VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Balandžio 12-oji - Holokausto atminimo diena

Email Spausdinti PDF

Photobucket Kasmet balandžio 12 d. minima Holokausto atminimo diena yra viena iškilmingiausių žydų valstybės kalendoriuje. Tą dieną būna uždaryti restoranai, kavinės ir pasilinksminimo vietos, o radijas ir televizija daugiausia transliuoja dokumentines apybraižas apie Holokaustą, pokalbius su jį išgyvenusiais žmonėmis, diskusijas apie genocido prasme ir jo pamokas ateičiai. Su šia diena yra susijusi ir Vištyčio istorija...vienas ypatingai tragiškas jo istorijos puslapis, atverstas 1941 m. liepos 14 dienos rytą.


Kasmet balandžio 12 d. minima Holokausto atminimo diena yra viena iškilmingiausių žydų valstybės kalendoriuje. Tą dieną būna uždaryti restoranai, kavinės ir pasilinksminimo vietos, o radijas ir televizija daugiausia transliuoja dokumentines apybraižas apie Holokaustą, pokalbius su jį išgyvenusiais žmonėmis, diskusijas apie genocido prasme ir jo pamokas ateičiai. Su šia diena yra susijusi ir Vištyčio istorija...vienas labai tragiškas jo istorijos puslapis, atverstas 1941 m. liepos 14 dienos rytą.

*** 1941 metų birželio 22-osios jau 4 valandą ryto į Vištytį per Peisės upės tiltą, dengiami artilerijos ugnies, įvažia­vo pirmieji vokiečių tankai ir motociklininkai. Vieni li­ko miestelyje, kiti nuvažiavo Kybartų, Pajevonio ir Gražiškių - Kalvarijos kryptimi. Pirmiausia vokiečiai užėmė pasienio užkardą, milicijos būstinę ir pradėjo persekioti besitraukiančius tarybinius pasieniečius.

Karas ne tik pasieniečiams, bet ir miestelio gyvento­jams buvo netikėtas, nors apie jį ir kalbėta. Išaušus bir­želio 22-osios rytui, miestelyje buvo justi prislėgtumas, nežinia, bet labai sujudo vokiečių tautybės gyventojai, vietos nacionalistai, o jau apie pietus gatvėse pasirodė pirmieji mišrūs gestapininkų ir baltaraiščių patruliai. Jiems vadovavo vietinis vokietis gestapininkas. Ypač bu­vo išsigandę žydai. Jie tą dieną neatidarė savo krautu­vių, kepyklų ir įstaigų. Visi užsidarė savo namuose. Po vidurdienio pasklido gandai, kad netrukus pradės suimi­nėti žmones, vyks gaudynės, gal net egzekucijos, ir pir­mieji bus žydai. Netrukus gandai virto tikrove, tik pir­mosios aukos buvo ne žydai, o tarybiniai aktyvistai, komunistai, komjaunuoliai ir net niekuo dėti Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių miestelių ir kaimų gyventojai.

Antrą karo dieną visiems žydams įsakyta rinktis prie vokiečių komendantū­ros ir registruotis. Po kelių dienų žydams vyrams, moterims ir vaikams įsakyta pasidaryti šešiakampes geltonas žvaigždes ir prisisiūti ant nugaros, krūtinės ir rankovių. Be šių ženklų išeiti į miestelį buvo uždrausta. Jau pirmąją karo savaitę juos varė į viešuosius darbus - tvarkyti miestelio, policijos ir komendantūros, skalbti vokiečių kareiviams skalbinių ir t.t. Į darbus varė ir prižiūrėjo vokiečiai ir baltaraiščiai, bet vietinių policininkų buvo tik keletas, kiti - svetimi.

Nuo karo pradžios praėjus maždaug savaitei, po Vištytį pasklido kalbos, kad vokiečių komendantūroje gautas iš Reicho įsakymas visus žydus suimti ir suva­ryti į miestelio centrą, nes būsią vežami į Vokietiją darbams. Deja, tai buvo tik pusė tiesos. Pirmosiomis liepos dienomis prasidėjo žydų vyrų gaudynės. Žmo­nės buvo sukišti į namo rūsį miestelio aikštėje. Ten suvaryti žydai vyrai pasibai­sėtinomis sąlygomis, be maisto, vandens, buvo laikomi iki 1941 m. liepos 14 d. Juos labai kankino, mušdavo, varydavo leisgyvius dirbti, neleido šeimų nariams perduoti maisto, drabužių, vandens. Iki tos dienos vidudienio visi dar tikėjo, kad juos veš į Vokietiją, nors po miestelį sklido kalbos, kad prie Vištyčio ežero, Ilgo­jo kalno papėdėje, žydams kasamos duobės. Iš vakaro vyrus žydus po darbo dienos atskyrė nuo kitų suimtųjų ir nuvarė į Ežero (dab. S. Dariaus ir S. Girėno) gatvėje esančią areštinę. Ten jie ir sulaukė lemtingo liepos 14-osios ryto.

