VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vilkaviškis iki XIX amžiaus vidurio [1 dalis ]

Email Spausdinti PDF

Daktaro Jono Totoraičio, parašiusio Sūduvos Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis XVI a. pradžioje prie Kauno - Prūsijos kelio. Prienų seniūnas Steponas Pacas jame 1620 m. pastatė pirmąją bažnyčią. 1623 m. balandžio 20 d. Zigmanto III Vazos konfirmacinėje privilegijoje sakoma, kad Vilkaviškio bažnyčią pastatė LDK raštininkas, Prienų ir Birštono valdytojas, Birštono girios administratorius Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite netoli Prūsijos sienos prie kaimelio vardu Vilkaviškis.


Vilkaviškis iki XIX amžiaus vidurio

1 dalis

Kaip yra rašęs kalbininkas Aleksandras Vanagas, "miesto vardas yra priesagos -iškis vedinys iš upės, prie kurios įsikūręs miestas, vardo Vilkauja. Pirmesnė miesto vardo lytis buvo *Vilkaujiškis, vėliau virtusi patogesniu ištarti variantu Vilkaviškis"1.

J. Totoraičio, parašiusio Sūduvos Suvalkijos istoriją, nuomone, Vilkaviškis atsirado kaip Prienų girios kaimelis XVI a. pradžioje prie Kauno - Prūsijos kelio. Prienų seniūnas Steponas Pacas jame 1620 m. pastatė pirmąją bažnyčią. 1623 m. balandžio 20 d. Zigmanto III Vazos konfirmacinėje privilegijoje sakoma, kad Vilkaviškio bažnyčią pastatė LDK raštininkas, Prienų ir Birštono valdytojas, Birštono girios administratorius Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite netoli Prūsijos sienos prie kaimelio vardu Vilkaviškis, kad plistų katalikų tikėjimas, nes ten dar buvo laikomasi pagoniškų papročių.

Bažnyčios išlaikymui valdovas paskyrė Šelmų (Szelmy) kaimą su 10 valakų žemės, taip pat Mekšrinio ežerą, patvirtino sklypus bažnyčiai ir klebonijai, taip pat kasmet po 6 grašius iš kiekvienos sodybos2. O Steponas Pacas (1587-1640) buvo valstybės iždininku, paskui pakancleriu. Jaunystėje keliavo po Vokietiją ir Italiją, ilgesnį laiką studijavo Bolonijoje. 1614 paskirtas LDK raštininku. Lydėjo karalaitį Vladislovą kelionėje po Vakarų Europą, pastatė Jiezno rūmus, buvo aršus katalikas, mirė 1640 11 17, palaidotas Šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje3.

1633 m. birželio 18 d. Vladislovas IV leido Steponui Pacui perleisti Vilkaviškio seniūniją sūnui Kristupui (nors tada turėjo 12 metų)4. 1655 m. spalio 13 d. Vilkaviškio girininkiją iš Magnuso de la Gardie gavo amžinai Jonas Mieženskis (Mierzenski)5, Jonušo ir Boguslavo Radvilų šalininkas. Tuo tarpu Kristupas Pacas buvo Jono Kazimiero šalininkas. 1656 08 16 tapo pakancleriu, 1658 03 02 kancleriu, buvo vienas iš taikos traktato, Olivoje pasirašyto su švedais 1660 05 03, kūrėjų6. Galimas daiktas, kad pasibaigus karui su švedais, norėdamas greičiau atkurti po karo sunykusį miestelį, Kristupas Pacas 1660 m. iš valdovo Jono Kazimiero išrūpino Magdeburgo teisių privilegiją.

1674 m. Vilkaviškio administratoriumi tapo Steponas Pranciškus Medekša7. 1680 m. spalio 14 d. S. P. Medekša buvo įvestas į 4 namus Vilkaviškyje, pirktus iš įvairių asmenų. 1684 m. sausio 17 d. Vilkaviškio magistratas sutiko nesikišti į S. P. Medekšos sklypą Virbalio gatvėje8. 1685 m. sausio 11 d. Jonas III Sobieskis, tarpininkaujant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui ir Vilkaviškio seniūnui Kristupui Pacui, patvirtino 4 namus su sklypais Kauno žemės teismo pateisėjui S. P. Medekšai ir juos išlaisvino nuo kariuomenės apsistojimo. Juose jam buvo leista laikyti neapmokestinamas smukles ir bravorus, statyboms ir kurui naudotis Vilkaviškio giria9.

