VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištyčio istorija. A. Miškinis "Užnemunės miestai ir miesteliai"

Email Spausdinti PDF

Photobucket Teigiama, kad apgyvendinant Užnemunės vakarinį pakraštį paprūsėje, Vištyčio kaimas buvo įkurtas XVI a. pirmojoje pusėje (1530, 1536, tarp 1530 ir 1550 m.) pačiame Alytaus girios gale nuo seno (1384 - 1422 m.) rašytiniuose šaltiniuose minimo Vištyčio ežero šiauriniame krante. 1538 m. buvo jau ir nežinia kada įsteigtas Vištyčio dvaras: tais metais dalį jo pirko Jonas Avramavičius, o 1546 m. po savininko mirties pirkinys atiteko jo žmonai Hanai Kotovienei.


VIŠTYTIS

Vištyčio istorija. A. Miškinis "Užnemunės miestai ir miesteliai"
Vilnius, 1999m.

Teigiama, kad apgyvendinant Užnemunės vakarinį pakraštį paprūsėje, Vištyčio kaimas buvo įkurtas XVI a. pirmojoje pusėje (1530, 1536, tarp 1530 ir 1550 m.) pačiame Alytaus girios gale nuo seno (1384 - 1422 m.) rašytiniuose šaltiniuose minimo Vištyčio ežero šiauriniame krante. 1538 m. buvo jau ir nežinia kada įsteigtas Vištyčio dvaras: tais metais dalį jo pirko Jonas Avramavičius, o 1546 m. po savininko mirties pirkinys atiteko jo žmonai Hanai Kotovienei. Sprendžiant iš 1560 m. Žygimanto Augusto rašto, tais metais ar netrukus po to Vištytyje pastatyta bažnyčia, kurios fundaciją valdovas patvirtino 1562 m. Abiejuose dokumentuose gyvenvietė vadinama miestu.

1560 m. valdovo raštas skirtas Valakų reformą paprūsėje vykdžiusiems dvarionims Stanislovui Raiskiui ir Grigorijui Delnickiui, kad jie atmatuotų Vištyčio klebonui kunigaikščiui Povilui Voronovskiui 6 valakus žemės: 2 valakus - palivarkui įkurti, 3 valakus - jo žmonėms apgyvendinti, o valaką - karčemai mieste statyti. 1562 m. rašte Žygimantas Augustas patvirtino ankstesnę Žygimanto Senojo bažnyčios fundaciją, paminėdamas dar ir didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1471 m. išduotą panašaus turinio (?) dokumentą bei Vištyčio kleboną Motiejų Viševskį. Tad gali būti, jog pirmoji bažnyčia Vištytyje įsteigta, o gal ir pastatyta gerokai anksčiau, negu 1560 m. Taigi ir kaimas toje vietoje galėjo įsikurti seniau.

1560 m. Žygimanto Augusto raštas liudija apie valakų matavimą, kurio metu miestu vadinta gyvenvietė veikiausiai taip pat buvo išmatuota pagal Valakų reformos metu prekybos ir amatų centrams kurti ar išplėsti naudotą stačiakampio plano schemą.

Tad tikriausiai ne Jokūbas Laskovskis, kaip manyta, išmatavo miestelį, suformuodamas jo planą, o minėtieji valdovo dvarionys su jiems tiesiogiai pavaldžiais ir pavestą darbą atlikusiais matininkais. Manyta, kad pagal Valakų reformos nuostatus kuriamas miestas statėsi šalia senos, savaimingai besiformavusios gyvenvietės (...) nekeičiant jos plano.

Retrospekcinė vėlesnės topografinės medžiagos analizė teikia pagrindą prielaidai, kad apie 1560 m. iki tol susidariusi gyvenvietė buvo iš esmės linijinio plano - apstatyta palei vieną gatvę (>>> pav.).

Tačiau joje buvojau ir pirminiai radialinio plano požymiai - trijų gatvių susikirtime priešais bažnyčią galėjo būti išryškėjusi organiška tokiai sankryžai trikampė aikštelė - pirmoji Vištyčio prekyvietė. 1561 m. Virbalio miesto inventoriuje minima Vištyčio gatvė, o tai liudija, kad abu miestelius jau anksčiau jungė kelias, skatinęs prekybos ryšius. 1570 m. Vištyčiui suteikta magdeburginė savivaldos teisė, leistas turgus pirmadieniais ir 4 prekymečiai, duotas herbas (vienragis), turgaus saikas - "Krokuvos gorčius", nurodyta įsteigti mokyklą ir plytinę, pastatyti rotušę. 1571 m. miestui skirta 40 valakų 6 margai miško, paskirtas vaitas - Povilas Kotovičius.

