VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Žmogus, atradęs... Atlantidą

Email Spausdinti PDF

Photobucket Atlantidos nereikia toli ieškoti. Ji čia pat. Tikrasis miesto, kurį pasiglemžė laikas, pavadinimas yra Bala. Tyrinėtojui Bala atsivėrė atradus Balkalnį, esantį netoli Pajevonio, kuris leido atskleisti ne vieną paslaptį.


„Besikaupianti tyrinėjimų medžiaga apie Sūduvą tiesiog verčia netylėti, reikia daug ką papildyti, kai ką net paneigti, – rašo Marijampolės kraštotyros muziejaus etnokultūros specialistas Albinas Kurtinaitis neseniai išleistos savo knygos „Garnio vaikai“ pratarmėje. – Negalima remtis vien archyvų fondais ir konferencijomis – vietinė istorija vietiniams gyventojams turi tapti kasdienybe – juk tai jų turtas, jų palikimas. (...) Kai paaiškini, kai parodai paminklą, kurio jie nežinojo, su gailesčiu pasako: „O IŠ KUR MES GALĖJOME ŽINOTI?“ Baisu! Europos vidurys. Čia visą laiką gyvenome. Paminėti istoriniuose šaltiniuose prieš du tūkstantmečius, išsamiau apmąstome tik 500 metų laikotarpį. (...) Et, geriau nesidairyti į didybes, nesiklausyti garsenybių – verčiau pasikalbėti su kalneliais ir upeliais, su seneliais ir vaikeliais, su šventa mūsų žemele ir kitiems papasakoti apie tai, kas sužinota, kas išgirsta, suvokta.“

 

 

O tie kalneliai, upeliai, šventa žemelė autoriui papasakojo daug. Ne vienam A. Kurtinaičio pateikta medžiaga, įžvalgos, ko gero, sukelia tikrą šoką – ne vien paprastą nuostabą.
Albino Kurtinaičio pomėgis, kuris tapo jo tikruoju gyvenimo būdu, neįprastas: ieškoti to, ko nepametė. Vis dėlto taip ieškodamas atrado ištisą pasaulį, kupiną paslapčių, pasaulį, kuris nuo mūsų nutolęs per tūkstantmečius, tačiau gyvas žodyje, gyvenimo filosofijoje, nors niekaip kol kas nesuderinamas su tradicine Lietuvos istorijos samprata. Tiesa, tą pasaulį puikiai atspindi mūsų tautosaka, archajiška, paveldėta iš pačios indoeuropiečių prokalbės, kalba...

Albinas Kurtinaitis (g. 1934 m.), kaip rašoma buvusio saugumo ataskaitoje, „perka knygas, kurių niekas neperka, ir domisi tuo, kuo niekas nesidomi“. Žmogus, savo gyvenime mokęsis daugelyje mokymo įstaigų (pradžios mokykla, vidurinė, technikumas, Kauno politechnikos institutas), tikruosius universitetus (nors jokio diplomo už tai negavęs) praėjęs Sibiro gulaguose: nemažai inteligentų, įvairių sričių mokslininkų, profesorių buvo jo likimo draugai, tad imlus protas sėmė viską, ką tie šviesuoliai dosniai dalijo – žinias, gyvenimo išmintį. O vėliau, kai grįžo į Lietuvą, A. Kurtinaitis ėjo toliau savo gyvenimo keliu, derindamas tradicinį šeimyninį gyvenimą, rūpesčius, darbą (apie 30 metų dirbo Vilkaviškio „Pasagoje“) su įstabiuoju pomėgiu.

Naujausioji knyga „Garnio vaikai“ – šeštoji autoriaus leidybiniame bagaže (ankstesnieji leidiniai: „Baltasis žodis“, „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“, „Milda. Karalaitė ir varinis vilkas“, „Lietuvių tautosakos pradžiamokslis“, „Senieji vyžiai ir jų paminklai“). Čia A. Kurtinaitis pateikia 2005–2006 m. savo tyrinėjimų įžvalgas, išvadas, kurios nukelia į žilą mūsų krašto, tautos senovę, neužfiksuotą jokiuose mums žinomuose istoriniuose šaltiniuose. Mažoji intriga – legendinės Atlantidos ištakos ir... jos tikroji buvimo vieta.

Atlantida: mitas ar tikrovė

Atlantida... Kadaise, kaip teigia senovės paslapčių ieškotojai, tobulas pasaulis, kurį neva pasiglemžė vandenynas ir laikas. Sala arba žemynas, kurį 360 m. pr. m. e. savo sukurtuose dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo senovės graikų filosofas Platonas. Atlantida taip pat vadinama tos salos sostinė, o jos gyventojai – atlantais. Pasak Platono, tai buvo aukštos kultūros ir turtingų žmonių šalis. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės tryško šalto ir šilto vandens šaltiniai. Buvo daug metalų, upėse ir ežeruose – gausu žuvų, netrūko žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, teikęs maisto, gėrimų ir kvapniųjų aliejų. Atlantidoje buvo labai gražūs miestai, šventyklos, uostai, rūmai, laivų statyklos, pirtys, baseinai.

