VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Nerūpestinga vaikystė. Iš Vytauto Nezgados knygos "Gyvenimo kelyje ". 1 dalis

Email Spausdinti PDF

Photobucket Gimtasis kaimas Rėčiūnai yra į šiaurę už 3 km. nuo Vištyčio miestelio, keliaujant pasienio vieškeliu Vištytis-Kybartai. Į šį vieškelį atsiremia kelias, nusidriekiantis per Rėčiūnų kaimą rytų kryptimi, toliau pravingiuoja Drausgirio keliukais, įsijungdamas į magistralinį kelią, nusidriekus į Pajevonio link.



Augau daugiavaikėje ūkininko šeimoje - buvau aštuntasis vaikas, pagrandukas, tėvelių numylėtinis. Mano bendraamžiai, artimiausių kaimynų vaikai, buvo vokietukai, nors visi lankėme tą pačią pradinę mokyklą. Kiek teko pastebėti, jie namuose tarpusavyje kalbėdavo kaip pakliūdavo: kartais vokiškai su lietuviškų žodžių priemaiša, kartais lietuviškai, įterpdami vokiškų žodžių.

Šiame pasienio regione nemažą dalį gyventojų sudarė ir mišrios šeimos, kai vienas iš tėvų buvo lietuvių kilmės. Tuo pasižymėjo sritis nuo Vištyčio iki Kudirkos Naumiesčio ir toliau. Visame Suvalkijos pasienio regione daugiau kaip 20 % gyventojų buvo vokiečių kilmės. Analogiška situacija buvo ir Vokietijos pasienyje su Lietuva. Bendravimas su kaimynų vokiečių vaikais man pravertė - pramokau kalbėti vokiškai. Bent jau suprasdavau viską, net jeigu kartais jie ir nenorėdavę, kad aš suprasčiau apie ką jie kalbasi tarpusavyje. Iš esmės bendravimas buvo draugiškas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vokiečių kilmės gyventojai pradėjo labiau afišuotis esą vokiečiai, atėjus į valdžią Hitleriui. Mat skelbiama propaganda iš anapus, o gal ir materialinė parama davė savo vaisių. Prūsų krašto ypač intensyvus nutautinimo procesas pasireiškė XIX a. antroje pusėje, vykdant Bismarko mokyklų reformą visoje Vokietijoje. Tačiau Mažosios Lietuvos krašte nors ir nuo seno užgrūdintame kovoje dėl lietuvybės išsaugojimo, besikeičiantys istoriniai įvykiai tiek viduje, tiek ir greta negalėjo nepaveikti ir lietuvininkų tautinės savimonės.
Tarpukaryje minėtame Vokietijos pasienyje apie 20
% gyventojų kalbėjo lietuviškai, o lietuvininkais save vadino apie 50 % čia gyvenusiųjų. Lietuvybė buvo ypač pabrėžiama tokiuose centruose [regionuose] kaip Stalupėnai, Ragainė, Įsrutis, Tilžė. Galutinis ir brutaliausias smūgis lietuvybei, kaip minėjau, buvo suduotas atėjus į valdžią Hitleriui. Buvo uždarinėjamos čia veikusios lietuviškos mokyklos, uždraudžiama lietuviškų visuomeninių organizacijų veikla, tarp jų ir Vydūno vadovaujama organizacija, taip pat jo globojamas lietuviškas choras. Buvo uždaryta paskutinė lietuvybės citadelė - lietuviška gimnazija Tilžėje. Vydūnas buvo priverstas iš čia emigruoti, nes jam hitlerininkai pradėjo grasinti susidorojimu, jeigu jis neišvyksiąs.

O dabar sugrįškime į mano gimtąjį kaimą - Rėčiūnus. Tai kartu ir Rėčiūnų seniūnijos centras. Į ją tuomet įėjo Rėčiūnų, Liukių ir Nebūtkaimio kaimai. Seniūnija kaip ir kitos apylinkės seniūnijos, priklausė ir buvo pavaldžios Vištyčio valsčiaus administracijai, kuris savo ruožtu – Vilkaviškio apskričiai. Į vakarus, maždaug už 100 metrų, buvo Bacevičių sodyba. Lygiagrečiai ktoje kelio pusėje – Tetmerių sodyba. Tai artimiausi kaimynai. Atstumas nuo mūsų iki sienos su Vokietija einant pėsčioms tiesia linija buvo apie pusantro kilometro.

