VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Sūduviais esame mes gimę, sūduviais norime ir būt

Email Spausdinti PDF

Vis dėlto apie sūduvius, surankiojus į bendrą paveikslą įvairių sričių duomenis, galima susidaryti visai kitą nuomonę. Antai romėnų istoriko Tacito veikaluose (1 a. po Kr.) rašoma, kad „aisčiai žemę geriau apdirba negu tingūs germanai“, graikų geografas Ptolemėjas rašo: „...Oyenedas palin Galindai kai Sudinoi...“ (trans. lot. rašmenimis) „už venedų galindai ir sudinai“, tai pirmasis mūsų sūduvių vardo istorijoje paminėjimas net 8 šimtmečiais anksčiau nei Lietuvos.


Sūduviais esame mes gimę, sūduviais norime ir būt

Susikūrus apskrities Etninės globos tarybai, ėmėmės įtvirtinti etninį Sūduvos regioną. Man pavesta sudominti mūsų krašto žmones Sūduvos praeitimi, sužadinti norą domėtis, kas ir iš kur mes esame. Nejau tik iš visų pašalių „suvalkioti“ į šį kraštą perėjūnai, pajuokos verti šykštuoliai?

Kadangi medžiaga apie mūsų protėvius išbarstyta fragmentiškai įvairiuose leidiniuose, pamėginau tuos trupinius sulipinti į bendrą vaizdą, pasitelkdamas archeologiją, kalbotyrą, istoriją. Parašiau tris rašinius, kurių pirmąjį šiandien pateikiu „Santakos“ skaitytojams.


Išlikti savitais
Europoje mes vakariečiams būsime tiek įdomūs savo etnine kultūra, kiek sugebėsime ją parodyti ir, svarbiausia, jos neištarpinti bendrame katile, o praturtinti visą Europos kultūros lobyną ir išlikti savitais.
Tai vienas iš pagrindinių tikslų, kurio siekia Lietuvos etninės globos taryba, atkurdama, išryškindama etnografinius regionus, skatindama domėtis istorija, papročiais, tradicijomis.

Mažiausias plotu, bet ne reikšme yra mūsų Sūduvos (Suvalkijos) regionas, anksčiau vadintas Užnemune. Užimamu plotu negalime lygintis nei su Žemaitija, nei su Aukštaitija ar Dainava (Dzūkija), bet drąsiai ir pagrįstai sakome: „Be Sūduvos nebūtų buvę Lietuvos“. Iš mūsų pusės atėjo pirmoji lietuviška knyga, tautinis atgimimas, iš čia suskambo V.Kudirkos „Varpas“, pažadinęs tautą, iš čia J.Jablonskis sūduvių (zanavykų) tarme davė pradžią visai bendrinei kalbai ir lietuviškam raidynui. Net 6 iš 20 Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios akto signatarų yra iš Sūduvos.

Čia ir baudžiava griuvo pirmiausia, ir demokratijos pamatų kūrėjų turime... Istorija rodo, kad ir aukštesnės žemdirbystės kultūros kelias iš mūsų pusės. Nemenkinant kitų regionų indėlio į Lietuvos valstybės kultūros visumą, nenorime būti pašiepiami ir menkinami prieš pusantro šimto metų carizmo primesta Suvalkijos – suvalkiečių pravarde, todėl ir perfrazuoju žinomą giesmę: sūduviais esame mes gimę, sūduviais norime ir būt. Nelengva bus atstatyti šį vardą, kaip ir garbingą Sūduvos praeitį prikelti iš amžių glūdumos, kadangi sūduviai, svetimųjų nuomone, jau yra išnykę prieš 800 metų.
Tad kas gi buvo ta Sūduva, tie mūsų protėviai, paslaptingieji sūduviai?

Nuomonės skirtingos
Kronikose belikę tik fragmentai, nuotrupos, dažnai tendencingos, iškreipti faktai. Buvome niekinamai vadinami pagonimis, ypač po to, kai mūsų gentainiai 997 m. nužudė vyskupą Adalbertą, įsibrovusį į protėvių šventąjį ąžuolyną, kur niekas svetimas neturėjo teisės įeiti.