Kaip prisimena J. Baltrūnas, iš vakarojo brolis ir jis gavo raginimą 8 valan­dą ryto atvykti į Vištyčio policijos būstinę Vižainiu (dab. Taikos) gatvėje ir prisistatyti policijos viršininkui, nes jo brolis tarnavo policijoje Vilniuje ir bu­vo parvažiavęs namo. Abu pamanė, kad gal jam reikės grįžti į tarnybą. Bet prie policijos būstinės jie susitiko pažįstamą policininką, kuris, pasivedėjęs abu kieme į šalį, patarė nedelsiant dingti, nes šiandien pelkėse prie ežero, Ilgojo kalno papėdėje, šaudysią žydus ir jiems teksią šiose skerdynėse dalyvauti. Tada jie su broliu daržais nutykino pas pažįstamus ir pasislėpė. Ir tikrai apie pusę dešim­tos ryto surikiuotus žydus iš areštinės atvarė prie vokiečių komendantūros. Koloną lydėjo sustiprinta apsauga. Išėjęs vokiečių karininkas priėmė raportą, patikrino pasmerktuosius pagal sąrašą ir jau ruošėsi eiti į komendantūros vidų, bet tuo metu žydui Abolovičiui pasidarė blogai, jis neteko sąmonės ir pargriu­vo ant akmeninio grindinio. Jo sūnus paprašė karininką leisti tėvą pakelti ir paduoti jam vandens, bet karininkas tik nusišypsojo, lėtai atsisegė revolverio dėklą, išsiėmė ginklą ir, priėjęs prie gulinčio žmogaus, šaltakraujiškai jį sūnaus akivaizdoje nušovė. Dar prigrasino, kad toks likimas laukia kiekvieno tingi­nio. Tad pirmoji žydų auka buvo nušauta miestelio centre 1941 m. liepos 14 d. 10 valandą ryto.

Po incidento prie komendantūros buvo duota komanda tęsti kelionę, ir kai juodoji eisena Vižainio gatve pasuko žemyn link Pavištyčio, jau visiems buvo aišku, kad žydus varo šaudyti. Patį vidurdienį paežerės pelkėje prie iš anksto iškastų duobių prasidėjo baisioji egzekucija. Aidint automatų serijoms ir šū­viams, į vandens pilnas duobes vienas po kito virto negyvi ar sužeisti jauni ir seni žydų vyrai. Sako, kad po egzekucijos grįžę baltaraiščiai sustatę į kampą automatus ir šautuvus paniurę kalbėjo: „Na, pagaliau pasibaigė."

Senbuviai miestelio gyventojai prisimena, kad iki kito ryto iš pelkės sklido skausmo aimanos ir pavieniai šūviai. Dar nenumirusius žmones vokiečiai apipy­lė chlorkalkėmis ir užkasė plonu žemių sluoksniu. Taip kūnai išgulėjo iki 1964 metų. Tada juos iškasė ir perlaidojo ant Ilgojo kalno prie Kanapkio malūno.

Po skerdynių prie Ilgojo kalno miestelyje įsivyravo tyla. Žmonės lengviau atsikvėpė, žydų šeimos apraudojo savo vyrus, tėvus, sūnus, jaunavedžius. Bet ši tyla buvo apgaulinga. Žydes moteris kasdien varė į darbus, vertė iš aikštės grin­dinio peiliais ir pirštais rauti žoles, perkloti akmenis. Dirbti turėjo ir karštyje, ir lyjant lietui. Nedavė atsitiesti, o jei kuri moteris išdrįsdavo, tai sargybiniai muš­davo šautuvų buožėmis, spardė ir keikė. Atiminėjo jų papuošalus, plėšė namus. Pasibaigus darbo dienai, sumuštos, apskarusios, išniekintos ir išsekusios mote­rys eidavo namo, kur jų laukė alkani vaikai ir senos motinos. Kitą dieną vėl būdavo varomos į beprasmiškus katorgos darbus.