Vienas mums priklausantis žemės ruožas apie 50 metrų pločio nuo vieškelio Vištytis - Kybartai nusidriekė iki pat Vokietijos sienos. Tai sudarė tam tikrų nepatogumų ūkinei veiklai, tačiau man kaip 7–9 metų vaikui, buvo įdomu stebėti, kaip vyksta gyvenimas anapus sienos. Tokia galimybė atsirasdavo, kai čia vyresnieji šeimos nariai dirbdavo kokius nors žemės darbus. Vieną kartą teko matyti, kaip Lietuvos sieną saugantis policininkas ėjo pasieniu Lietuvos pusėje kartu su Vokietijos tą pačią sienos atkarpą saugančiu žandaru. Jie kažką aptarinėjo kalbėdami lietuviškai. Abu rūkė cigarus. Mano tuometiniu suvokimu, pokalbis buvo draugiškas ir neformalus.

Priežastis kodėl detaliai nurodžiau atstumus tarp artimiausiu kaimynų skaitytojui paaiškės vėliau, kai bus kalbama apie 1941 metų birželio 22 dienos įvykius ir tragedijas, t.y. pirmos karo dienos ryto įvykius tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Rėčiūnų kaime tuo metu ir kaip ir visame regione, kaip jau esu minėjęs, gyveno daugiau kaip 20
%. O dabar sugrįškime į mano gimtąjį kaimą - Rėčiūnus. Tai kartu ir Rėčiūnų seniūnijos centras. Į ją tuomet įėjo Rėčiūnų, Liukių ir Nebūtkaimio kaimai. Seniūnija kaip ir kitos apylinkės seniūnijos, priklausė ir buvo pavaldžios Vištyčio valsčiaus administracijai, kuris savo ruožtu – Vilkaviškio apskričiai. Į vakarus, maždaug už 100 metrų, buvo Bacevičių sodyba. Lygiagrečiai ktoje kelio pusėje – Tetmerių sodyba. Tai artimiausi kaimynai. Atstumas nuo mūsų iki sienos su Vokietija einant pėsčioms tiesia linija buvo apie pusantro kilometro.

Vienas mums priklausantis žemės ruožas apie 50 metrų pločio nuo vieškelio Vištytis - Kybartai nusidriekė iki pat Vokietijos sienos. Tai sudarė tam tikrų nepatogumų ūkinei veiklai, tačiau man kaip 7–9 metų vaikui, buvo įdomu stebėti, kaip vyksta gyvenimas anapus sienos. Tokia galimybė atsirasdavo, kai čia vyresnieji šeimos nariai dirbdavo kokius nors žemės darbus. Vieną kartą teko matyti, kaip Lietuvos sieną saugantis policininkas ėjo pasieniu Lietuvos pusėje kartu su Vokietijos tą pačią sienos atkarpą saugančiu žandaru. Jie kažką aptarinėjo kalbėdami lietuviškai. Abu rūkė cigarus. Mano tuometiniu suvokimu, pokalbis buvo draugiškas ir neformalus.

Priežastis kodėl detaliai nurodžiau atstumus tarp artimiausiu kaimynų skaitytojui paaiškės vėliau, kai bus kalbama apie 1941 metų birželio 22 dienos įvykius ir tragedijas, t.y. pirmos karo dienos ryto įvykius tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Rėčiūnų kaime tuo metu ir kaip ir visame regione, kaip jau esu minėjęs, gyveno daugiau kaip 20 procentų vokiečių [tų kurie laikė save vokiečiais]. Buvo ir mišrių šeimų: tėvas – vokietis, motina – lietuvė ir atvirkščiai. Tokios šeimos vaikus daugiausia pasuose įrašydavo lietuviais. Dauguma mūsų artimiausių kaimynų buvo vokiečiai. Todėl laisvalaikiu bendraudamas su bendraamžiais jų vaikais pramokau vokiečių kalbos. Lankėme tą pačią pradinę mokyklą. Mokykloje net tarpusavyje kalbėdavo lietuviškai. Čia jie pastebimai net gėdinosi kalbėtis vokiškai, nors aš kartais bandydavau juos išprovokuoti, ištardamas vieną kitą žodį vokiškai, pavyzdžiui ryte susitikęs sveikindamasis vokiškai.

Sekmadieniais po Šv. Mišių, atitrūkus nuo savo tėvų ar vyresnių artimųjų, maudynės užtrukdavo kiek ilgiau, o į namus daugiausia grįždavome ne laukų takais, bet pasienio vieškeliu, vedančiu Kybartų link. Paėję kiek daugiau kaip kilometrą, sustodavome prie šalia kelio stūksančio Didžiojo akmens [jis buvo čia taip vadinamas]. Čia prasidėdavo dar vienas žaidimas. Nusiavę batus, bandydavome užkopti ant akmens viršaus. Ne visiems tai pavykdavo, tačiau bet kuriuo atveju tai buvo tam tikra atrakcija. Grįždavome jau saulei krypstant į vakarus – pavargę, išalkę, bet laimingi ir kiekvienas savaip suprasdamas savo padėties ir ateities laimę.