Dar 1570 m. Vištyčio vaitystė su miestu duota valdyti Mykolui Somorokui, vėliau - Ostapui Valavičiui, Severinui Bonarui ir jo žmonai, maršalui Radvilai ir jo žmonai.

1572 m. Vištytis mokėjo 2000 kapų hybernos mokesčių. Matyt, netrukus po savivaldos suteikimo mieste apsigyveno žydai. 1589 m. Vištyčio seniūnas Kristupas Jesmanas suteikė jiems privilegiją sinagogai statyti, skyrė vietą kapinėms. Tai turėjo pagyvinti prekybą, juoba kad tais pačiais 1589 m. - pakartotos ir miesto magdeburginės teisės. Pagal vėlesnius duomenis žydai kūrėsi vakarinėje miesto dalyje - arčiau Prūsijos sienos; į jų apgyventą plotą iš centro ėjo Žydų gatvė. Nors ir nėra tikslių duomenų apie Vištyčio augimą nuo 1560 m., galėjusį lemti jo stačiakampio plano susidarymą, manoma, kad iki XVI a. pabaigos, pagausėjus mieste žydų ir išsiplėtus prekybai, pagrindiniai suplanuotų gatvių ir aikštės kontūrai jau išryškėjo.

Retrospekcinė vėlesnės topografinės medžiagos analizė parodė, kad taisyklingais kvartalais sudalyta teritorija glaudėsi prie senosios gyvenvietės ribos, kurią nubrėžė Bažnyčios rytų puse einanti lenkta gatvė (>>> pav.).

Bažnyčia liko senojoje miesto dalyje. Nauja stačiakampė, bet mažesnė, negu dažniausiai būdavo planuojamos Valakų reformos metu kurtuose LDK prekybos ir amatų centruose, Vištyčio aikštė tokia buvo numatyta turbūt atsižvelgus į esamą gatvę ir ežero kontūrą. Iš jos kampų į šalis ėjo 7 ar 8 gatvės. Spėjama, kad anksčiau pro bažnyčią į Prūsiją ėjęs kelias buvo nukreiptas į aikštę. Vėlesnėje (XX a.) topografinėje medžiagoje matyti, kad vakariniuose aikštės kampuose - Prūsijos pusėje gatvių sankryžos susiaurintos, panaudojus dar XIII a. paplitusį planavimo būdą. Kol kas nenustatyta ar taip galėjo būti padaryta dėl gynybos (o tai vargu ar XVI a. būtų tikslinga), ar prisiderinus prie jau susidariusių miestelio plano bei apstatymo elementų.

Sprendžiant iš pateiktosios retrospekcinės XVI a. pabaigos Vištyčio schemos, iš dalies išplėsto, o iš dalies rekonstruoto miesto gatvių tinklas nesudarė vientisos kompozicijos, kuria pasižymėdavo dauguma to laikmečio planuotų LDK miestų. Taip įvyko dėl to, kad išmatuotoji teritorija gana mechaniškai priglausta prie anksčiau apstatytosios, o aikštė atsidūrė pakraštyje ir buvo nepakankamai organiškai susieta su gatvių tinklu. Apie miesto ūkinę veiklą ir raidą XVII a. pirmojoje pusėje duomenų beveik neaptikta.

Težinomi XVI a. pabaigos-XVII a. pradžios įvairūs juridiniai dokumentai, iš kurių matyti, kad 1619 01 11 pasirašytas susitarimas tarp Valento Šleinio ir Vištyčio vaito bei suolininkų, 1636 m. - tarp Vištyčio vaito ir miestiečių, 1638 m. - tarp vaito Severino Somoroko ir miestiečių ir pan., liudijantys magistrato veiklą.

1638 m. Vladislovas Vaza pakartojo ir išplėtė Vištyčio magdeburgines teises, pakeisdamas 3 prekymečių dienas, kad jos nesutaptų su Vižainio ir Virbalio prekymečių laiku. 1644 09 25 mirus vaitui Somorokui, vaitystė su miesteliu ant prūsų sienos perduota Abraomui Montrymavičiui.
Nurodoma, kad Vištytis nukentėjo per XVII a. vidurio karą. Nėra duomenų, kad tai įvyko miestą užėmus Rusijos ar Švedijos kariuomenei; nuostoliai gana vieningai siejami su Prūsijos kariuomene, kuri pasinaudodama karo aplinkybėmis, kai LDK kariuomenė, o juo Iabiau patys miestiečiai, negalėjo miesto apginti, 1658 m. ją apiplėšė ir padegė. Tuo metu nukentėjo ir bažnyčia. Neaišku, kada po to miestas atsikūrė.