Tačiau atlantai užrūstino dievus, ir šie salą paskandino.Vis dėlto Atlantida, kaitinanti protus ištisus šimtmečius, dar neatrasta. O jos ir neatras, kaip teigia A. Kurtinaitis, mat ne ten, kažkur vandenyno dugne, ieško, visiškai ignoruodami akivaizdžią žemės geologinę raidą... Kodėl dabar, kodėl būtent jis pašauktas įminti šią paslaptį? Ogi todėl, kad pribrendo laikas (beje, visos paslaptys, kad ir kokios jos būtų, visada glūdi šalia mūsų, tačiau į dienos šviesą jas galima ištraukti tik tada, kai ateina tam laikas – ir čia jau nieko nepaskubinsi...).

Taigi Atlantidos, anot A. Kurtinaičio, nereikia toli ieškoti. Ji čia pat, tačiau pradingusio miesto nereikėtų vadinti Atlantida – šis pavadinimas duotas vien dėl to, jog buvęs prie Atlanto vandenyno. Tikrasis vis neatsakytų klausimų tebekeliančio miesto, kurį pasiglemžė laikas, pavadinimas, anot A. Kurtinaičio, yra Bala. Ir nereikia jos ieškoti vandenyno dugne: geomorfologiniai procesai lėmė, kad šis dingęs pasaulis, niekur neiškeliavęs iš dabartinės Lietuvos, ir dabar čia dūli vadinamųjų pilkapių paslapčių saugomas... Tyrinėtojui Bala atsivėrė atradus Balkalnį, nepaprastą vietovę, esančią netoli Pajevonio (Vilkaviškio r.), kuri leido atskleisti ne vieną paslaptį.

Dar 1982 m., kaip pamena, vaikščiojęs čia, Balkalnyje, su sūnumi ir draugu (iš tos vietos buvo kastas smėlis ir ant kelio vežtas), kai dėmesį patraukė, jo žodžiais tariant, „tokios bandutės akmeninės“. Nusistebėjo, tačiau taip ir liko. Gerokai vėliau, jau 1990 m., nepaaiškinamos nuojautos vedamas vėl čia sugrįžo, bet nieko nerado, nors, kaip teigia, tris paras rausėsi. „Susidėjau kuprinę, – prisimena tyrinėtojas, – žiūriu: akmuo šalia guli... Paėmiau tą akmenį, ant delno pamėčiau, o paskui už kokių 700 žingsnių numečiau. Tik girdžiu – zzzzzz, o paskui lyg koks varpas suskambėjo. Pasiimu vėl tą patį akmenį, atsiklaupiu, klausau – skamba 20 m skersmens vieta, toliau – ne. Kas ten gali būti? Vanduo? Uolienos? Išsipjaunu dvi vyteles – virgules, vieną blindės, kitą karklo, ir ateinu į tą vietą. Randu vieną vandens gyslą, antrą, trečią... O paskui... Virgulės kyla ir leidžiasi...“ Suprato: tai pirmasis žingsnis į tūkstantmečiais nuo mūsų praeitin nutolusį pasaulį, tik tuomet, ko gero, nenumanė, kaip toli jis nuves – netgi iki legendinės Atlantidos...

Tik ją reikėtų, kaip minėta anksčiau, vadinti Bala... Albinas Kurtinaitis užaugęs šalia šių vietų, kaip rodo jo tyrinėjimai, saugančių daugybę paslapčių, tad atsigręžęs į tolimą savo giminės praeitį mato nemažai ženklų, kurie rodė kažką nepaprasta esant visai šalia. „Mano mama ir jos pusbrolis pasakodavo, – prisimena tyrinėtojas, – kad kai jie buvo dar vaikai, sekmadieniais matydavo, kaip eina mano tėvo tėtukas į bažnyčią. Ties sodybos vartais gulėjo toks nemažas akmuo. Tai jis tą akmenį priėjęs mušdavo kriukiu: „Ko tu čia guli? Ko tinginiauji?“ – ir burbėdamas nueina šalin. Ir kiekvieną kartą šitaip – ramiai pro tą akmenį nepraeidavo. Apsišvietęs gi žmogus buvo. Jis mirė 1922 m., aš gimiau 1934 m. Mažas, gal kokių trejų metukų, aš tupiu ant to akmens, grožiuosi saulėlydžiu, kylančiu nuo lankų, upelio rūku. Tupėdavau ir tupėdavau ant to akmens. Dabar galvoju – kodėl taip? Iš kur tas akmuo, kur jis buvęs? Ant kalno? Ne! Pamatuose? Ne? Prie gatvės? Taip! Virgulėmis atsakymus gavau. Pradėjau miesto vartų ieškoti...“

Kol suvokė, tvirtai įsitikino, koks miestas gimtosiose apylinkėse prieš daugybę tūkstantmečių stūksojęs, kokie buvę jo gyventojai, koks likimas tiek juos, tiek patį miestą ištikęs, praėjo ne vienas dešimtmetis. Tik po praėjusią vasarą atliktų tyrinėjimų A. Kurtinaitis pagaliau gali pasakyti: taip, legendinė Atlantida, arba, tiksliau, Bala, buvusi čia, senųjų Pajevonio pilkapių, piliakalnių ansamblio, prieglobstyje, 5 kilometrai nuo tuomet plytėjusio Atlanto vandenyno.