Tą pačią dieną tuometinio Vilkaviškio seniūnijos administratoriaus bei valdovo stalo dvaro Alytaus viceekonomo S. P. Medekšos buvo surašyti ir Vilkaviškio valsčiaus nuostatai, kuriuos jau po seniūno K. Paco mirties, 1685 m. vasario 14 d. patvirtino Jonas III Sobieskis10. Deja, patys nuostatai į Lietuvos Metriką neįrašyti, yra tik tų nuostatų patvirtinimas. S. P. Medekšai buvo išduoti 4 išrašai, kurie netrukus, 1686 m. sausio 22 d., buvo įrašyti į Kauno žemės teismo knygas11.

1663 m. Alvito ir Vilkaviškio klebonas buvo Jonas Pukienis Starkevičius (Joannes Pukien Starkiewicz). Matyt, tuo metu Vilkaviškio parapija buvo menka, nes su Alvitu turėjo tą patį kleboną. Tų metų bažnyčios dviejuose inventoriuose daugiausia surašyti bažnytiniai indai ir drabužiai, apie pačią bažnyčią žinios skurdžios. Minima, kad bažnyčioje buvęs 6 registrų pozityvas, pirktas klebono Adomo Starkevičiaus (dar vadinamo Adomu Jonu Pukieniu) už 500 auksinų, tačiau jį per karą paėmę prūsai.

Antrą kartą pozityvą įrengęs už 600 auksinų tas pats klebonas. Jis bažnyčios sienas ir lubas papuošęs paveikslais, ir tai kainavę 300 auksinų. Šventoriaus sutvarkymas kainavęs 76 auksinus. Varpinės apkalimas lentomis - 65 auksinus. Bažnyčios vidaus paramstymas stulpais arba pilioriais, apdengimas naujais gontais kainavęs 80 auksinų. Bažnyčia turėjo 50 valdinių Jasienavičių, Rupeikų ir Masiukų kaimuose12.

1679 m. balandžio 7 d. Jonas III Sobieskis, Ponų Tarybai tarpininkaujant ir Vilkaviškio žydų vardu prašant atstovams Markui Hercikovičiui ir Bernotui Jakubovičiui, žydams išdavė privilegiją, kurioje sakoma, kad naujai apgyvendinamame (vadinasi, Vilkaviškiui neseniai buvo suteiktos miesto teisės) Kauno pavieto Vilkaviškio mieste, įkurtame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Kristupo Paco jo tuo metu valdomoje Vilkaviškio seniūnijoje, yra apsigyvenę nemažai žydų, kurie vadovaujasi 1645 m. gruodžio 31 d. Vladislovo IV privilegija visiems LDK žydams bei Jono Kazimiero 1648 m. vasario 17 d. karūnavimo seime patvirtinta privilegija.

Jonas III, remdamasis tomis minėtomis privilegijomis ir valdovo Jono Kazimiero valia, išdėstyta specialioje privilegijoje kancleriui Kristupui Pacui, kuria leidžiama kurti laisvą miestą ir jame plėsti prekybą (miesto kūrimo privilegijos data nenurodoma, matyt, 1660 metai), leido Vilkaviškio žydams naudotis tomis pačiomis laisvėmis, kaip žydai naudojasi visoje LDK, t. y. savo namuose pardavinėti gėrimus, tiek brangesnes, tiek pigesnes prekes, sveriamas svarais ar matuojamas uolektimis, turėti mokyklą (arba sinagogą?) ir 3 namus prie jos, už kuriuos neturės mokėti miestui ir valstybei mokesčių bei atlikinėti prievolių dvarui ar miestui, o jeigu atsitiktinai jie sudegtų, toje pačioje vietoje galėjo be trukdymo susimūryti ar pasistatyti naujus.