1661 m. dokumente minimas vaitas, magistrato tarnautojai: burmistras, suolininkai ir tarėjai, o iš to reikėtų spręsti, jog magistrato veikla nenutrūko. 1670 m Mykolas Vyšniaveckis vėl patvirtino Vištyčio magdeburgines teises, suteikė miestiečiams lengvatų, skyrė dar vieną - penktą prekymetį (per Šv. Jurgį).

1678 m. Eustachijus Tiškevičius įsteigė Vištytyje cistersų vienuolyną su bažnyčia; fundaciją patvirtino Jonas Sobieskis, tačiau duomenų apie kokią nors statybą ir vėlesnę vienuolių veiklą kol kas nepavyko aptikti. 1681 m. miestiečiai bylinėjosi su vaitu K. Gorskiu, kuris rūpinosi atimti kai kuriuos valdovo miestui duotus turtus.

1700 04 21 vizituojant Vištyčio parapiją, konstatuota, kad apeigos vyksta laikinoje pastogėje; mokykla taip pat paminėta, kaip "kažkada buvusi", bet sudegusi. Atrodytų, jog nuo 1658 m. bažnyčia taip ir nebuvo atstatyta. Kita vertus, 1674 m. pateikta žinia, kad tuo metu "bažnyčia buvo maža"; tačiau tai nereiškia, jog ji buvo laikina. Pastatas galėjo būti sudegintas ir pačioje 1700 m. prasidėjusio karo pradžioje. Apie Vištyčio nuostolius XVIII a. pradžios kare tiesioginių duomenų nėra, nors tai, kad 1738 m. mieste tebuvo 31 dūmas, neabejotinai liudija, jog jis nukentėjo, kaip ir daugelis kitų LDK miestų ir miestelių.

Težinoma, jog 1701 m. Vištyčio vaitas buvo Kazimieras Gorskis; po jo mirties 1713 m. vaitystė atiteko Stanislovui Eidziantovičiui, o prieš 1720 m. - Antanui Puzina, iš kurio 1738 m. perėmė jo sūnus Stanislovas, o iš pastarojo 1752 m. - Kristupas Puzina. Nors Puzinos 1723 m. pastatydino Vištytyje naują bažnyčią, tačiau dar nuo 1720 m. bylinėjosi su miestiečiais, kurie nesitaikstė su jų savavaliavimu: nesiaikydami "miesto teisių ir asesorių teismo sprendimo", Puzinos pardavinėjo miesto žemes ir sklypus žydams, atiminėjo iš miestiečių ir dalijo žydams žemės valdymo teises.

1736 m. Vištytyje įsteigta jėzuitų misija; vienuoliams, mieste nesant kunigo, pavesta Vištyčio bažnyčia.
1738 m. seniūnijos inventoriuje Vištytis vadinamas miesteliu; jame buvo karčema ir malūnas, tuo metu - sugriautas; iki tol malūne malė grūdus ir Prūsijos ūkininkai, tačiau jos valdžia jau buvo numačiusi tai uždrausti.

1745 01 09 pakartotos ir išplėstos Vištyčio magdeburginės teisės, suteikiant du papildomus prekymečius, o tai galbūt liudija apie bandymą atgaivinti smukusią ūkinę veiklą. Nors miestas turėjo savivaldą, bet, kaip matyti 1758 m. seniūnijos inventoriuje (seniūnas Kristupas Puzina gyveno Vištyčio dvaro sodyboje), miestiečiai "priklausė dvaro jurisdikcijai, turėjo nemažai prievolių dvarui: grįsti ir remontuoti gatves bei kelius, statyti tiltus, taisyti malūno užtvankas". Įpareigojimų turėjo ir Vištyčio kahalas. Miesto gyventojai dirbo 36 valakus žemės; buvo 4 amatininkai ir girininkas; dvarui priklausė dvi miesto karčemos ir du bravorai.

1769 m., t.y. dar iki Jėzuitų ordino panaikinimo 1773 m., nustojo veikti jų misija. 1770 10 14 ir 1772 08 19 m. miestui suteiktos magdeburginių teisių konfirmacinės privilegijos. Tai tikriausiai buvo susieta su miestiečių aktyvumo padidėjimu siekiant išsilaisvinti iš dvaro priklausomybės ir atgauti seniūno užgrobtą miesto turtą: 40 valakų miško ir sklypus. Juoba kad po 1773 01 02 asesorių teismo sprendimo, kuris pripažino Vištyčio lokacinę ir visas konfirmacines privilegijas, patvirtino teisę miestui "amžinai naudotis" skirta žeme, nedirbti dvarui, rinkti burmistrą, turėti mokyklą ir neatiduoti seniūnijai mirusiųjų gyventojų žemių.