Kada mūsų mokinių grupė baigė 3–ią skyrių, Rėčiūnų kaimo mokytoja mums padovanojo staigmeną – ekskursiją į Vištyčio šilelį. Apie nepaprasto rožio gamtos kampelį ir apie ten kartais vykstančius kultūrinius renginius, gegužines, klojimo teatro pasirodymus buvome girdėję tik iš vyresniųjų pasakojimų. Mūsų geroji mokytoja iš anksto susitarė su šeimininku Kartavičiumi, kurio gyvenamojo namo viename gale buvo tuomet įsikūrusi mokykla. Minėtas šeimininkas paskutinį mokslo metų šeštadienį susodino mus į tam paruoštą ilgą arklių traukiamą vežimą. Mūsų įskaitant mokytoją vadovę, buvo keturiolika galvų.

Minėto šeštadienio rytą mus pavėžino iki Vištyčio miestelio, kur sutartu laiku vėl pažadėjo atvažiuoti pasiimti. Mūsų grupė patraukė pėsčiomis šilelio link. Nors saulė kepino, bet nuo ežero dvelkiantis vėjelis gaivino ir teikė jėgų. Ėjome neskubėdami. Mokytoja neskubėdama ką nors pasakojo – pavyzdžiui, apie sklandančias legendas, kaip atsirado šis ežeras, apie šventąjį šaltinėlį, esantį ežero pakrantėje, prie kurio vėliau sustojome ir rieškučiomis pasisemdami stebuklingo vandens numalšinome troškulį, apie kalnų masyvą dunksantį rytuose ir kita. Taip besiklausydami mokytojos pasakojimo nepastebimai priėjome ir išsvajotą Vištyčio šilelį. Pirmiausia atkreipėme dėmesį į toje ežero vietoje valtimis besiirstančias poreles. Kiek toliau nuo kranto, atokesnėse vietose, valtyse sėdėjo po vieną ar po du meškeriotojai. Taip dairydamiesi pamažu įžengėme į patį šilą. Kiek paėjus, mūsų dėmesį prikaustė nepaprasta erdvė, apsupta spygliuočių jaunuolyno, jame įsiterpusių didelių pušų, tarp kurių drėgnesnėse vietose, salelės nedidelių eglaičių. Visa tai buvo pripildyta kažkokios neapsakomos ramybės, paukščių čiulbėjimo, ežero dvelksmo, pušų aromato – tai buvo nesuprantamą poveikį daranti aplinkos visuma.vokiečių [tų kurie laikė save vokiečiais]. Buvo ir mišrių šeimų: tėvas – vokietis, motina – lietuvė ir atvirkščiai. Tokios šeimos vaikus daugiausia pasuose įrašydavo lietuviais. Dauguma mūsų artimiausių kaimynų buvo vokiečiai. Todėl laisvalaikiu bendraudamas su bendraamžiais jų vaikais pramokau vokiečių kalbos. Lankėme tą pačią pradinę mokyklą. Mokykloje net tarpusavyje kalbėdavo lietuviškai. Čia jie pastebimai net gėdinosi kalbėtis vokiškai, nors aš kartais bandydavau juos išprovokuoti, ištardamas vieną kitą žodį vokiškai, pavyzdžiui ryte susitikęs sveikindamasis vokiškai.

Sekmadieniais po Šv. Mišių, atitrūkus nuo savo tėvų ar vyresnių artimųjų, maudynės užtrukdavo kiek ilgiau, o į namus daugiausia grįždavome ne laukų takais, bet pasienio vieškeliu, vedančiu Kybartų link. Paėję kiek daugiau kaip kilometrą, sustodavome prie šalia kelio stūksančio Didžiojo akmens [jis buvo čia taip vadinamas]. Čia prasidėdavo dar vienas žaidimas. Nusiavę batus, bandydavome užkopti ant akmens viršaus. Ne visiems tai pavykdavo, tačiau bet kuriuo atveju tai buvo tam tikra atrakcija. Grįždavome jau saulei krypstant į vakarus – pavargę, išalkę, bet laimingi ir kiekvienas savaip suprasdamas savo padėties ir ateities laimę.

