojami Ugniagesių salėje. Beje ši salė net ligi aštuntojo dešimtmečio pabaigos sėkmingai tarnavo vietos gyventojams, kultūros entuziastams ir vadovams.

Dažnai įvairiomis progomis koncertuodavo progimnazijos choras. Deja, 1928m. progimnazija buvo uždaryta ir Vištytyje liko tik pradinė mokykla. Ji užėme pusę mūrinio pastato tuometinėje Vižainio (dabartinėje Taikos) gatvėje. Antroji pastato pusė buvo atiduota Vištyčio vokiečiams, kurie čia įrengė mokyklą, kurioje mokino gimtąja vokiečių kalba. Vištyčio mokykla nebuvo vienintelė valsčiuje.

Pavištytyje nuo trečiojo dešimtmečio vidurio veikė dviejų komplektų pradžios mokykla, kurią lankė ir daugumas Mieslaukio vaikų. Kurį laiką mokykla glaudėsi pavištytiečių Mikalainio, J. Gutausko (Mažojo), Zaikausko namuose, o 1935m. buvo perkelta į naujai pastatytą mūrinį namą. Šiame name sovietmečiu buvo įsikūrusi Pavištyčio aštuonmetė mokykla.

Kelerius metus čia mokytojavo Elzė Žitkutė (vėliau LTSR nusipelniusi mokytoja, padėjusi išeiti į gyvenimą net keturiems respublikos poetams K. Kubilinskui, A. Skinkiui, P. Keidosiui ir J. Kalvaičiui. 1935m. E. Žitkutė iš Pavištyčio išsikėlė. Vėliau ji mokytojavo Vilkaviškyje, Šilkalnyje, Marijampolėje.

Mokyklos taip pat buvo ir Varteliuose, o nuo 1935m. ir Vištyčio I Lauke Mažeikos, vėliau Dambausko namuose. Vištyčio mokyklai vėliau buvo pridėti du skyriai - penktasis ir šeštasis.

Amžiaus pradžioje vienintelė medicinos įstaiga buvo vaistinė, įsikūrusi name netoli bažnyčios (čia anksčiau gyveno Mažeikų šeima), dabar toje vietoje yra mokytojų aštuonių butų namas. Čia pirmiausia ir kreipdavosi susirgę miestelėnai. Artėjant pirmojo pasaulinio karo frontui, vaistininkas palikęs vaistinę ir visus įrengimus, pasitraukė iš Vištyčio. Apie 1930m. į Vištytį atvyko Karaliaučiaus universitetą baigęs daktaras Gasiūnas. Už vizitą ar priėmimą pas daktarą reikėdavo mokėti nuo 2 iki 5 litų.

1927m. Obeliskas miesto centre panaudojamas Nepriklausomybės paminklo atstatymui (>>). Ant vokiečių 1915m. pastatyto centrinėje miestelio aikštėje obelisko užkeltas Vytauti Didžiojo biustas, o panaikinus obelisko šiaurės pusėje iškaltą granite erelį, šonuose pritvirtinami Vyties, A. Smetonos ir J. Basanavičiaus bareljefai (>>).

1927m. galutinai nugriaunama Vištyčio provoslavų cerkvė, stovėjusi Dariaus ir Girėno gatvės gale, netoli sienos ant ežero kranto.

Nepriklausomybės metais naujakuriai, po reformos gavę žemės, įsigijo žemės ūkio padargų, pasistatė trobesius. 1929-1934m. pasaulinės ekonominės krizės laikotarpiu Vištyčio ir jo apylinkių gyventojai dalyvavo Suvalkijos valstiečių streike. Tačiau jis neįgijo tokio masto kaip Gražiškiuose, kur 1935m. rugsėjo pabaigoje buvo sužeisti valstiečiai, ėję vaduoti suimtų kaimynų.

Tarp sužeistųjų buvo ir Vištyčio II Lauko kalvis S. Macijauskas, tuo metu kalviavęs Gražiškių valsčiaus Aistiškių kaime. Valsčiaus savivaldybių skelbimų lentoje kartais pasirodydavo netrumpi sąrašai, skelbiantys valstiečių ūkių varžytynes. Pirmasis iki krizės pradžios buvo išvaržytas Vištyčio I Lauko gyventojo Kemferto ūkis. Tris kartus iš varžytynių buvo pardavinėjamas Vištyčio II lauko P. Keidošiaus ūkis. Žemę dažnai nupirkdavo kiti valstiečiai, didindami savo valdas.

1934m. sausio mėnesio 7 d. Niujorke mirė knygnešys Petras Mikolainis (>>) (>>), gimęs 1868m. gegužės 26d. Vištyčio valsčiuje, Čižiškių kaime.

1937m. įkuriamas Valstybinės bibliotekos Vištyčio skyrius, veikia šaulių ir kitos visuomeninės organizacijos. 1937-1939m. parengiamas Bažnyčios gatvės sutvarkymo projektas (inžinierius A. Maželis), pagal kurį numatyta panaikinti nepatogų transportui posūkį ties bažnyčia, praplatinti važiuojamąją dalį.
1936m. Vištyčio Romos katalikų parapija apjungė 2493 katalikus, 1940m. katalikų parapijai priklausė 2 500 katalikai. Vištyčio miestelyje gyveno 1 500 gyventojų.
1940m. Vištytį, kaip ir visą Lietuvą, užėmė rusų okupacinė kariuomenė...>>>

Šis skyrius parašytas remintis Vištyčio gyventojų J. Čiuprinsko, J. Žarskio, A. Ulevičiaus, E. Kononenkienės J. Gudiškio, Č. Vyzo, Z. Vyzaitės, S.Dangelevičienės, poeto P. Keidošiaus atsiminimais, Vištyčio P. Kriaučiūno mokyklos kraštotyrininkų būrelio ekspedicines grupės 1967m. parašyta Vištyčio mokyklos istorija.

parengė vilkovist pagal knygą "Kraštotyra" Nr. 21, 1987 m.

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 07:32  

Banners