1773 12 07 ir Stanislovas Augustas paragino Vištyčio seniūną Kristupą Puziną neskriausti miestiečių. Tačiau K. Puzina nesutiko su asesorių teismo sprendimu ir papirkęs matininką - "Vilniaus vaivadijos kamarninką Igną Voryką", sudariusį miesto žemių (154 valakų) planą, apskundė sprendimą teismui. Byla tęsėsi iki 1790 m., kai priimta kompromisinė sutartis (ją 01 27 pasirašė burmistras Jurgis Narvičius ir viceburmistras Mykolas Kuranovskis), pagal kurią seniūnas grąžino užgrobtą žemę, atsisakė suegusios ir naujai statomos karčemos sklypo, bravoro, taip pat dar kitų 7 sklypų, pažadėjo pastatyti viešą šulinį turgaus aikštėje, atšaukti į miestą įvestą pulkininko Baranovskio dalinį; miestiečiai sutiko leisti per jų žemę iškasti griovį dvaro malūnui ir tvenkiniui sujungti.

Bylos dokumentuose minima rotušė, karčemos, bravorai. Neaišku, kur, esant palyginti mažai turgaus aikštei, galėjo stovėti rotušės pastatas. Tiek jo, tiek ir kitų miesto statinių vietos, matyt, buvo pažymėtos 1774 m. plane, tačiau šis dokumentas kol kas neaptiktas.

Vištyčio miestiečiams gana sėkmingai bylinėtis su seniūnu leido, matyt, XVIII a. antrojoje pusėje pagerėjusi miesto ekonominė būklė, kuriai turėjo reikšmės ir pagyvėjusi prekyba su Prūsija per šalia buvusią muitinę. 1785 m. surašyti 109 namai mieste ir 30 namų seniūno jurisdikoje. 1766 m. gyveno 591 žydas, o 1783-1784 m. - 98 žydų šeimos. Miestui atsikuriant, nuo 1777 m. vėl veikė mokykla. 1781m. ją lankė 8, o 1784 m. - 12 vaikų.

1795m. prijungus Užnemunę prie Prūsijos, prekyba dar išsiplėtė, pagausėjo gyventojų. XVIII-XIX a. riboje mieste buvo 187 dūmai su 1579 gyventojais. Stovėjo 5-ojo husarų pulko garnizonas, o tai suteikė galimybę gauti pašalpą gyvenamų namų ir mokyklos statybai, tik neaišku, ar ja pasinaudota.
1808 m. Varšuvos kunigaikštystės statistiniame aprašyme pažymėta, kad Vištytis - valstybinis miestas, kuris "gali iškilti"; jame yra 1600 gyventojų.

1795-1800 m. Naujosios Prūsijos žemėlapyje užfiksuotoje Vištyčio schemoje (>>> pav.) matyti, kad miestas, kuriame buvo 224 šeimos, visai prigIudęs prie Prūsijos sienos, į jį suėjo keliai iš Virbalio, Prūsijos ir Vižainio (į šį kelią rytų pusėje įsijungė iš apylinkės kaimų atėję 6 ar 7 keliai). Apstatyta teritorija kompaktiška, apėmė ne tik XVI a. antrojoje pusėje suplanuotą plotą, bet ir išsiplėtusį į rytus palei Vižainio kelią. Miesto planas žemėlapyje neiššifruojamas.

Atrodo panašiai Vištytis pavaizduotas ir 1808 m. žemėlapyje (>>> pav); gatvių tinklas suplanuotoje teritorijoje taisyklingas, vakarų pusėje - būdingas savaimingai raidai.

Po 1816 m. Vištytyje pastatyta "hauptvachta", po 1818 m. - karčema, po 1835 m. - malūnas. 1820 m. sudarytas miesto reguliavimo ir jo žemių planas (geometras B. Kulvietis) , patvirtintas 1824 09 18. Be to, buvo dar ir "iš akies" neaišku kada padarytas miesto (faktiškosios būklės?) planas. Nei vienas jų kol kas neaptiktas. Sprendžiant iš vėlesnių duomenų, pagal 1820-1824 m. reguliavimo planą Vištytis išplėstas į rytus paIei kelią į Vižainį, pratęsus visas XVI a. antrojoje pusėje suplanuotas rytų-vakarų krypties gatves, numačius ir statmenas joms. Taip pagal dar viduramžių praktiką šalia esamo miesto, numatytas ne mažesnio ploto naujas miestas, kuriame turėjo būti suformuoti taisyklingi kvartalai, o centre, Vižainio kelio ir statmenos jam naujos gatvės kampe - antroji turgaus aikštė. Miesto išplėtimą veikiausiai paskatino jo augimas nuo 1815 m. (nurodoma tapus svarbiu pasienio prekybos centru) ir prekybos ploto stoka, esant nepakankamo dydžio aikštei.