Apskritai šio unikalaus tyrinėtojo gyvenimo būdas, ko gero, ne vieną, švelniai tariant, stebintų. Visas vasaras žmogus praleidžia kaip tikras atsiskyrėlis, pamiršęs, jog egzistuoja civilizuotas pasaulis: gyvena palapinėje, valgyti verda ant laužo, tik retkarčiais pakeičia savo dislokacijos vietą – nuo vieno piliakalnio vyksta ant kito. Savitais tyrimo metodais A. Kurtinaitis sugebėjęs daug paslapčių išaiškinti, o jo atradimai daugeliui, ko gero, pasirodo ne tik stulbinantys – tiesiog neįtikėtini. Kodėl piliakalniai taip domina šį tyrinėtoją? „Lietuvoje piliakalniai buvo pilami neva tam, kad apsaugotų nuo priešų, – sako A. Kurtinaitis. – Juokas ima. Juk yra piliakalnių, ant kurių telpa ne daugiau kaip dešimt vyrų.“ Piliakalnių paskirtis dar iki galo tikrai neatskleista. Tai (su šia mintimi, ko gero, sutiks ir solidžius mokslinius laipsnius apsigynę tyrinėtojai) mažiausiai tyrinėti objektai, bylojantys ne tik apie istoriją, bet ir apskritai apie civilizacijos, etnografijos, netgi teosofijos raidą mūsų krašte. Statistika skelbia, kad iš 993 Lietuvoje esančių piliakalnių oficialiai ištyrinėti tik 184, o Sūduvoje esantys piliakalniai beveik išvis netyrinėti... O be reikalo, nes, anot A. Kurtinaičio, mūsų kraštas visos tautos istorijoje ne tik tarme, tapusia lietuvių bendrinės kalbos pagrindu, garsus: čia reikia ieškoti atsakymų netgi į pamatinius viso pasaulio civilizacijos formavimosi klausimus... Vienas iš tų klausimų – legendinė Atlantida, neva tobulas praeities pasaulis...

„Atlantidos miesto nebuvo, buvo Bala, tik kadangi jis buvo prie Atlanto, taip jį vadino“, – pasakoja A. Kurtinaitis. Sužinojęs tyrinėtojas ir kitą svarbų dalyką: šis miestas buvo įkurtas prieš 14800 m., paskui atsidūrė po vandeniu ir po ledais, dingo prieš 12200 m. Ir štai po tvano jis iškilęs čia, dabartinėse Pajevonio apylinkėse... „Tai mažiausiai nukentėjusi žemė per paskutinį kartą“, – sako A. Kurtinaitis, turėdamas omeny visus kataklizmus, ištikusius mūsų planetą. Taigi – šįkart būtent apie juos šiek tiek...

Kokie žmonės buvo atlantai (balai)?

„Balkalnyje yra statiniai, kuriems 94, 60, 30 tūkstančių metų, ir priešpaskutinis, kuriam – 14 tūkstančių metų, – pasakoja A. Kurtinaitis, minty turėdamas garsiuosius Pajevonio piliakalnius (nors Bala su Pajevoniu nieko bendra neturi, šį vietovardį minime tik tam, kad būtų lengviau orientuotis), iš pažiūros ramybe alsuojančius gamtos prieglobsčius. – Unikalūs šie statiniai, reikalingi žmogui, kad jis turėtų pastogę, šilumą, šviesą, kad viskuo, ko jam reikia, galėtų apsirūpinti.“ Į pačią Balą, nuo Balkalnio nutolusią į vakarus tik per 300 metrų, vedė šventas kalnas. Iki šių dienų likę akmeniniai pamatai. Ten, anot A. Kurtinaičio, buvo gal 12 gatvių: 8 gatvės spindulinės, ėjo iš centro, kitos aplink. Čia ir gyvenusi balų gentis. Žodis „balas“ reiškia galingas. Ne vieno tūkstantmečio praeitį iki šiol mena tuose kraštuose išlikę vietovardžiai: pavyzdžiui, Ožkabaliai, Vilkabaliai... (vadinasi, senieji gyventojai kažką žinoję ir tą žinojimą bent pavadinimuose išsaugoję...).

Pačioje Baloje buvusios dvi zonos: viena, užėmusi apie 25 hektarų plotą, buvusi išorinė, kita – vidinė, jos plotas buvęs apie 4 hektarai. Baloje, arba Atlantidoje, kaip mėgstama pasaulyje sakyti, gyveno iš tiesų nepaprasti žmonės: vyrai ir moterys, tačiau jie gyveno ne šeimomis. „Žmogus, – aiškina A. Kurtinaitis, – tai vyras ir moteris. Žmogus gali gyventi dvejopą gyvenimą: lytinį (turėti palikuonių) ir dvasinį. Kūniškojo (lytinio) gyvenimo jėga akivaizdi: ką gali padaryti vyras ir moteris, to negali 1000 vyrų ar 1000 moterų atskirai. Lygiai tas pats ir dvasiniame gyvenime.“ Baloje gyveno vyrai ir moterys, kurie nepratęsdavo giminės – neturėdavo palikuonių. Bala gyvavo 2500 metų. Tas miestas buvęs uždaras. Tiek moterys, tiek vyrai turėjo vardus, tačiau, išėję už miesto vartų, vardų jau neturėjo – jie buvo tiesiog balai. Papildydavo juos iš aplinkos; būdavo jie naujokyne, iš naujokyno išeidavo poromis į Balą... Pasak A. Kurtinaičio, poros (arba neprisikėlusieji) gyvenę išorinėje Balos dalyje, vidinėje – tik prisikėlusieji (jie poromis negyvenę). Prisikėlusiaisiais galima vadinti ypatingą dvasinę jėgą išsiugdžiusius žmones, galėjusius nugalėti mirtį, keisti savo kūną, kitaip tariant – vizualiai matomą formą. Taigi Balos gyventojų gebėjimai išties buvę nepaprasti, jie turėję Žinojimą, kuris aplinkiniams gyventojams, netgi netoli gyvenantiems ar už kelių šimtų kilometrų nuo Balos, buvo tiesiog nesuvokiamas, neprieinamas... Balos gyventojai – teokratinės santvarkos atstovai (Dievas yra ta jėga, kuri verčia suktis pasaulį, o Balos žmonės – tos jėgos valios vykdytojai). Jų pasaulyje dieviškoji Trejybė turėjo tikrąją sampratą: tai, kas nekinta (pavyzdžiui, dvasia kinta laike, tačiau nepavaldi erdvei, o štai kūnas kinta jau ir erdvėje, ir laike...).