Miestelėnams buvo kategoriš­kai uždrausta šelpti žydų šeimas, bet kaimynai įvairiais būdais perduodavo mais­to. Tai truko iki rugsėjo 7-8 d. Tada moteris žydes su vaikais suvarė į miestelio aikštę, buvo įsakyta pasiimti pinigus, papuošalus, brangenybes ir ruoštis į kelio­nę. Čia be vandens ir maisto jas laikė iki rugsėjo 9-osios. Tą rytą iškankintos moterys su vaikais buvo išrikiuotos ir lėtai, prilaikydamos viena kitą, ta pačia Vižainiu gatve pasuko savo tėvų ir vyrų, sūnų ir brolių pramintu mirties keliu į daubą Ilgojo kalno papėdėje, kur jų jau laukė iškastos duobės. Ėjo užbaigti kan­čių ir patyčių, susitikti su savo vyrais. Taupydami šovinius, žudikai plėšė ma­žamečius vaikelius motinoms iš glėbio ir paėmę už kojų daužė į akmenis ar pribaigdavo šautuvų buožėmis. Toliau - aimanos, chlorkalkės, žemė. Jų kūnai 1964 m. taip pat buvo perlaidoti ant kalno prie Kanapkio malūno.

Po skerdynių žydų parduotuvės buvo išplėštos. Plėšė ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie lietuviai.

Kiek žinoma, išsigelbėjo tik dvi Vištyčio žydų šeimos. Kalbama, kad dvi žydaites karo metu slėpė Juozo Čiuprinsko šeima, bet tolesnis jų likimas neži­nomas. Čiuprinskai vaikų neturėjo ir savo paslaptį nusinešė į kapus. Prieš karą kai kurios šeimos ar žydų vaikai išvyko gyventi ar mokytis į Ameriką, Palesti­ną, Lenkiją arba į kitus Lietuvos miestus.

Dauguma žydų namų per karą sudegė. Išliko vos šeši ar septyni namai. Tai buvęs rabino namas, mūrinis buvusios kepyklos pastatas, vadinamas „Krem­liumi", ir keli kiti namai. Juose gyvena jau šiandienos vištyčiokai, kurie net neįtaria apie šių namų buvusių gyventojų tragediją, apie jų kultūrą ir tradicijas, jų svajones ir likimus.

Žydų tautą šiandien primena tik sinagogos likučiai, senosios ir naujosios žydų kapinės bei paminklinis akmuo masinių žudynių vietoje. Šie paminklai tarsi sako, kad prie mūsų miestelio ištakų stovėjo ir žydai vištyčiokai. Jie buvo neatskiriama mūsų krašto gyvenimo dalis, su mūsų proseneliais ir seneliais dalijosi duona, vandeniu, druska ir oru.

Susipažinus su istorine miestelio praeitimi ir jo prarastosios dalies - žydų-gyvenimu, papročiais ir tradicijomis, mums atrodo, kad mūsų karta labai daug prarado. Šiandien skurdesnis ir mūsų gyvenimas, ir kultūra, menas, ir tradici­jos. Mes jaučiame ne tik nuoskaudą, bet ir atsakomybę už šią siaubingą trage­diją. Tokio siaubo, kokį teko patirti žydų tautybės žmonėms, nelinkėtume nie­kam. Tegul tai niekados nepasikartoja.

Kasmet Žydų genocido dieną mes, Vištyčio P. Kriaučiūno vidurinės mo­kyklos mokiniai, pagerbiame žydų vištyčiokų aukas uždegdami žvakutes ant Ilgojo kalno ir vienišose, niekieno nelankomose žydų kapinaitėse. Tegul šios liepsnelės sušvelnins mūsų prosenelių ir senelių kaltę, kad jie negalėjo apginti nekaltųjų.

pagal J. Agliniškienės, E. Aleknavičienės, J. Baltrūno, S. Balkevičiaus, V. Debesaitienės, A. Gutauskienės, A. Meškaičio, K. Meškaitienės, V. Mickevičienės, T. Saukaitienės, K. Vaičekausko, J. Vasiliausko ir Č. Vyzo pasakojimus

parengė vilkovist

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 11:44  

Banners