Vis dėlto apie sūduvius, surankiojus į bendrą paveikslą įvairių sričių duomenis, galima susidaryti visai kitą nuomonę. Antai romėnų istoriko Tacito veikaluose (1 a. po Kr.) rašoma, kad „aisčiai žemę geriau apdirba negu tingūs germanai“, graikų geografas Ptolemėjas rašo: „...Oyenedas palin Galindai kai Sudinoi...“ (trans. lot. rašmenimis) „už venedų galindai ir sudinai“, tai pirmasis mūsų sūduvių vardo istorijoje paminėjimas net 8 šimtmečiais anksčiau nei Lietuvos. Po to paminėjimo vėl buvo ilga tyla, tartum ši gentis visai išnyko.

Istoriją prakalbina archeologai
Vienas iš būdų, anot Maironio, „...prikelti bent vieną nors gyvą senelį iš kapų milžinų“ – yra archeologija. Šiuo pirmu rašiniu ir pamėginsiu trumpai apžvelgti, kaip archeologai „prakalbino“ sūduvius. Mūsų Sūduvoje yra per 150 piliakalnių, be gal dar didesnės dalies buvusiose sūduvių žemėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Prūsijoje... Kasinėta tik nedidelė dalis.

Tokia piliakalnių gausa jau savaime rodo, kad Sūduvos krašte gyventa tankiai ir kovota atkakliai. Ypač įspūdingas Varnupių piliakalnis, didelis Kunigiškių-Pajevonio Rudaminos, Piliakalnių k. Aistos upelio krante. Pačioje Marijampolėje ir netoli jos taip pat yra piliakalnių, tik jau apnaikintų laiko ir žmonių. Marijampolės kraštotyros muziejuje yra nemažai surinktų archeologinių eksponatų. Ypač vertingas radinys – buvusio muziejaus direktoriaus, vilkaviškiečio J.Vasmano organizuotos ekspedicijos metu Stanaičiuose, prie Kybartų, rasta didžiausia Lietuvoje molinė laidojimo urna ir dar dvi mažesnės bei kiti radiniai, išstatyti gražiai atnaujintoje ekspozicijoje.

Kiekvienam savo krašto mylėtojui būtina ten apsilankyti, pajusti mūsų tolimų protėvių dvasią, sielos kalba išgirsti jų nebyliai tariamus žodžius: „Taip mes gyvenome, mylėjome, mąstėme, dirbome, tikėjome, kovojome ir žuvome už šią žemę – būkite verti mūsų vilčių, svajonių įkūnytojai, branginkite Sūduvos vardą, atminkite, jus lydi mūsų dvasia, mūsų dievai: Pikuolis, Perkūnas, Patrimpas, Žemyna... mes su jumis, mes jumyse, žvelgiame į pasaulį jūsų akimis..

“ Kiekvienas daiktas, įrankis, priemonė, kurį lietė tolimų protėvių rankos, kalba išmanančiam, tartum jame būtų įrašyta vartojusio, gaminusio, dirbusio mintis. Štai avių kirpimo žirklės, beveik prieš du tūkstančius metų gamintos ir rastos prie Suvalkų kunigaikščio kape – lygiai tokios pat, su kokiomis, pamenu, dar vaikas kirpau avį. Jos byloja apie avis, jų auginimą, ganymą, kirpimą – gyvulininkystę; kailius, vilną, veltinius, megztinius – aprangą; verpimą, audimą, milą, vėlimą... – amatų mokėjimą...

Rasti grūdai, žirniai, net dirsės, kurios auga tik rugiuose, malimo girnos, žiesti molio puodai, geležinis plūgas, pirmutinis Lietuvoje toks, kiti įrankiai rodo tais laikais aukštą žemdirbystės lygį. O papuošalai, gintaras, Romos monetos, stiklo karoliukai, žalvario apyrankės, rastos prie piliakalnių buvusiose gyvenvietėse, liudija prekybą, keliones.

Bendra baltų gentis
Archeologinės iškasenos rodo, kad sūduviai (rusai juos vadino jotvingiais, lenkai – poleksėnais, vokiečiai – sūduviais) kartu su prūsais buvo bendra baltų gentis, gyvenusi didelėje teritorijoje. Lenkų istorikas H.Lovmianskis yra apskaičiavęs jotvingių teritoriją, kuri, pasak jo – „buvo užėmusi apie 100000 kv. kilometrų, pietinę ribą nukeldamas iki Bebro ir Narevo upių, o šiaurinę laikydamas Nemunu“. Palyginkime su dabartine Marijampolės apskritimi – 4470 kv. km, taigi beveik dvidešimtadalis buvusio ploto.