Mieste, kaip ir kituose miestuose, galėjo nevaržomi darbuotis žydų amatininkai - auksakaliai, siuvėjai, odadirbiai, šugelninkai (szmuklerzy), skardininkai ir kiti, ir miestiečiai jų negalėjo versti jungtis į cechus ar atlikinėti cechų prievoles. Žydai galėjo turėti savo kapines ir netrukdomi ten laidoti mirusiuosius pagal savo papročius, ir laidojimo metu mirusįjį galėjo nešti į kapines bet kuriomis gatvėmis. Taip pat ir už pirtį, pastatytą jų pasirinktoje ir nusipirktoje vietoje, žydai neturėjo mokėti jokių mokesčių, tačiau ji negalėjo veikti per didžiąsias katalikų šventes - pvz., per pirmąsias Velykų ar Kalėdų dienas. Galėjo netrukdomi pasistatyti skerdyklą ir joje pardavinėti bet kokią mėsą, tačiau kiekvienas mėsininkas kasmet dvarui turėjo duoti akmenį (toks svorio matas) lajaus.

Tie, kurie laikė smukles, pagal kanclerio K. Paco nurodymą turėjo mokėti gėralų mokestį: už alų po 1 kapą, už midų tiek pat, už degtinę mokėti po puskapį grašių. Gyvenantieji sklypuose prie turgavietės ir pasistatysiantieji vėliau turėjo mokėti po 15 grašių, už gatvių, daržų ir klaimaviečių sklypus po 6 grašius kasmet. Ganyklas galėjo turėti tokias pat, kaip ir kiti miestiečiai, taip pat ir įėjimą į mišką namų reikalams, t. y. kurui ir pastatų remontui, kaip ir kiti miestiečiai. Taip pat nurodyta, kad miesto jurisdikcijai ir Magdeburgo teisei (vadinasi, tuo metu Magdeburgo teise Vilkaviškis jau naudojosi) žydai nebus pavaldūs, bet tik dvaro administracijai, o dėl šios sprendimų galės apeliuoti į valdovo dvaro teismą, o už apeliaciją neturės daugiau mokėti, bet tik kaip Vilniaus žydai.

Šeštadieniais ir per kitas žydų šventes ir turgaus dienomis žydai negalės būti šaukiami į teismą, žydai galės būti baudžiami tik taip, kaip parašyta Lietuvos Statute; o jeigu kuriam nors priesaika turės būtų paskirta pagal Saksų teisę, nuo jos bus laisvi, bet turi prisiekti pagal Statutą. Jeigu žydas turės bylą su žydu, tada juos turi teisti jų vyresnieji; užsieniečiai pirkliai jokiomis turgaus dienomis neturi trukdyti vietiniams žydams, ypač pardavinėti uolektimis ar svarais, tačiau gali laisvai atvežti prekes vietiniams pirkliams ir urmu parduoti. Ir apskritai Vilkaviškio žydams suteikiamios tokios pat teisės ir laisvės, kokias turi Gardino žydai, ir dvaro administracija, ir miestiečiai žydams neturi trukdyti.

Ši privilegija įrašyta 1792 m. sausio 24 d. į Kauno žemės teismo knygas, tačiau įrašant padaryta klaida - vietoj 1679 metų privilegija datuota 1779 metais, todėl kyla klausimas dėl jos autentiškumo. 1680 m. gruodžio 4 d. ir 1791 m. rugpjūčio 8 d. ji buvo įrašyta ir į Gardino pilies teismo knygas13. Kol nėra kitų įrodymų, ta datos klaida, manykime, yra raštininko apsirikimas (rašė į knygą vis dėlto kitame šimtmetyje). Tad remdamiesi šia privilegija turime konstatuoti, kad Vilkaviškis Magdeburgo teise tuo metu jau naudojosi ir kad žydai mieste gavo gana plačias teises, mažai kuo beiskiriančias nuo kitų miestų žydų teisių.

Kristupas Pacas mirė 1684 01 10, o jo žmona 1685 03 11, Vilkaviškio seniūnija teko valdyti valdovo taurininkui Dulskiui14.

1691 m. spalio 29 d. Jonas III Sobieskis Vilkaviškio miesto vaitu, po vaito Kristupo Maleckio mirties, paskyrė jo sūnų Dominyką Maleckį15. Po jo vaitu buvo Kristupas Petras Morozas, o po pastarojo mirties, 1697 m. rugsėjo 18 d. vaitu iki gyvos galvos skiriamas Jonas Leščinskis. Augusto II privilegijoje nurodoma, kad jis kandidatu į vaitus miestiečių buvo išrinktas pagal valdovo pirmtakų jiems suteiktas teises16.