Kada mūsų mokinių grupė baigė 3–ią skyrių, Rėčiūnų kaimo mokytoja mums padovanojo staigmeną – ekskursiją į Vištyčio šilelį. Apie nepaprasto rožio gamtos kampelį ir apie ten kartais vykstančius kultūrinius renginius, gegužines, klojimo teatro pasirodymus buvome girdėję tik iš vyresniųjų pasakojimų. Mūsų geroji mokytoja iš anksto susitarė su šeimininku Kartavičiumi, kurio gyvenamojo namo viename gale buvo tuomet įsikūrusi mokykla. Minėtas šeimininkas paskutinį mokslo metų šeštadienį susodino mus į tam paruoštą ilgą arklių traukiamą vežimą. Mūsų įskaitant mokytoją vadovę, buvo keturiolika galvų.

Minėto šeštadienio rytą mus pavėžino iki Vištyčio miestelio, kur sutartu laiku vėl pažadėjo atvažiuoti pasiimti. Mūsų grupė patraukė pėsčiomis šilelio link. Nors saulė kepino, bet nuo ežero dvelkiantis vėjelis gaivino ir teikė jėgų. Ėjome neskubėdami. Mokytoja neskubėdama ką nors pasakojo – pavyzdžiui, apie sklandančias legendas, kaip atsirado šis ežeras, apie šventąjį šaltinėlį, esantį ežero pakrantėje, prie kurio vėliau sustojome ir rieškučiomis pasisemdami stebuklingo vandens numalšinome troškulį, apie kalnų masyvą dunksantį rytuose ir kita.

Taip besiklausydami mokytojos pasakojimo nepastebimai priėjome ir išsvajotą Vištyčio šilelį. Pirmiausia atkreipėme dėmesį į toje ežero vietoje valtimis besiirstančias poreles. Kiek toliau nuo kranto, atokesnėse vietose, valtyse sėdėjo po vieną ar po du meškeriotojai. Taip dairydamiesi pamažu įžengėme į patį šilą. Kiek paėjus, mūsų dėmesį prikaustė nepaprasta erdvė, apsupta spygliuočių jaunuolyno, jame įsiterpusių didelių pušų, tarp kurių drėgnesnėse vietose, salelės nedidelių eglaičių. Visa tai buvo pripildyta kažkokios neapsakomos ramybės, paukščių čiulbėjimo, ežero dvelksmo, pušų aromato – tai buvo nesuprantamą poveikį daranti aplinkos visuma.

Paėję šiek tiek giliau sustojome, dairydamiesi į visas puses, išsižioję klausėmės paukštelių sukurtos muzikos ir regimų vaizdų, net negirdėjome, ką mums pasakoja mokytoja. Dar toliau vienoje proskynoje pastebėjome įrengtą krepšinio aikštelę. Čia kamuolį mėtė keletas paauglių. Kitoje aikštelės pusėje ant įkastų į žemę medinių stulpų buvo pritvirtintas tinklas, prie kurio iš abiejų pusių buvo išsirikiavusi atvykusių jaunuolių grupė. Pakraščiuose tarp medžių matėsi vienas kitas vasarinio tipo iš lentų surestas su verandomis kuklus namelis, skirtas nakvynei ir pasislėpti nuo lietaus. Tarp krūmų stovėjo ir pora lengvųjų automobilių. Buvo matyti, jog jau tuomet (1937–1938 m.) šilelis traukė poilsiautojus.

Pasivaikščioję, pasigrožėję ir pasidžiaugę šiuo iki tol nematytu gamtos rojaus kampeliu, pasipliuškenę dar vėsokame ežero vandenyje, užvalgėme kas ką turėjome. Dar kiek pailsėję, pasikaitinę saulutėje , pajudėjome tuo pačiu keliuku, kur ir atvykome, Vištyčio miestelio link. Eidami sutikome grupelę žmonių, kurie atvykę su šeimomis, išlipo iš pravažiavusio autobuso, tam tikromis dienomis kursuodavusio maršrutu Kybartai – Pavištytis. Artėdami prie miestelio, netoli kapinių pastebėjome įrengtą tinklinio aikštelę, o greta, vandenyje apie 50 metro nuo kranto, pastatytą medinę konstrukciją – bokštelį. Nuo viršaus į vandenį pakaitomis šokinėjo paaugliai. Bokštelis pastatytas vandenyje dėl to, jog ežeras toje zonoje gana seklus, todėl, kad pasiektum bokštelį, reikėjo iki pažastų bristi į vandenį įr tik po to laipteliais galėjai užkopti į bokštelio viršų. Pasigrožėję kaip vaikinukai šokinėja nuo bokštelio [to irgi anksčiau nebuvau matęs], priėjome miestelio gatvę, vedančią į centrinę aikštę.