...Prieš 14 000 m. buvę ten trys šventyklos: Dievo Tėvo, Sūnaus ir šv. Dvasios. Dabar išlikę tik suakmenėję kaulai, kuriems 14 tūkstančių metų, iš netoli Balos buvusio kapinyno... Lygiai ant tos Balos, tik ant mažesnio ploto, prieš 4700 m. apsigyveno vienuoliai bagariai. Senasis teokratinis tikėjimas, kurį praktikavo ir vienuoliai bagariai (tarsi perėmę iš Balos gyventojų), Dievo nurodymu buvo sustabdytas, anot A. Kurtinaičio, 1495 m. Apie 1536 m. numirė paskutinis bagarių vienuolis, o paskutinis kunigas mirė 1523 m.

Atlantidos (Balos) žlugimo misija – pasaulio išgelbėjimas

Taigi kodėl žlugo pasaulis, jeigu jo gyventojai niekam nebuvo nusikaltę? Priežastis, anot A. Kurtinaičio, – klaida, dėl jos viskas prasideda. Tik nereikėtų tos klaidos suvokti kaip pačių Balos gyventojų nuklydimų ar paklydimų... „Žmogus visais laikais buvęs neįtikėtinai veiklus, – sako A. Kurtinaitis, – ne tik šiais laikais jo „veikla“ tokia aktyvi buvusi, kad net galėjusi visą planetą sunaikinti.“ Taigi pernelyg didelis, neišmanus aktyvumas ir yra toji lemtingoji klaida, dar daugiau – ji kaupiasi į klaidų virtinę. „Kai klaidą tyrinėji, – mano A.Kurtinaitis, – randi tiesą. Bet jeigu ja pasiremi, iš jos gimsta kitos klaidos, taip tas kamuolys vyniojasi, kol galų gale prieini aklavietę. Klaidos kaupiasi į jėgos vienetą, kol tas sprogsta. Taigi galų gale klaida sunaikinama, bet tas sunaikinimas gali būti panašus į katastrofą: žemės drebėjimą, potvynį ar pan. stichinę nelaimę.“ Vadinamosios Atlantidos (arba Balos) žlugimas – savotiškas žmonijos klaidos sunaikinimas. Katastrofa? Galima vadinti ir taip. Tiesiog Balos gyventojai įvykdė tai, kas turėjo įvykti. Jie įvykdė savo misiją, o kai įvykdė, tai ir pasitraukė. Balos gyventojai turėjo labai daug misijų. Jie buvo tiesioginiai Dievo valios vykdytojai. Bala žlugo tam, kad Žemė būtų išgelbėta. Tolesnis Balos egzistavimas jau neturėjo prasmės, todėl ir buvo sunaikintas. Sunaikinama, bet neištrinama. Atlantida žlugo, bet Žemė liko apsaugota. Nebus didelių katastrofų, tik vietinės reikšmės. Kita vertus, viskas nuo žmonių priklauso. Buvo trys balos, šita – trečioji. Jos skyrėsi, buvo ne vienu metu. Viskas prapuolė, atsirado antra Bala, paskui – trečia. Pirmoji ir antroji Balos nedalyvavo žemės kataklizmuose. Taigi Balos žlugimas nėra Dievo bausmė, nes Dievas nieko nebaudžia – save patį baudžia žmogus...

Pasaulio pabaiga ne kartą jau buvo

Kodėl mes kaip akli kačiukai, žvelgdami į praeitį, po kruopelytę rankiojame tai, ką nusinešė laikas? Kodėl dažnai remiamės vien hipotezėmis, kurios vėl tam pačiam laikui bėgant subliūkšta, o vietoj jų imame tikėti vakar atrodžiusiomis fantastiškomis teorijomis? Nejau mes klajojame amžinai užburtu ratu, kur pradžią žymi pabaiga?
„Buvo laikai, kai žmonija buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, kai priėjo prie kritinės ribos, – teigia A. Kurtinaitis. – Be pašalinės jėgos įsikišimo būtų žlugusi ne tik žmonija, bet ir visa planeta. Taigi vadinamoji pasaulio pabaiga ne kartą yra buvusi, o ir dabar mes prie jos artėjame. Pasaulio pabaiga – kai susikaupia per didelis energijos kiekis, tad ji kažkokiu būdu turi išsilieti. Štai ir dabar tos energijos pakankamai daug yra prikaupta, tad tereikia vieno išprotėjusio žingsnio, ir visa Žemė gali būti susprogdinta. Laimei, visada mus Dievas apsaugo...”

