VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištyčio progimnazijos mokiniai - tremtiniai. Dalytė Fylerytė Raslavičienė

Email Spausdinti PDF

Gimiau 1938-02-02 Marijampolės apskrityje Vištyčio valsčiuje, Pavištyčio kaime. Šiame nuostabiame grožio kampelyje prabėgo mano nerūpestinga vaikystė. Dar visur buvo atviros karo žaizdos, kai į Pavištyčio kaimą atvyko jaunas mokytojas V. Lozoraitis. Jis vaikščiojo po apylinkę ir rinko mus į mokyklą. Ir šio kilnios sielos žmogaus padrasinti nors ir šešių metukų kai kurie neturėdami, tačiau su didžiule meile skubėjome į šią šventovę.


Dalytės Fylerytės Raslavičienės prisiminimai



Biografija

Gimiau 1938-02-02 Marijampolės apskrityje Vištyčio valsčiuje, Pavištyčio kaime. Šiame nuostabiame grožio kampelyje prabėgo mano nerūpestinga vaikystė. Dar visur buvo atviros karo žaizdos, kai į pavištyčio kaimą atvyko jaunas mokytojas V. Lozoraitis. Jis vaikščiojo po apylinkę ir rinko mus į mokyklą. Ir šio kilnios sielos žmogaus padrasinti nors ir šešių metukų kai kurie neturėdami, tačiau su didžiule meile skubėjome į šią šventovę. Baigiau Pavištyčio mokykloje 4 skyrius ir įstojau į Vištyčio gimnazijos pirmą klasę. Tačiau likimas buvo negailestingas man, kaip ir daugeliui mano bendraamžių. 1951 m. spalio 1-ąją prie mano kuklios biografijos prisidėjo žodis tremtinė. Kaireikia sugrįžti į šią kraupią datą sieloje atsiveria dar neužgyjanti kraujuojanti žaizda.

Prieš akis iškyla rūstūs pasieniečių veidai, nuo sunkaus darbo pavargę tėvelio rankos, kuris pasirašo didžiuliame lape, paskutinį kartą atsisėdęs savoje troboje už stalo tarsi patvirtindamas tuos išdavikų kaimynų ankstesnius nuosprendžius, kurie pasmerkė mūsų šeimą visam laikui badui, šalčiui ir lėtai mirčiai Sibiro taigoje.

Rodos girdžiu mamytės raudą ir mažojo broliuko Romualdo klyksmą, kad jis nori miegelio ir taip anksti keltis nenusiteikęs. Kareiviai leido pasiimti visko po truputį – rūbų, maisto. Karininkas liepė pasiimti ir siuvamąją mašiną, kaip jis sakė - „ Tau motin ji pravers ten vaikus nuo bado apginti“. Daiktus susikrovėme į kareivišką sunkvežimį, su kuriuo mūsų šeimą nuvežė į Kalvarijos geležinkelio stotį, kur laukė didžiulis vielos aptvaras ir pasieniečiai su šunimis. Čia mes lauke iškrovėme savo daiktus kur jau buvo apie 10 šeimų ir laukėme kol surinks reikiamą kiekį šeimų. Išbuvome iki vakaro. Gerai kad Dievas davė gražų ir šiltą orą. Ant geležinkelio bėgių rikiavosi neišvaizdūs vagonai, visai ne tokius kokius matydavome Kybartuose, kuriuose važiuodavo žmonės. Tai buvo gyvuliniai vagonai, į kuriuos mus kareiviai ir stribai suvarė jau nusileidus saulei. Vagonas atsidavė gyvulių mėšlu. Duryse išgręžta skylė ir prie jos kibiras turės atstoti tualetą.

Negaliu prisiminti kiek šeimų buvo mūsų vagone, tik prisimenu, kad daug- vieni sėdėjo, kiti stovėjo. Gal vidunaktį pajudėjo traukinys ir šią minutę buvo pats didžiausias skausmas, nes žinojom visi suaugę ir vaikai, kad paliekame Tėvynę. Vieni raudojo, kiti meldėsi.