Nuo 1815 m miestas su dvaru sudarė Vištyčio ekonomiją, kuri buvo nuomojama. Tarp nuomininkų ir miestiečių būta nemažai kivirčų; 1818 m. ekonomijos nuomininkas kai kuriems miestiečiams draudė laikyti karčemas. Nuo 1821 m. imtasi miesto tvarkymo.

1824-1829 m. aukštesnėje vietoje pastatyta maža mūrinė bebokštė katalikų bažnyčia. Nepaisant 1823 m. priimto draudimo žydams kurtis mieste, kuris buvo 21 varsto pasienio zonoje, 1827 m. gyveno apie 2800 žmonių 319-koje namų (25 mūriniai); buvo įrengti dideli prekybos sandėliai. Matyt, iki to laiko galėjo būti iš dalies susiformavusi ir miestui išplėsti skirta teritorija. 1842 m. buvo 313, o 1845 m. - 304 namai. Mokyklą 1843 m. lankė 83 vaikai. 1851 m. tesurašyti 265 namai (44 mūriniai) ir 3639 gyventojai (1371 lietuvis, 15 vokiečių, 2253 žydai). Palyginus šiuos ir ankstesnius duomenis, matyt, tektų daryti išvadą, kad tarp 1845 ir 1851m. mieste galėjo būti gaisras.

1842 m. įsteigta evangelikų liuteronų parapija, o 1843 m. parengtas šios konfesijos bažnyčios projektas (>>> pav.); autorius L.Salkovskis); 1851-1865 m. bebokštis akmens mūro pastatas iškilo naujojoje miesto dalyje, prie ten numatytos aikštės.

1847-1857 m. toje miesto teritorijoje vyko intensyvi namų statyba. 1856 m. surašyti 3395 gyventojai (2037 žydai), 1858m - 3491 gyventojas (1364 lietuviai, 3 rusai, 2124 žydai) ir 265 namai, o 1860 m. - 3630 gyventojų (1445 lietuviai ir 2185 žydai) ir 279 namai. Matyt, tai buvo Vištyčio augimo kulminacija, nes nutiesus geležinkelį iš Peterburgo į Varšuvą ir jo šaką per Kybartus į Prūsiją, prekybos kelio reikšmė gerokai sumažėjo miestas nustojo didėti. Juoba jog 1864-1865 m. jame kilo didelis gaisras. Nors miestas ir buvo po gaisro 1867-1868 m. atstatomas, iškilo mūrinių namų (pirklio Epšteino), tačiau statybų, palyginus su XIX a. trečiuoju dešimtmečiu, gerokai sumažėjo.

Sprendžiant iš Vištyčio įvardijimo gyvenviečių klasifikacijoje (1867-1869 m.) dar vadinamas miestu, o 1882 m. - jau gyvenviete), maždaug septintojo-aštuntojo dešimtmečių riboje jis, kaip ir Pilviškiai, Simnas, Prienai bei kiti senieji prekybos ir amatų centrai, neteko miesto teisių.

1882 ar 1883 m. Vilkaviškio apskrities inžinierius parengė katalikų bažnyčios padidinimo projektą. Prieš pradedant statybą,1885 m. projektas šiek tiek pakeistas; pristatytas bokštas, 2 koplyčios, presbiterija su zakristijomis. Nurodoma, kad statybosdarbai atlikti 1885-1888 m.,o ankstesnė bažnyčia "sužalota". Pastato vidaus įrengimas užsitęsė, nes dar ir 1885-1893 m. parapijiečiai skundė kleboną Šuivelį (?) dėl netinkamo perstatymo. Gali būti, kad kai kurie darbai baigti tik prieš 1912 m.

Padidinto vienanavio pastato architektūra tapo eklektinė, vyraujant neoklasicistinėms formoms (>>> pav.). Jis tapo gana dekoratyvus dėl akmens plytų ir tinkuotų bei baltintų detalių saukingo derinio. Pagrindiniame fasade išryškėjo trijų tarpsnių bokštas su centriniu įėjimu, tapęs ne tik į pastatą besiremenčios Bažnyščios gatvės atkarpos, bet ir turgaus aikštės dominante, praturtinęs miestelio centro vaizdą (>>> pav.).

