VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Romintos giria [Kazys Almenas]

Email Spausdinti PDF

Pirmasis medžiojęs miškuose prie Vištyčio ežero buvo sekuliarizuotos Prūsijos valstybės pradinin­kas hercogas Albrechtas. Tai tipiškas Renesanso laikų valdovas, kuriam medžioklė buvo ne tik ūkio šaka, bet ir pramoga. Plotus, kuriuose pramogauji, verta saugoti, tad didelis ruožas aplinkinių miškų tapo valdovų medžioklių rezervatu. Medžiojo ten beveik visi Prūsijos, o vėliau – Vokietijos valdovai. Ypač entuziastingas medžiotojas buvo kaizeris Wilhelmas II.


Romintos giria [Kazys Almenas]

„Ūžė braškėjo medžiai nuo vėjo ten, kur lietuviai gyveno...“

Dainos žodžiai apibūdina pirmąjį Lietuvos įvaizdį, kuris ypač paplito romantizmo laikotarpiu. To pavyzdžių randame A. Mickevičiaus „Konra­de Valenrode“, P. Merimee „Lokyje“. Pas mus tą įvaizdį įtvirtino S. Daukantas. Tai neperžengiamų, gūdžių, paslaptingų girių Lietuva. Įspūdingas įvaizdis, tačiau kai vaikščioji po puikiuosius Dzūkijos miškus, po Labanoro girią, pradedi abe­joti. Po kojomis švarus samanų patalas, pro pušų kamienus gali žvelgti toli, visas būrys šarvuotų kryžiuočių galėtų be vargo prajoti. Kur čia tos neperžengiamos tankmės?...

Jos buvo. Tačiau ne smėlėtose Dzūkijos kal­vose, o derlinguose dabartinės Suvalkijos ir Karaliaučiaus krašto plotuose. Derlingos žemės tuščios nebūna. Prieš tūkstantį metų ten gyveno prūsų gentys: sūduviai, bartai ir nadruviai. 1226 m. Mazovijos valdovas Konradas pasikvietė į Kulmą Teutonų ordiną, kad padėtų jam užkariauti prūsus. Popiežius palaimino kryžiaus žygį prieš pagonis, na, ir prasidėjo...

Tarsi žinom, kas paskui sekė, tačiau realiai įsivaizduoti vis dėlto sunku. Mūsų samprata karai prasideda ir baigiasi, o tas karas nesibaigė. Nesibaigė vienoje generacijoje, nesibaigė kitoje. Tęsėsi daugiau nei 200 metų. Nuo nuolatinių antpuolių, niokojimo tarp kryžiuočių valstybės ir Lietuvos ištuštėjo plačiausias ruožas derlingos žemės, kuriame suvešėjo toks miškas, kokio šis kraštas nebuvo matęs nuo ledynmečio pabaigos.

Kryžiuočių kronikose jis vadinamas Die grosse Wildniss. Užpuolikai ar kiti reti keliautojai visiškai dalykiškai, be jokio poetinio polėkio aprašė, kad miškas klampus, tankus, sunku pro jį prasibrauti. Tokia ir buvo jo paskirtis keletą šimtą metų.

Įdomi aplinkybė – miško įvaizdis gali gyvuoti ilgiau negu pats miškas. Kaip jau minėta – der­lingos žemės tuščios nebūna. Kai pagaliau karai nurimo, žmonės kėlėsi į ištuštėjusį kraštą, daug jų kėlėsi iš Lietuvos. Jie apgyvendino ne tik Su­valkijos lygumas, bet ir nemažą ruožą Prūsijos pusėje. K. Donelaičio būrai – jų palikuonys.

Miškas išretėjo, vietomis jo visai neliko, išliko tik pavadi­nimai, tokie kaip Būdaviškė, Bartninkai, Vidgiriai, Būdviečiai, Budavonė, liudijantys, kad jų pradžia buvo naujų ateivių miško glūdumoje suręstos bū­dos. Dabar aplinkui platūs laukai. Taip yra abipus sienos, nors Karaliaučiaus (Kaliningrado) pusėje daug tų laukų apžėlė krūmais, bet tai neilgai tęsis. Žmonijai reikia maisto; miškas derlingose žemė­se – reta prabanga.

Dabar gūdusis pasienio ruožo miškas tegyvena poetų kūriniuose, tačiau vienas jo plotas vis dėlto išliko. Stiprokai pasikeitęs, bet išliko. Tai Romintos (kartais vad. Ramintos) giria, vokiškai vadinama Rominter Heide, prasidedanti kitoje Vištyčio ežero pusėje ir per 30 kilometrų besidriekianti į vakarus. Išsaugojo ją Prūsijos valdovų pomėgis medžioti.