Anot A. Kurtinaičio tyrinėjimų, Žemėje būta keturių didelių katastrofų, kurios vienaip ar kitaip lėmė mūsų planetos reljefą, jo pokyčius. Pirmoji, pasak tyrinėtojo, įvykusi prieš 92 tūkstančius metų, antroji – prieš 63 tūkstančius metų, trečioji – prieš 32 tūkstančius metų, o ketvirtoji, paskutinioji, – prieš 12 tūkstančių metų. Beje, įvairių tautų, kraštų mitologija labiausiai ir prisimena pastarąjį kataklizmą: būtent iš čia kilęs Pasaulinio tvano motyvas. Ar įmanoma tikėti, kad šis datavimas gali būti bent šiek tiek panašus į tiesą? Juk mūsų archeologija, istorija, paremta griežtais faktais, taip toli į praeitį nieko nėra užfiksavusi! Juk galbūt amžių glūdumoje dingo visi apčiuopiami įrodymai, o toji žilutėlė praeitis tiesiog jau laiko sunaikinta! „Nieko neįmanoma sunaikinti visatoje, – prieštarauja A. Kurtinaitis, – net per milijardus metų. Sunaikinimu mes vadiname tai, kas netenka veikimo galios, bet vadinamajame Visatos „kompiuteryje“ yra išlikęs ir visada jį gali rasti (nesvarbu, ar tai buvo prieš milijonus, tūkstančius metų, ar tik vakar).“ Tik ne visiems, kaip pastebi tyrinėtojas, leista paimti informaciją iš to „kompiuterio“ (juk kiekvienas žmogus – atskiras pasaulis).
Taigi ir apie vadinamąją Atlantidą, arba Balą, informacija išlikusi ir, jei tikėtume A. Kurtinaičiu, ji gana tiksli, išsami. Pirmiausia – kokios priežastys lėmė jos žlugimą? „Jei koks nors dalykas užbaigiamas ir toliau nereikalingas, – sako A. Kurtinaitis, – jį šiais laikais vadiname programos užbaigimu.“ Manykime, jog taip buvo ir su vadinamąja Atlantida (čia tyrinėtojas paneigia Platoną, teigusį, kaip anksčiau minėta, jog tobulo pasaulio žūtį lėmė dievų rūstybė): jokios bausmės čia nebuvę.
Vieną Balos gyventojų palikimą, anot A. Kurtinaičio, šiandien mes puikiausiai žinome: tai, kad dabar yra bažnyčios, jų nuopelnas... Apskritai dvasinio gyvenimo plėtra netgi šiandieniame sumaterialėjusiame pasaulyje – tai, kas liko iš kažkada buvusio tobulo miesto...

Visgi Platonas apie Atlantidos kultūrą kalba kaip apie materialiąją, o A. Kurtinaitis – daugiau kaip apie dvasinę. Kuris teisus? „Platonas toje vietoje nebuvo, – sako tyrinėtojas. – Į Balą niekas negalėjo įžengti. Niekas nežinojo nei jų įstatymų, nei religijos – nieko. Galų gale Platonas užrašė iš kažkelintų lūpų išgirstą pasakojimą. Netgi pats pirmasis apie tai prabilęs galėjo primeluoti, tad ką kalbėti apie iš kelintų lūpų atėjusius gandus! Juk patys Balos gyventojai apie save nieko nepasakojo – o jei ir būtų papasakoję, kas juos būtų supratęs!“

Ilga kelionė ten ir atgal...

„Prieš tvaną, ledynmetį, – pasakoja A. Kurtinaitis, – dalis vyrų ir moterų išėjo iš Balos į Aziją, Artimuosius Rytus. Taigi, matydami, ką jie gali, moka, tų tautų žmonės juos praminė dievais, (pavyzdžiui, dievas Baalas – nuo Balos gyventojų), kitur – stebukladariais. Jie išėjo tam, kad pasaulis visiškai neatitrūktų nuo praeities, nuo Žinojimo... Kiek galėjo kiti žmonės iš jų priimti to Žinojimo, tiek priėmė, todėl ir turime senovines civilizacijas, nežinia, anot istorikų, kodėl ir kaip iškilusias.“ Išlikusių tvano metu Balos gyventojų likimas sunkiai nuspėjamas: ar jie po vandeniu žuvę, o gal, būdami tokie galingi, sugebėję stichiją suvaldyti?..