1888 m. Vištytyje atidaryta "kaimiška vaistinė", 1889 m. išplėstos katalikų kapinės. Atrodo, kad XIX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ar dešimtojo pradžioje miestelyje pastatyta cerkvė.

XIX a. devintajame dešimtmetyje per Vištytį iš Prūsijos pradėta gabenti uždraustą lietuvišką spaudą.
1897 m. miestelyje surašyti 2468 gyventojai (799 žydai), tačiau nėra žinių, ar šie duomenys tikslūs, nes kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaip nustatyta, jie sumažinti.

1901 m. Vištytyje buvo didelis gaisras, per kurį sudegė 180 namų. Tai galutinai nusmukdė miestelį, nes daugelis prekybininkų neatstatė sodybų, o atsiėmę draudimą, išvyko į kitus miestus bei miestelius. Matyt, dėl to, XX a. pradžioje apibūdinant Vištytį, konstatuota, kad tai "mažas miestelis, žydų nedaug". Tačiau vargu ar tai objektyvus apibūdinimas, nes Vokietijos kariuomenės žvalgybos duomenimis, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse miesteliu pavadintame Vištytyje konstatuota buvus 2558 gyventojus (600 žydų), dvi bažnyčias, valsčiaus valdybą, paštą ir telegrafą, muitinę, pasienio įgulą, vaistinę, taupomąją kasą. Nuo 1909 m. veikė vartotojų kooperatyvas, "Žiburio" draugijos skyrius; bažnyčios apeigos vyko ir lietuvių kalba.

Tačiau vargu ar tai objektyvus apibūdinimas, nes Vokietijos kariuomenės žvalgybos duomenimis, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse miesteliu pavadintame Vištytyje konstatuota buvus 2558 gyventojus (600 žydų), dvi bažnyčias, valsčiaus valdybą, paštą ir telegrafą, muitinę, pasienio įgulą, vaistinę, taupomąją kasą. Nuo 1909 m. veikė vartotojų kooperatyvas, "Žiburio" draugijos skyrius; bažnyčios apeigos vyko ir lietuvių kalba.

Nurodoma, kad iki 1914 m. veikė apie 1900 m. vėl atidaryta mokykla, kurioje pamokos vyko rusų ir vokiečių kalbomis; 1912-1913 m. pradėjo veikti ir žydų mokykla. Vokiečių karinės žvalgybos pateiktame miestelio apibūdinime pažymėta, kad "mūrinių namų mažai", tačiau, kaip matyti vienoje iš kelių žinomų to meto miestelio nuotraukų (>>> pav.) bent centre vyravo mūriniai, nors ir vienaukščiai namai, stovėję šonais prie grįstų ir menkai apželdintų gatvių.

1914 ar 1915 m. medžiai buvo pasodinti senojoje turgaus aikštėje. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo sudarytame XX a. antrojo dešimtmečio pradžios žemėlapyje užfiksuota miestelio schema (>>> pav.); prie jo pavadinimo nurodyta buvus 265 namus, t.y. tiek pat, kaip ir 1858 m. Schemoje matyti ir nuo XIX a. trečiojo dešimtmečio apstatyta pagal 1820-1824 m. planą rytinė miestelio dalis su aikšte, dėl to visa teritorija, išskyrus vakarinį pakraštį, buvo įgijusi gana raiškų stačiakampį planą.

Tačiau abi skirtingu laiku suformuotos pagal taisyklingą gatvių tinklą miestelio dalys nesudarė vientisos kompozicijos dėl to, kad pietinė gatvė arčiausiai ežero, kelyje į Vižainį kažkodėl nebuvo tiesi. Joje atsiradęs "slenkstis" žymėjo skirtingu laiku suplanuotų teritorijų sandūrį. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje -1914 ar 1915 m. miestelis vėl degė . Apie gaisro nuostolius konkrečių duomenų nėra.
Okupacijos metais (nuo 1915 m.) veikė vokiečių mokykla, o 1918 m. atidaryta lietuvių, kuri 1921 m. pertvarkyta į progimnaziją (buvo iki 1928 m.).

1919-1920 m veikė choras (vadovas Andrius Duobaitis). 1918 02 16 paskelbus atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę, vietos gyventojai nesutarė - priklausyti Lietuvai ar Lenkijai. 1920 03 27 gyventojų minia (apie 2000 žmonių) susirinkusi turgaus aikštėje ir pasisakiusi už tai, kad miestelis liktų Lietuvai, buvo apšaudyta Vištytį užėmusios lenkų kariuomenės. 1920 03 29 į Lietuvos vyriausybę kreipėsi miestelio atstovai su prašymu "išvaduoti juos nuo lenkų ir bado". Lietuvos valdžia Vištytyje galutinai įsitvirtino 1921 m. viduryje, pasibaigus nepriklausomybės kovoms.