1791 m. miesto teisių atnaujinimo privilegijoje minima, kad Jonas Leščinskis vaitu buvo paskirtas 1697 m. rugsėjo 19 d. Tačiau J. Leščinskis tikriausiai iš viso nesuspėjo pradėti eiti vaito pareigų, nes 1698 m. sausio 24 d. Augustas II Vilkaviškio vaitu paskyrė kapitoną Kazimierą Morozą po vaito, majoro Petro Morozo mirties. K. Morozas vaitu paskiriamas irgi iki gyvos galvos, jam, kaip ir kitiems vaitams, suteikiami 2 valakai žemės ir sklypai mieste, teisė teisti miestiečius17. Tačiau vis dėlto vaitu kurį laiką buvo ir J. Leščinskis.

1710 m. vasario 25 d. Augustas II Vilkaviškio magdeburginio miesto vaitu paskyrė Dadzibogą Einoravičių, vietoj mirusio vaito Leščinskio. D. Einoravičių skirti vaitu tarpininkavo etmonai ir Ponų Taryba už jo nuopelnus karo ekspedicijos Vitebsko vaivados sunkiosios kavalerijos (petihorcų) vėliavoje. Vaitija jam iki gyvos galvos buvo duota su jai priklausančiais valakais žemės, sklypais, pastatais, visomis pajamomis bei teise spręsti jam priklausančias kriminalines bylas18.

Apie miesto dydį galima spręsti iš 1699 m. liepos mėn. universalo, kuriame nurodyta, kiek kuris miestas ar miestelis moka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašto reikalams. Paminėsime tik kai kuriuos artimesnius miestus ir miestelius: iš Prienų buvo numatyta gauti 60 auksinų, iš Virbalio - 65, iš Naumiesčio - 30, iš Vilkaviškio - 25 auksinus mokesčių19. Taigi iš aplinkinių miestelių jis buvo pats mažiausias.

Dr. Algirdas Baliulis, Vilnius

bus daugiau: 2 ir 3 dalis

Nuorodos

1 Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1996. P. 274-275.

2 1623 04 20 Varšuva. Zigmanto III privilegija, kuria patvirtinama Vilkaviškio bažnyčios fundacija; privilegija (pergamentas) pateikta įrašyti į Vilniaus žemės teismo knygas 1782 04 12 Vilniaus diecezijos archyvaro Jaceko Milošo // LVIA. SA 4225. L. 865-872.

3 PSB 24, P. 748-749.

4 Pacowie. Materjaly historyczno-genealogiczne uložone i wydane przez Jozefa Wolffa Petersburg, 1886. S. 83.

5 PSB 21, P. 19.

6 PSB 24, P. 710-715.

7 PSB 20, P. 369.

8 LVIA. F. 1135. Ap. 2. B. 43. Abėcėlinė rodyklė Kauno žemės teismo aktams, Vilkaviškis įvairiose vietose.

9 1685 01 11. Varšuva. Jono III Sobieskio konfirmacija, S. P. Medekšai suteikianti teisę neapmokestintus namus Vilkaviškyje // LM 138. L. 554.

10 1685 02 14. Varšuva. Jono III Sobieskio raštas, patvirtinantis revizorių sudarytus Vilkaviškio seniūnijos nuostatus // LM 138. L. 555-556.

11 LVIA. F. 1135. Ap. 2. B. 43. Abėcėlinė rodyklė Kauno žemės teismo aktams, Vilkaviškis įvairiose vietose.

12 1663 08 11. Vilkaviškio bažnyčios inventorius // LVIA. F. 694. Ap. 1. B. 3970. L. 471-475.

13 1679 04 07. Gardinas. Jono III privilegija Vilkaviškio žydams, įrašyta į Kauno pavieto žemės teismo knygą 1792 01 24 // LVIA SA 13807. L. 701-703.