Atlantidos, arba Balos, civilizacijos žmonės, kaip teigia A. Kurtinaitis, buvo žalčiai. Visa baltoji rasė yra žalčiai. Juodoji – begemotai, geltonoji – krokodilai. „Toks jų ryšys su mumis, – pasakoja tyrinėtojas, – kad jie buvo žalčiai ir mes esame žalčiai. Vadinasi, šaknys tos pačios. Prieš dingstant Atlantidai, po katastrofos, dalis jų patraukė į Afriką. O vėliau vėl sugrįžo į tą pačią vietą. Ar Balos gyventojai, pasitraukę į Afrikos žemyną, sukūrė Egipto civilizaciją? Klausimas, į kurį negaliu atsakyti. Egipte mes pragyvenome apie 600 metų (ten, kur dabar yra Kairas). Buvome įkūrę savo sostinę – Jonų miestą ir ten išbuvome apie 600 metų. Ar tuomet jau buvo piramidės, ar ne – nežinau... Pavyzdžiui, egiptiečiai nepriklauso nei baltajai, nei juodajai, nei geltonajai rasei. Jie sudaro dar vieną atskirą išlikusią rasę. Tie egiptiečiai nieko bendra su Balos gyventojais, vadinamaisiais atlantais, neturi. Mes, lietuviai, turime, o jie – neturi.“ A. Kurtinaitis iškelia iš pirmo žvilgsnio labai paradoksalią mintį: Senovės Egipto civilizacija iškilusi ne po vadinamojo Pasaulinio tvano ar Balos (Atlantidos) sunaikinimo – taigi prielaida, kad atlantai galėję būti senovės egiptiečių palikuonys, neturi jokio pagrindo. Senovės Egipto kultūra galėjo būti išlikusi iš dar senesnių laikų, po antrosios ar trečiosios katastrofos, taigi ir datuojama būtų jau ne keliolika, o keliomis dešimtimis tūkstančių metų...

„Kažkada mes iš visų labai skyrėmės savo gyvenimo būdu, – pasakoja A. Kurtinaitis. – Čia, Azijon, Afrikon, atėję mes buvome tarsi baltos varnos. Grįždami iš Afrikos, trijose vietose: Kroatijoje, Bulgarijoje ir Ukrainoje, stovėjome. Visą laiką užsiėmėme žemdirbyste, gyvulininkyste, kai tuo metu Europoje dar nebuvo jokios kultūrinės veiklos...“

Ar yra tam įrodymų? Daugiau negu reikia: Nuo Viktorijos ežero einant pilna lietuviškų žodžių, vietovardžių, išlikusių nuo anų laikų... „Taigi turėjome tais laikais neabejotiną įtaką, – sako tyrinėtojas: – pirmiausia egiptiečius apgynėme nuo juodosios rasės, kuri brovėsi nuo pusiaujo. Vėliau vieni išėjo į Aziją, kiti grįžo į savo kraštą. Mes visą laiką buvome pačioje konservatyviausioje dalyje, nepaslankioje: kas buvo anksčiau, tas ir dabar likę. Pavyzdžiui, tautos atmintis puikiai išlikusi tautosakoje. Kitos tautos nieko neprisimena iš savo praeities, o mes viską žinome: pas mus net mažiausias vaikas žino, kad mes gyvenome Afrikoje: kūdikį atneša gandras (o vaikus parneša iš tėviškės). Iš tėviškės, vadinasi, iš Afrikos...“ Taigi su praeitimi, nutolusia nuo mūsų per tūkstantmečius, mus labiausiai sieja kalba. Mūsų tautos unikalumas, kita vertus, ir yra tas, kad esame išsaugoję pačią archajiškiausią indoeuropiečių prokalbės kalbą. Ji gyva ne tik kasdieniame bendravime – ir žilos praeities vizijose... Tad visai kitaip galėtume suprasti ir, rodos, primityvius dainuškos žodžius: „Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo?“ Tik žodį „balos“ rašykime didžiąja raide...

„Viskas prasideda nuo klaidos“

„Viskas nuo klaidos prasideda, – sako A. Kurtinaitis. – Nuo 1958 m. ieškojau kunigų kapo. Radau 2002 m. Iki to laiko – klaida, kuri, kaip minėta, tęsėsi per keturiasdešimt metų. Netoli Vištyčio į šiaurę (11 km į pietus nuo Virbalio), pasirodė, ir yra tas kapas. Koks nusivylimas laukė, kai iškasęs apie tris metrus į gylį nieko neradau... Paslaptis išaiškėjo vėliau – nieko ten ir negalėjau rasti, nes teokratinės santvarkos laidotuvių papročiai, ypač laidojant kunigą, gerokai skyrėsi nuo mūsiškių. Dabar, manau, užėjau pirmojo kunigų kapo pėdsakus – netoli Vištyčio buvęs antrasis, kur laidota jau išsisėmus pirmajam kapui. Tris paras tada vos neišprotėjau – kasu, bet nieko nėra. 8 m pločio, apie 37 m ilgio molio kalnas. Žinau, kokios turi būti karalių, didikų įkapės, ne kartą esu su archeologais kasinėjęs, o čia nieko nėra. Smėlis, akmenys, molis – ir viskas. Tik kažkokios ertmės esama. Raktą šios mįslės įminimui tautosakoje radau. Pasakoje „Ruduolėlis“ parašyta: „Seselė brolelio kaulelius visus alei vieno surinko į baltą skepetą“. Tuomet viskas paaiškėjo: nieko negali likti. Nepalikti jokio ženklo, kad tu gyvenai šiame pasaulyje. Senojo tikėjimo buvęs ir Vytautas (jis buvęs ir krivaitis, ir kunigaikštis, ir karalius). Tad juokingai atrodo visi istorikai, desperatiškai ieškantys jo kapo. Neras, niekada neras, kad ir kiek ieškotų, nes jo nėra!“