Priėmus žemės reformos įstatymą ir išparceliavus Bakšiškių dvarą (iki Pirmojo pasaulinio karo ją valdė vokietis J.Hofmanas) skirta žemės miestelio bežemiams ir mažažemiams, dvaro kumečiams ir darbininkams, maždaug 2O-čiai savanorių.

Dalis miestelėnų "atsidalino" ir persikėlė arčiau "Miesgirio" į rytus nuo miestelio - prie nuo seno Višty?iui priklausiusio miško. Taip atsirado "Mieslaukis".

1923 m. surašant Lietuvos gyventojus, Vištytyje buvo 177 sodybos ir 1295 žmonės. Miestelis buvo pasklidęs didelėje teritorijoje, sudarė dvi kompaktiškesnes statinių grupes - aplink senąją turgaus aikštę ir naujoje dalyje; čia, prie evangelikų liuteronų bažnyčios, buvo "savotiškas vokiečių priemiestis" su Flinderio krautuve ir dirbtuvėmis. Miestelyje gyveno kelios žvejų šeimos, tačiau Lietuvos-Vokietijos sienai ežeru einant visai prie pat miestelio, didžioji ežero dalis priklausė Vokietijai.

Buvo amatininkų: vilnų karšėjų, laikrodininkų, siuvėjų, račių, mėsininkų, batsiuvių, šerių apdirbėjų; dirbo 2 kirpyklos, 2 šaltkalvių dirbtuvės, motorinis Kanapkio malūnas, 6 kepykIos; prekiavo keliasdešimt krautuvių; į turgus ir prekymečius atvykdavo pirklių iš Vokietijos ir Lenkijos; kadangi iki 1934 m. per sieną Iaisvai vaikščiojo ir vokiečiai, ir lietuviai, tai vyko aktyvi spirito kontrabanda, o apylinkėje veikė daug nelegalių smuklių.

Nelikus miestelyje stačiatikių, cerkvė kurį laiką stovėjo nenaudojama. 1924 m. pastatas aprašytas ir pasiūlytas nugriauti; tai padaryta iki 1927 m.

1927 m. ant vokiečių pastatyto medžiais apsodintoje turgaus aikštėje akmeninio obelisko užkeltas gipsinis Vytauto Didžiojo biustas, o panaikinus obelisko šiaurės pusėje iškaltą erelį, šonuose įrengti Vyties, J. Basanavičiaus ir A.Smetonos bareljefai.

Trečiajame dešimtmetyje ir ketvirtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje mažai statyta. Šiek tiek tvarkytos gatvės ir šaligatviai vakarinėje - senojoje miestelio dalyje. 1937-1939 m. parengtas Bažnyčios gatvės sutvarkymo projektas (Vilkaviškio apskrities inžinierius A. Maželis), pagal kurį numatyta panaikinti transportui nepatogų gatvės posūkį ties bažnyčia, paplatinti važiuojamąją dalį. Kaip matyti teritorijos faktiškosios būklės plane (>>> pav.), į apželdintą Laisvės aikštę suėjo 7 gatvės (šiaurės rytų kampe į rytus gatvės nebuvo): Bažnyčios, Vižainio, Ežero, Žydų, Vokiečių, dviejų gatvių pavadinimai nepateikti. Aikštės centre stovėjo obeliskas su Vytauto biustu. Šį planą papildo beveik tos pačios teritorijos projektas (>>> pav.), kuriame užfiksuoti itin tankiai stovintys Bažnyčios gatvės rytų šone trobesiai, tačiau tik nedaugelis jų mūriniai.

Nurodoma, kad 1940 m. miestelyje buvo apie 1500 gyventojų; įsteigta biblioteka. 1940 m., kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, nuniokotas Vytauto paminklas (nuverstas biustas, nuplėštas A.Smetonos bareljefas).

1940 m. pabaigoje nacionalizuota keletas didesnių krautuvių ir namų; amatininkai suvaryti į arteles.
1941 m. pradžioje iš miestelio repatrijavus daugumai čia gyvenusių vokiečių, dar sumažėjo gyventojų. 1941 06 14 suimta ir ištremta keletas mokytojų ir iš vietos įstaigų atleistų tarnautojų šeimų
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 06 22 vokiečių artilerija apšaudė Vištytį. Sovietų pasienio kariuomenės dalinys buvo sumuštas; Vermachtui užėmus miestelį, jau pirmąją karo dieną sušaudyta 12 žmonių, 1941 07 14 prie Ilgojo kalno - apie 80 sovietinės vietos valdžios, partijos ir komjaunimo veikėjų, o 1941 09 09 - miestelio žydai; iš viso tuo metu Vištytis neteko apie 220 žmonių. Grįžę iš Vokietijos miestelio repatriantai atgavo ankstesnes savo sodybas, iš jų buvo iškeldinti ten sovietų okupacijos metu įsikūrę žmonės.