Atėjo laikas atsisveikinti su mus globojusiu ir daug malonumų suteikusiu gražuoliu ežeru. Einant nuo ežero miestelio link, mokytoja mus sustabdžiusi pasakė: „Šitas spygliuočių miškas, esantis už ežero pietuose, kaip ir vakarinės ežero pakrantės, priklauso Vokietijai“. Po to kiek pavaikštinėjome po miestelio centrą. Užėjome į Šv. Trejybės bažnyčią. Nors buvo šeštadienio popietė bažnyčia nebuvo uždaryta. Aplankėme aikštės centre stovintį Nepriklausomybės paminklą. Netrukus prie mūsų kompanijos priėjo mūsų kaimo, kurio gyvenamajame name buvo įsikūrusi mokykla, šeimininkas (Kartavičius – vilkovist pastaba). Susėdę čia pat į arklių traukiamą vežimą, pajudėjome namo. Pakeliui rumpam sustojome prie Didžiojo akmens. Mokytoja mums paaiškino, kad tai trečias pagal dydį akmuo, atridentas iš Skandinavijos kraštų ledynmečio laikotarpiu. Buvo užsiminta ir apie didžiausią Lietuvoje akmenį – Puntuką. Sugrįžome į savo gimtąjį kaimą pilni įspūdžių, labiau susibičiuliavę, praplėtę savo vaikišką akiratį. Tai buvo pirmoji tokia išvyka. Palikusi neišdildomą įspūdį visiems jos dalyviams.

Prisimenant tas gražiausias gyvenime akimirkas- nerūpestingus vaikystės metus, tą kasdienį šurmulį augant tokioje gausioje šeimoje, žvelgiant į tai iš dabarties, be abejonės, susimastau, kokie būdavo įdomūs tie vaikiški žaidimai. Kaip džiaugdavomės kiekviena naujai sugalvota išdaiga ir atrakcija. Tačiau tik subrendęs supratau, kiek daug mus supančioje gamtoje yra sukurta stebuklingo ir nepakartojamo grožio. Vis labiau įsitikinu ir susimastau apie tą nežemišką išmintį sukuriant aplinką, kurioje būtų gera gyventi visiems žmonėms bendroje harmonijoje su juos supančiu pasauliu – gyvūnija, augmenija ir begaline visatos erdve. Ir svarbiausia, kad žmogui čia duota pasirinkimo teisė. Visa tai vertinau vis labiau, kai pradėjau tolti nuo šio gamtos stebuklo, išvykęs į miestą.

Tačiau nei aš, nei mano bendraamžiai nesitikėjo ir nepagalvojo, kad artėja tas metas, kai kiekvieno iš mūsų likimai pasikeis, kad mūsų kraštas bus okupuotas svetimos šalies kariuomenės, o kartu su tuo daugeliui iš mūsų prasidės skausmo, kančių ir išgyvenimų, nusivylimų ir tragedijų laikotarpis, lydomas žiaurių karų, tremčių, netekčių, genocido ir dešimtmečius trukusios priespaudos...

Už gyvybę tu brangesnė
Širdyje kur plaka,
Tas tegali tai suprasti,
Kas Tavęs neteko.
S. Nėris

bus daugiau

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

5 dalis

6 dalis

7 dalis

8 dalis

9 dalis

10 dalis

11 dalis

12 dalis

..

 

 


 

Atnaujinta Šeštadienis, 03 Sausis 2015 09:10  
Mes turime 85 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6668376
Širdys plakė vienu ritmu...

  Šauk balsu, širdimi, darbais ir mintimis, mūsų visų Lietuva, šauk, kad išėję sugrįžtų, sugrįžę kalbėtų apie tave ir gyventų tavimi... Tokiais žodžiais būtų galima kalbėti apie teletiltą „Vištytis–New Jersey“, nusidriekusį tarp Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro ir Naujojo Džersio V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos bei Filadelfijos lietuviškos mokyklėlės. Kad teletiltas sėkmingai nusidriektų virtualioje erdvėje, jį prižiūrėjo ir vykdė istorikai Genia bei Juozas Jurkynai, o užsienyje teletiltą koordinavo Marius Vilemaitis (buvęs Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokinys) ir Gintaras Antanavičius bei V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos direktorė Aušra Covalesky. Teletiltas Lietuvoje, Vištytyje, prasidėjo 19 val. sekmadienį, o užsienyje tai buvo 12 val. šeštadienį.



Banners