Teokratinė santvarka, kunigas

Čia reikėtų stabtelėti. A. Kurtinaitis vėl kalba apie laikus, nutolusius nuo mūsų dienų net ne per šimtmečius, o per tūkstantmečius. Ir net ne keletą, o keliolika! Štai, pavyzdžiui, teokratinė santvarka – nieko apie ją nerasite istorijos vadovėliuose, o, pasak A. Kurtinaičio, ji iš tikrųjų egzistavusi. Tiesa, prieš 14 tūkstančių metų. Tai buvę laikai nuo tvano iki ledynmečio, laikai, apie kuriuos rimti istoriniai šaltiniai tyli, o gal ir iš viso tokių nelikę. Teokratinėje santvarkoje valdęs Dievas, iš kurio viską žmonėms per tarpininkus perduodavęs kunigas. Pirmutinio kunigo vardas išlikęs – Šeša. Jis atsiradęs prieš beveik 14 tūkstančių metų. Vienas kunigas buvo 330 000 kvadratinių kilometrų plote. Kiti dvasininkai buvo krivaičiai, buvo tarpininkas, krivis. „Ku“ reiškia „ne“, „nyga“, „nėgė“ (yra ir tokia žuvis) – saitas, ryšys. Tai reiškia, jog kunigas su žmonėmis neturėjo ryšio. Jis eidavo į susitikimą su Dievu, su kitais dvasininkais bendraudavo per tarpininką, vadinamą paparčiu (nuo to ir išlikę – kas paparčio žiedą ras, tas viską žinos). Mat papartis viską žinojo, ką kunigas perduoda iš Dievo. Kunigas į susitikimą su Dievu eidavo kartais tik kartą per 100 metų, kartais – vienąkart per 10 metų, priklausomai nuo to, ar būdavo reikalas, kylantis iš žmonių. Tuomet kunigas pats Dievo prašydavo, kad jį priimtų. Dažniausiai pats Dievas jį šaukdavo. Šitam susitikimui ypač sudėtingas pasiruošimas. Dievas – tai gyvybė, gyvybė – tai ugnis. Ta vieta, kur kunigas eidavo susitikti su Dievu, būdavo atitverta, niekas prieiti negalėdavo. Jei tai būdavo molis, tai po susitikimo likdavo tik smėlis. Kai jis sugrįždavo, į jį niekas negalėdavo pažiūrėti, prie jo prisiliesti, nes tai mirtis. Kunigas turėdavo ataušti, tik tada būdavo galima prie jo prisiartinti.
Kunigus krikštijo prie Šešupės. Vienas numiršta, tik tada kitas ateina. Beveik visi be išimties kunigai yra prisikėlę. Galėjo prisikėlimo metu šitą kūną išmesti, atiduoti, galėjo dar su juo gyventi. Tad labai sunku nustatyti tų kunigų valdymo laiką, jų veiklą. Bet jis yra buvęs ir prieš 7 tūkstančius metų. Galima su juo net ir šiandien bendrauti…

Prieš 7510 metų buvusi sostinė, o po 2613 metų sostinė persikėlė dabartinio Vištyčio link. Ta sostinė buvo didelį plotą užėmusi.

Teokratinė santvarka, gyvavusi ištisus tūkstantmečius, baigiasi XVI amžiaus pradžioje. Sūduvos krikštas, prasidėjęs 1520 m. Simno bažnyčios pastatymu, užveria tokios tolimos istorijos puslapius, kad niekas net nemano ją egzistavus… Šiek tiek vėliau prasideda kultūrinė Lietuvos revoliucija: 1547 m. Mažvydas išleidžia pirmąją lietuvišką knygą, pasirodo pirmosios lietuvių kalbos gramatikos – tarsi tauta tik gimsta, nors iš tikrųjų jos dvasinis gyvenimas aktyviai velkamas į svetimųjų rūbus, siekiant atimti tai, kas jai brangiausia – savastį…

Lietuviai – atėjūnai nuo Egipto, nuo seno išpažįstantys Dievo Trejybę?

Visgi nepalankus tautai likimas neišplėšė iš jos senųjų šaknų. Viskas išlikę iki šiol, tik per šimtmečius apaugo tam tikru istoriniu kiautu, kurį nulupę vėl regime savo šaknis, dar maitinančias mus senųjų tikėjimų tiesomis. Mes, lietuviai, anot A. Kurtinaičio, esame trejybininkai, tai yra išpažįstantys trejybę. Dievas yra vienas. Yra jo dvasia, kūnas, bet kūnas dar ir sūnų apima, ir prisikėlimą. Ruduolio ženklas – prisikėlimo ženklas. „Jo grafinis vaizdas iškaltas ant Algirdo, Jogailos ir Vytauto pinigėlių šalia kryžiuko. (…) Ruduolis yra paukštis. Jis reiškia dvasios mirtį ir prisikėlimą – dvasios pasikeitimą – dvasios kaitos pabaigą“ („Senieji vyžiai ir jų paminklai“). Iki šiol išlikę Lietuvoje daugybė vietovardžių su šaknimi „rud“. Taigi etimologija – ne žodžiai „rudas, rūda“…
Gedimino stulpai – mūsų trejybės ženklas. Krikščionybė viską perėmė. Dievas tik vienas, dvasios, dievaičiai reikalus tvarkė, jie ir vardus turėjo.