14 Pacowie. Materjaly historyczno-genealogiczne uložone i wydane przez Jozefa Wolffa. Petersburg, 1886. S. 169, 171.

15 LM 146. L. 317.

16 1697 09 18. Krokuva. Augusto II privilegija, suteikianti Vilkaviškio vaito pareigas Jonui Leščinskiui, po Kristupo Petro Morozo mirties. // LM 150. P. 16- 17.

17 1698 01 24. Varšuva. Augusto II privilegija Kazimierui Morozui, iki gyvos galvos suteikianti Vilkaviškio vaito pareigas po Petro Morozo mirties // LM 149. P. 27-28.

18 1710 02 25. Augusto II privilegija, kuria vaitu skiriamas D. Einoravičius // LM 155. L. 175-176.

19 1699 07. Varšuva. Augusto II universalas miestams ir miesteliams, kuriuo skiriami pašto mokesčiai / LM 150. P. 50-55.

20 1700. Vilkaviškio bažnyčios vizitacijos aktas // LVIA. F. 694. Ap. 1. B. 3972. L. 89-92.

21 1730 04 15. Augusto II raštas, kuriuo suteikiama teisė iki gyvos galvos valdyti Vilkaviškio seniūniją Teklei Radvilaitei Višnioveckai // LM 166. L. 49- 50.

22 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 6070.

23 LVIA. SA 3774. L. 427-435.

24 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 6070.

25 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 6070.

26 Pavyzdžiui, XIX a. Vilkaviškio miesto medžiagos yra Varšuvoje, AGAD, Komisja Rzadowa Spraw Wewnetrznych, Nr. 5185-5198 (1811-1868 m.).

27 Biblioteka PAN w Krakowie, sygn. 5749.

28 LVIA. SA 3681. L. 349.

29 LVIA. SA 3313. L. 34-36.

30 LVIA. SA 3939. L. 974-976.

31 LVIA. SA 4151. L. 177.

32 LM 556. P. 30-33.

33 Slownik geograficzny, Warszawa, 1895, T. 14. S. 94-96.

34 Lietuvių enciklopedija. Boston. T. 27. P. 191-192; T. 34. P. 57-59; Jemielity Witold. Diecezja augustowska czyli sejnienska w latach 1818-1872. Lublin, 1972; Jemielita Jerzy. Diecezja sejnienska w latach 1819-1872. Lublin, 1990; Podreczna encyklopedia koscielna. Warszawa, 1915. T. 41-42; Encyklopedia koscielna. Warszawa, 1900. T. 24.

35 VUB. F. 102 JR-230. L. 140-141 (J. Reitelaičio duomenys imti iš Vonsickio veikalo "Pruskie opisy miast polskich" - MAB 058953/13, o Vonsickis nurašęs Berlyno archyve iš rankraščio "Statistische Tabellen von den Bialystockischen Cammer Staedten in der Provinz Nauostpreussen pro 1800 Jahr").

36 LVIA, F. 1073, Ap. 1, B. 256. L. 132-134. Akta pomiaru miast, 1865.

37 Slownik geograficzny, Warszawa, 1895, T. 14. S. 94-96.

38 Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius, "Mintis". 1973. P. 259.

39 Slownik geograficzny, Warszawa, 1895, T. 14. S. 94-96.

Atnaujinta Ketvirtadienis, 25 Lapkritis 2010 17:32  
Mes turime 61 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6864756
Kraštietis išleido trečią knygą

  Kuris žmogus sielos ramybės galėtų ieškoti pragaru virtusiame krašte? Taip elgiasi lietuvis gydytojas Vilhelmas Vėberis, grįžęs dirbti į Afganistano ligoninę. Skurdas, viduramžių tradicijos, neapykanta kitatikiams, smurtaujantys talibai – tokia Afganistano kasdienybė. Akistata su mirtimi čia įprastas dalykas, o išlikimo pamokos ypač skausmingos. Keliaudamas per nusiaubtą kraštą, Vėberis bando prisitaikyti prie vietos papročių. Jo kelyje išdygsta ir vienas kitas atklydęs svetimšalis. Užsienietė moteris, dešimčiai dienų tapusi Vėberio pakeleive, irgi bėga nuo praeities šmėklų. Ji lyg šviesos spindulys blyksteli gydytojo gyvenime, tačiau užgęsta taip ir nesugebėjusi prigyti nesvetingoje žemėje.



Banners