„Jotvingiai, matyt, buvo toli pažengę, ir nedaug trūko, kad sukurtų valstybę“, – tvirtina archeologas P.Kulikauskas. Juos pražudė susiskaldymas, pavienių kunigaikščių kova, kaip ir vakarinių sūduvių gentį – prūsus. Šita lietuviška liga ir dabar aktuali: žemaičiai pretenduoja pasiskelbti tauta. Mes, sūduviai, to nesiekiame, pabrėždami mūsų V.Kudirkos raginimą „Vienybė težydi“, bet pripažindami vienybėje savas etnines skirtybes, siekdami tikslo geriau pažinti Sūduvos istoriją, papročius, kultūrą.

Laukia nauji atradimai
Grįždamas prie archeologinių tyrinėjimų, plačiai aprašytų P.Kulikausko knygoje „Užnemunės piliakalniai“, negaliu apeiti ir lenkų archeologo J.Antonievičiaus atradimų, kasinėjant sūduvių pilkapius Šveicarijos kaime, netoli Suvalkų. „Įdomiausia, – rašo jis, – kas mums pavyko rasti, tai kunigaikščio ar vado kapas. Šitas IV amžiaus kapas savo turiniu žymiai turtingesnis negu visi kiti.

Kaulų tyrinėjimai parodė, kad laidojamasis turėtų būti apie 55 metų. Šalia jo padėti visi to laiko žinomi ginklai, kaip lankas, strėlės, kalavijas su medine makštim, odinis diržas, papuoštas bronzinėm, sidabrinėm ir auksinėm plokštėm su išspaustais jose gyvulių atvaizdais, skydas. Gerai užsilikusios kai kurios arklio apynasrio dalys su žaboklėmis, taip pat bronzos ir sidabro papuošimais, pora geležinių iečių galvų ir pentinų.

Dar įdomu, kad šio kunigaikščio amžius su kitais toje apylinkėje laidojamaisiais yra skirtingas. Antropologams ištyrus kituose kapuose atrastus kaulus, veik niekur nerasta vyresnių kaip 40 metų, o vidutiniškai 30 metų amžiaus.

Iš rastų sužalojimų žymių kunigaikščio kaukolėj spėjama, kad jis turėjo mirti mūšyj. O kiti mirė jauni, matyt, dėl sunkių gyvenimo sąlygų, ar gal epidemija siautusi?
Taigi tyrinėjimai šios narsios genties tęsiami, mūsų laukia nauji atradimai“, – baigia savo žodžius J.Antonievičius.

Aišku, kad trumpame rašinyje neįmanoma apžvelgti archeologinių radinių visumos. Bet perskaičius ir kitą rašinį apie kalbos paminklus gal skaitytojams susidarys aiškesnis Sūduvos ir to „paslaptingo sūduvio“ įvaizdis.

Vytautas GRINIUS
Etninės globos tarybos narys
Lietuvos Prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius


Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 07:10  
Mes turime 82 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6668373
Šviesios A. Kezio minties įkvėptas grožis

   Pasaulio kybartiečių draugija šiemet švenčia dešimties metų jubiliejų. Jubiliejinius metus draugija pradėjo paskelbdama garsaus išeivijos visuomenininko Algimanto Kezio fotografijos konkursą. Jame dalyvavo 29 fotografijos mėgėjai iš Kybartų, Vištyčio, Virbalio, Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Vilniaus. Konkurso tikslas buvo garsinti Kybartų krašte gimusio ir augusio fotomenininko, žymaus JAV visuomenininko, lietuvybės puoselėtojo A. Kezio vardą. Kartu siekta populiarinti fotografiją kaip saviraiškos priemonę, ugdyti Sūduvos ir ypač Kybartų krašto jaunuomenės, taip pat po pasaulį pasklidusių Kybartų kraštui neabejingų fotografų mėgėjų kūrybinius gebėjimus.



Banners