Pirmasis medžiojęs miškuose prie Vištyčio ežero buvo sekuliarizuotos Prūsijos valstybės pradinin­kas hercogas Albrechtas. Tai tipiškas Renesanso laikų valdovas, kuriam medžioklė buvo ne tik ūkio šaka, bet ir pramoga. Plotus, kuriuose pramogauji, verta saugoti, tad didelis ruožas aplinkinių miškų tapo valdovų medžioklių rezervatu. Medžiojo ten beveik visi Prūsijos, o vėliau – Vokietijos valdovai. Ypač entuziastingas medžiotojas buvo kaizeris Wilhelmas II.

Jis Romintos girioje pasistatė išvaiz­džius medinius medžioklės rūmus ir praleisdavo ten daug laiko. Tarp Vokietijos valdovų Hitleris buvo išimtis – vegetaras, medžioti nemėgo, tačiau medžiotojų jo svitoje netrūko. Stambiausias iš jų (visais atžvilgiais) buvo reichsmaršalas Gėringas. Jo būtų galima ir neminėti, bet jis Romintos gi­rioje nušovė patį didžiausią iki to meto Europoje sumedžiotą elnią. Garbė tenka Romintos giriai, tokį elnią užauginusiai, ne Gėringui. Tuo metu, kai Stalinas ir Hitleris buvo sąjungininkai, Ro­mintos girioje lankėsi ir Berija. Tas tai buvo me­džiotojas, tačiau šį sykį nemedžiojo; su Hitleriu aptarė jiems tuo metu rūpėjusius reikalus.

Po Antrojo pasauli­nio karo Rytprūsiai buvo padalyti braukiant per juos beveik tiesią lini­ją. Pietinis girios ruožas teko Lenkijai, didžioji dalis atsidūrė Kaliningrado srityje. Lenkijos pusėje kaimai priartėja prie pat gi­rios pakraščio, rusiškoje pusėje dauguma jų išnykę. Apie tai, kaip tas kraštas apleistas ir nuniokotas, parašyta nemažai, niokojimo galima užtikti ir da­bartinėje Romintos girioje, tačiau apleidimas giriai gali išeiti į gerą. Lankiausi joje su bičiuliu 2007-ųjų rudenį. Pasakojama, kad anksčiau ji priklausė pla­čiai pasienio zonai ir ten galiojo įvairūs draudimai. Mes draudimų neužtikome, važinėjome beveik iki pat Lenkijos sienos.

Kaip dabar atrodo garsioji Romintos giria? Sakyčiau, ji verta poeto. Išskirtinai graži giria, kalvota, išraizgyta sraunių upelių. Be Vištyčio ežero, slėniuose išmėtyta eilė mažų ežeriukų, važiuojant aukščiau iškylančiu keliu atsiveria puikios panoramos. Miškas mišrus. Kadaise girioje buvo daugiau kaimų, dabar likę tik du, ir tie nedidukai. Taigi gyventojų joje mažiau negu tais laikais, kai kaizeris čia medžiojo. Slėniuose yra tankumynų, užpelkėjusių pievų, netrūksta tad vietų, kur galėtų pasislėpti briedžiai ir elniai, tačiau jau keletas šimtų metų, kai į Romintos girią brautis nebereikia.

Kaizeriai nemėgo skverbtis pro tankynes, ten jie pasiųsdavo varovus, o patys atvažiuodavo lengvom karietom. Tam reikėjo kelių, tad jų Romintos girioje netrūksta. Neplatūs tie keliai, bet stebėtinai gerai išsilaikę, kai kurie iš jų netgi grįsti akmenimis. Karaliaučiaus srityje vokiškojo akmenų grindinio gali rasti daug kur, tačiau dažniausiai jis nelygus, duobėtas, dalies akmenų trūksta, kad ir negreit važiuoji, dantys vis tiek trata.

Romintos girioje kitaip – grindinys toks lygus, tarsi būtų vakar paklotas. Akivaizdžiai čia per 60 metų mažai važinėta. Beje, kadaise į Ro­mintos girią buvo nutiestas siaurasis geležinkelis. Jo bėgiai seniai išardyti, dabar geležinkelio pylimai ir išvaizdūs arkiniai tiltai per upelius tapo krūmais apaugę praeities liudytojai. Tam, kas į tai linkęs, gali atrodyti romantiškai. Dar vienas įrodymas, kad apleidimas giriai nebūtinai kenkia.

šaltinis ][ www.medis.lt

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 07:14  
Mes turime 48 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6668337
Vištyčio regioniniame parke veikia paroda "LIETUVA - PILIAKALNIŲ KRAŠTAS"

   Vištyčio regioninio parko lankytojų centre veikia Gražiškių, Pajevonio ir Vištyčio moksleivių darbų paroda, skirta Piliakalnių metams "LIETUVA - PILIAKALNIŲ KRAŠTAS". Nuostabūs, spalvingi moksleivių darbai mus nukelia net į Žalvario amžių, į laikmetį, kada jie atsirado Lietuvoje. Moksleivių darbuose išvysite piliakalnius, papėdės gyvenvietes, gynybinius įrenginius, žydinčius sodus. Aplankykite - tikrai nesigailėsite.



Banners