1944 m., vokiečiams traukiantis, per mūšius su juos persekiojusios Raudonosios armijos daliniais dalis Vištyčio sudegė, nukentėjo bažnyčia. 1944 10 22 miestelį užėmė Raudonosios armijos 157-oji šaulių divizija (vadas pulkininkas Nikolajus Kusakinas). Pagal 1945 ar 1946 m. Raudonosios armijos generalinio štabo žemėlapyje pateiktą miestelio schemą (>>> pav.) galima spręsti apie apstatytą teritoriją: ji teužėmė apie 20% XIX a. viduryje buvusio ploto.



Dėl nepalankių pokario metų raidos sąlygų, nepaisant gyventojų aptarnavimo infrastruktūros atkūrimo ir plėtojimo (1945 m. atidaryta progimnazija, 1948 m. - kultūros namai, 1950 m. - vaistinė, 1955 m. - ligoninė), gyvenimas Vištytyje buvo apmiręs. 1945 m. įkurtas pieno kooperatyvas, 1945 m. veikė mašinų ir arklių nuomos punktas (iki 1947 m.), o 1948 m. įsteigtas kolūkis.
1959 m. miestelyje surašyti tik 607 gyventojai. Vėliau Vištytis tapo centrine sovchozo gyvenviete. 1966 m. miestelyje pastatyta vaistinė, 8 butų namas, buitinio aptarnavimo paviljonas, o 1970 m. - 480 vietų vidurinė mokykla. 1970 m. buvo 778, 1979 m. - 751, 1986 m. - 602 gyventojai. Nedidėjant gyventojų, miestelio projektai neapėmė visos ankstesnės jo teritorijos. Pagal 1968 m. projektą (autorė N. Urbonienė) naujas sodybas numatyta koncentruoti tik iki 1820-1824 m. apstatytame plote, kitą ankstesnio miestelio dalį laikant neperspektyvia statybai (>>> pav.). Projekte nenumatyta atkurti viso senosios miesto dalies gatvių tinklo, tačiau iš esmės laikytasi iki XVI a. pabaigos susidariusių gatvių trasų.

Įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūžiui, 1989 m atstatytas bronzinis Vytauto biustas ir ankstesnieji bareljefai, pro aikštę ir bažnyčią į šiaurę einanti pagrindinė gatvė pavadinta Vytauto vardu. 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, miestelyje ėmė ryškėti socialinio ekonominio pobūdžio permainos.
1995 m. atlikus Vištyčio tyrimus (architektas A. Kubilius) konstatuota, kad nepaisant daugelio praradimų miestelyje yra urbanistikos architektūros vertybių, kurios sudaro prielaidas priskirti jį savivaldybių reikšmės kultūros vertybių rangui. Nustatytos vertingos teritorijos ribos, kultūros paveldo požiūriu vertingi plano ir apstatymo elementai bei formos (>>> pav.).



A. Miškinis "Užnemunės miestai ir miesteliai" ][ Vilnius, 1999m.

Daugiau apie Vištyčio istoriją...>>>

Vištyčio istorija pagal daktaro J.Totoraičio "Sūduvos-Suvalkijos istorija"; Kaunas,1938m.

Vištyčio istorija pagal "Lietuvos enciklopedija", Bostonas, 1966m.

Vištyčio istorija pagal B. Kviklio enciklopediją "Mūsų Lietuva", 3 tomas, Vilnius, 1991m.

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 11:47  
Mes turime 116 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6668408
Lietuvos miesteliuose nebėra kam gyventi

   Miesteliai yra nepaprastai išpuoselėti, bet juose nebėra kam gyventi. Jeigu gatvė vadinasi Našlių gatve, užuot vadinusis kokios nors Birutės gatve, nes joje septyniolika namų, kur gyvena po vieną našlę... O vaikai šluosto užpakalius svetimiems. Jie nenori čia dirbti. Jie nemyli.  Tuščia vieta niekada nebus. Lietuvių nebus – Bus kinai ar dar kokie nors arabai. Pas mus puikus klimatas, mes neturime didelių stichinių nelaimių. Mes liksime tik kaip gentis. „Mūsų miesteliai“ bus tos buvusios lietuvių genties paminklas.


Banners