VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištyčio gyvenimo ypatumai tarpukaryje [1 dalis]

Email Spausdinti PDF

Photobucket Mat po Pirmojo pasaulinio karo apie 60 % gyventojų lenkų okupuotame Suvalkų krašte kalbėjo lietuviškai. Todėl šio krašto glaudus bendradarbiavimas Vištyčio regionui buvo gyvybiškai svarbus ir reikalingas. Sunku buvo po užsitęsusio karo tarp carinės Rusijos ir Vokietijos čia atgaivinti bet kokį stambesnį verslą, amatus, intensyvinti prekybą. Kurį laiką dar veikę Vištytyje turgūs, kurių daugumą pirkėjų sudarė vokiečiai, kurie pirkdavo maisto produktus, naminius paukščius, paršelius, - taip pat neatlaikė konkurencijos su vis labiau augančiu Kybartų prekybos centru.


*** Tai darė neigiamą poveikį visai Lietuvai, ypač Vištyčio regionui politine, kultūrine bei ekonomine prasmėmis. Mat po Pirmojo pasaulinio karo apie 60 % gyventojų lenkų okupuotame Suvalkų krašte kalbėjo lietuviškai. Todėl šio krašto glaudus bendradarbiavimas Vištyčio regionui buvo gyvybiškai svarbus ir reikalingas. Sunku buvo po užsitęsusio karo tarp carinės Rusijos ir Vokietijos čia atgaivinti bet kokį stambesnį verslą, amatus, intensyvinti prekybą. Kurį laiką dar veikę Vištytyje turgūs, kurių daugumą pirkėjų sudarė vokiečiai, kurie pirkdavo maisto produktus, naminius paukščius, paršelius, - taip pat neatlaikė konkurencijos su vis labiau augančiu Kybartų prekybos centru.

Nemaža dalis lenkų (ir ne tik lenkų) kilmės žmonių, gyvenančių pasienyje su Lietuva iš vienos pusės ir pasienyje su Lenkija iš kitos pusės, turėjo giminių ir artimųjų. Jų tarpusavio bendravimas labai pasunkėjo, nes oficialūs leidimai aplankyti gimines bei artimuosius nebuvo išduodami nei iš vienos, nei iš kitos pusės, išskyrus diplomatinius, kurie irgi buvo labai ribojami. Dėl to nebuvo įsteigtų ir perėjimo punktų.

Čia turime paminėti, jog po 1920 metų lenkų invazijos į Lietuvą, kurios metu lenkai užgrobė vieną trečdalį Pietryčių Lietuvos su sostine Vilniumi, labai suaktyvėjo pasienyje su Lenkija gyvenančių lenkų priešiškumas lietuviams Tai, be abejo, skatino ir lenkų agentai, atvykstantys nelegaliai ir agituodami.

Vištyčio miestelyje šis priešinimas buvo akivaizdus bažnyčioje, sekmadieninių pamaldų metu. Šv. Mišios, kaip paprastai, buvo aukojamos lotynų kalba, bet per tokias maldas kaip "Tėve mūsų" bei mišparų giedojimas susiburdavo atskirai giedantys lenkiškai ir lietuviškai, stengdamiesi vieni kitus perrėkti. Dėl to pirmą kartą lietuviai ir prolenkiškai nusiteikusieji apsistumdė pačioje bažnyčioje. Bažnyčios klebonas šio konflikto pradžioje laikėsi neutralios pozicijos. Bet tai ilgai tęstis negalėjo. Lietuvių pasipiktinimas vis didėjo, nes bažnyčia, vietoj ramybės ir susitaikymo, vos netapo politinių intrigų vieta!

Po dviejų tokių susirėmimų pas kleboną pasikalbėti užėjo Lietuvos savanoriai. Po šio savanorių vizito, kitą sekmadienį prieš prasidedant šv. Mišių aukai, klebonas kreipėsi į parapijiečius, prašydamas nutraukti bet kokius politinius žaidimus bažnyčioje ir kad nuo šiol šioje bažnyčioje bendros giesmės bus giedamos tik lietuvių kalba. Tuo šis konfliktas ir baigėsi.

Tačiau, nepaisant visų barjerų ir nesutarimų, Vištyčio miestelio ir Pavištyčio apylinkių žmonės surasdavo būdų, kaip pereiti šią itin saugomą sieną nelegaliai, nors ir reikėjo pereiti dvigubą sienos kontrolę: savos valstybės pasieniečių, o praėjus taip vadinamą neutralią juostą - niekieno zoną - kitos valstybės pasieniečių kontrolę. Vis dėlto kai kurie žmonės nebijojo rizikuoti. Vieniems pavykdavo įveikti šį barjerą sėkmingai, kitiems - ne.

Gyvųjų liudininkų teigimu, nebuvo girdėti, kad sulaikytasis sienos pažeidėjas, turintis asmens dokumentus, mokantis susikalbėti lietuviškai, lenkiškai ar bent rusiškai [šios trys kalbos dominavo šiame regione], nurodantis adresą ir pavardę to, pas ką keliauja, būtų buvęs uždarytas į areštinę ar kitaip baudžiamas. Jie būdavo grąžinami atgal į savo šalį arba jiems būdavo leista tęsti kelionę - priklausė nuo žmogaus, kuris tuo metu būdavo poste.

Be to, tokia tolerancija buvo grindžiama tuo, jog nuo seno čia, šiose žemėse, gyvenę žmonės nebuvo varžomi jokių sienų. Juk sieną saugojo to paties kraujo žmonės. Todėl neatsitiktinai didžiųjų religinių švenčių metu tokie nelegalūs giminių susitikimai vykdavo arba Vištyčio, arba Vižainio bažnyčiose pagal išankstinį susitarimą. Po pamaldų susitikimus ar vaišes rengdavo namų aplinkoje, nesiskelbiant.

Vištyčio miestelyje ir jo apylinkėse, rytų kryptimi - Pavištytyje ir toliau net iki Gražiškių, tuo metu gyveno daugiau kaip 20 % lenkų arba tiksliau - lenkiškai kalbančių.

Valstybinė siena tarp Lietuvos ir tuometinės Vokietijos buvo apibrėžta 1928 m. sutartimi, pagal kurią tik nedidelė Vištyčio ežero dalis priklausė Lietuvai (8-10 %). Tačiau tenka akcentuoti, kad nuo Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki Antrojo pasaulinio karo nebuvo užfiksuota atvejų, kad vokiečių sienos apsaugos pareigūnai sulaikytų lietuvius žvejus arba besiirstančius valtimis poilsiautojus bet kurioje ežero vietoje, t. y. minėta žmonių kategorija galėjo naudotis ežero teikiamais malonumais visame jo plote, įskaitant ir Vokietijai priklausančią ežero dalį. Be to, niekas nebausdavo net ir tų poilsiautojų, kurie nuplaukdavo valtimis ir išsilaipindavo vakariniame ežero krante.

daugiau ---> 2 dalis

pagal Vytauto Nezgados knygą "Gyvenimo kelyje " parengė vilkovist

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 11:39  
Mes turime 91 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6027209
Palaikykime Vištyčio regioninį parką

 

  Vištyčio regioninio parko lankytojų centro ekspozicija dalyvauja konkurse. Kviečiame balsuoti už "Kalvotąją Suvalkiją" interneto svetainėje http://plus.lrytas.lt/mano-erdve-balsavimas/ Nr. 18. Plačiau apie konkursą galite pasiskaityti http://www.vstt.lt/VI/#a/304. Daugiau: http://www.santaka.info/?sidx=41822.



Banners