„Mes nuo Egipto atėję, – sako A. Kurtinaitis. – Esame žalčiai. Kur pirma Nilo atšaka, ten stovėjo Jonų miestas (žodžių „jonis, jonas“ reikšmės: motinos įsčios, prasidėjimas motinos įsčiose, gimimas, sostas, sostinė, tėviškė, valdovas, karalius, visų karalių valdovas), žymimas stulpų. Tie stulpai – trejybės ženklas. Ant kiekvieno altoriaus – trys stulpai, dievybės ženklas.“ Dievo Trejybę pirmasis įvedė kunigas Šeša.

„Maždaug prieš 7400 metų žalčių giminės vienuoliai ir kariai apėjo visą Baltijos – Žaltijos rytinį krantą ir kiekvienai giminės genčiai nustatė gyvenamųjų vietų ribas“, – skaitome A. Kurtinaičio knygoje „Senieji vyžiai ir jų paminklai“.

Šventos vietos

Kas dar mums liko iki mūsų dienų be tolimą praeitį liudijančių vietovardžių, kalbos, senųjų tradicijų, archajiškos kalbos? Pasak A. Kurtinaičio, tebeliko šventos vietos. Tebėra dar jos – čia ir dabar…
Šventų vietų kultūra, kaip sako A. Kurtinaitis, atsiradusi prieš 90 tūkstančių metų, nors Dievo kurta visata ir taip yra šventa. Bet… Yra toje visatoje, Žemėje šventų vietų… Ne Dievas nustato vietos šventumą – žmogus. Dievas negali ir krikštyti – krikštyti gali žmogus. Taigi ir šventąsias vietas krikštijo krikštyti žmonės.
„Jei visa visata šventa, tai kam dar šventinti? – sako A.Kurtinaitis. – Pasirodo, tam, kad tas šventinimas kryptį duotų.”

Šventų vietų apstu ir aplink mus. Štai yra šventas kelias Marijampolėje, nuo senosios užtvankos į tilto pusę – per Šešupę jis ateina. Jei bloga, gali juo pavaikščioti, geriau pasijusi. Šešupė taip pat šventa – ne veltui kunigai joje nuo senų laikų buvo krikštijami, be to, upė vardą gavusi nuo pirmojo kunigo Šešos. Šventas Šešupės vanduo dar ir dėl to, kad į ją daug šventų vandenų suteka.

Piliakalniai – senosios dvasinės kultūros liudininkai

Šventos vietos yra ir piliakalniai, kurie, pasak A. Kurtinaičio, buvo pilami pirmiausiai dėl dvasinių reikalų. Ir pilami jie buvo… kepurėmis! Nukertamas storas medis, per pusę perskeliamas, išskobiamas vidus, kitame gale padaromos dvi rankenos, užkabinamas vąšas (tai ir buvo vadinama kepure), ir vienas žmogus lauką aria, o kitas su arkliais ar jaučiais už tų dviejų rankenų susemia tą suartą žemę. Kone pusę tonos viena „kepurė“ susemia!

„Kodėl pylė kalnus, bažnyčių bokštus statė? – sako tyrinėtojas. – Ogi spinduliai per bokštą eina ir susikerta. Tai būtų lyg ir nulinis taškas, tačiau tame nulyje viskas telpa. Taigi ir piliakalniai buvo pilami kaip piramidės.“ Tos savotiškos piramidės – piliakalniai – turėjo neįkainojamą dvasinę vertę.
„Savo atradimais dalytis su istorikais – tik laiko gaišimas”, – apibendrina savo tyrinėjimus A. Kurtinaitis, nors jo erudicija, skvarbiu protu, unikaliu mąstymu abejoti neverta. Galbūt tyrinėtojas ir teisus. Tas pats laikas parodys, kad tiesa sušvinta nužėrus tokiu storu sluoksniu užneštas Laiko dulkes.

Laima GRIGAITYTĖ

 

 

Atnaujinta Šeštadienis, 03 Sausis 2015 08:09  
Mes turime 36 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 7357314
Pavojingas žaidimas kelia susidomėjimą

Prieš kelias dienas redakcija sulaukė Vištyčio gyventojos skambučio. Susirūpinusi moteris pranešė, kad į jos vyro mobilųjį telefoną paskambinusi mergaitė pasakė vykdanti užduotį ir tai yra jos paskutinė gyvenimo diena. Netrukus ji nušoksianti nuo stogo. Apie Rusijoje plitusį pavojingą prie savižudybės vedantį žaidimą negirdėjęs vištytietis susinervinęs išjungė telefoną. Tačiau apie „kvailą“ skambutį papasakojo savo žmonai. Ši sunerimusi pranešė redakcijai, o mes vištytiečio telefone išlikusį paauglės numerį perdavėme policijai. Pareigūnai netrukus išsiaiškino, kad vyriškiui skambino visai ne mūsiškė, o Panevėžyje gyvenanti trylikametė paauglė. Tačiau įvykdyti savo ketinimų mergaitė visai neketino. Paskambinti pirmu pasitaikiusiu numeriu ji su drauge nutarė po to, kai apie suaugusiesiems nerimą keliantį žaidimą sužinojo iš savo mamos.



Banners