Iš kito galo vagono pasigirdo nuostabiai gražus balsas vyro, kuris užgiedojo „Marija, Marija“. Šios nuostabios giesmės aidą kartojo tolstantys tėviškės laukai, gimti namai ir susiliejo su klaikiu gyvulinio vagonų ratų dundesiu.

Atvykome į Mauručių geležinkelio stotį, kur laukė keli ešelonai ir čia prikabino mūsų vagonus prie laukiančiųjų ir pajudėjome tolyn. Sustojome tik Kaišiadoryse. Kareiviai iš kiekvieno vagono pagal eilę išleisdavo žmones į lauką. Čia mes vienas prie kito sutūpę atlikome gamtos reikalus. Po kelių valandų išvykome vėl. Kai vagonuose užkalė duris ir langus, supratome, kad grynu oru pakvėpuoti neteks ilgai.

Pervažiavę Lietuvos siena, sustodavome tik didesniuose Sibiro miestuose, kuriuose gaudavome karštą kibirą vandens ir kartais kopūstų sriubos, kuri bjauriai dvokė. Šiek tiek ilgiau pastovėjome Jaroslavlio stotyje. Čia ir langelį buvo galima praverti ir su gretimo ešelono to paties likimo žmonėmis persimesti vienu kitu žodeliu. Atvykę į Timės geležinkelio stotį, visus iš mūsų ešelono vagonų iškėlė, kiti nuvyko toliau. Iškėlė ant aukšto Obės intako Timės kranto. Vanduo buvo nusėdęs, ir didžiulis garlaivis „Karlas Marksas“ prie kranto prisišvartuoti negalėjo. Nuo kranto iki garlaivio buvo nutiestas lentinis tiltas, kuris siūbavo ir lingavo į visas puses.

Ir čia prasidėjo didžiausia bėda. Mūsų daiktai benešant pradėjo kristi į vandenį, į šaltų bangų prieglobstį. Reikėjo skubėti, nes buvo nustatytas laikas per kurį turėjome persikraustyti iš vagonų į garlaivį.

Šiame garlaivyje praleidome 5 paras ir 6 paros rytą mus visus iškrovė ant kranto, kur matėsi tik kelios bakūžėlės. Čia mes laužėme krūmus ir kūrėme laužus, kad visai nesušaltume. Taip išgyvenome savaitę laiko. Ypač sunku tai buvo mažiems vaiučiams ir ligotiems seneliams. Vieną rytą su dengta motorine valtimi atvyko dideli ponai. Jie vilkėjo ilgus iki žemės kailinius, nes jau buvo truputį sniego. Jie buvo mūsų pirkliai ir rinkosi darbo jėgą. Kuriose šeimose buvo daugiau žmonių tie pakliuvo į miškų ūkį, o kiti į kolchozus.

Miške dirbti buvo labai sunku, ypatingai mums vaikams. Mane tėvelis imdavo kartu su savimi, tai aš viena jau vieną pjūklo galą palaikydavau, kol nuversdavome galiūną kedrą. Man net tamsu akyse būdavo. Tuose kraštuose kedrai augo, o jų kankorėžiuose buvo skanūs riešutai, iš kurių spausdavo aliejų.

Nugriūdavo galiūnas į purų sniegą, kurį is ir paslėpdavo. Didelį darbą reikėdavo nudirbti pakol aplink šį medį sniegą apmindžiodavau, vėliau nukapodavome šakas ir, sukrovę į krūvą, sudegindavome. Šakas reikėdavo taip nugenėti, kad atėjęs priėmėjas perbraukdavo per medžio kamieną. Jo pirštai neturėdavo užkliūti už jokios briaunos.

Pietums prie laužo atšildydavome gabalėlį sušalusios duonos ir cukraus gabaliuką. Aš visuomet žiūrėdavau į nugriuvusio kedro kamieną, kurio mediena buvo tokios geltonos spalvos ir minkšta kaip mamos naminė bulka ištraukta iš pečiaus. Ir seilė nutysdavo iki pilvo. Į darbą eidavome po 7 – 8 kilometrus. Kiekvieną dieną reikėjo dar ir nustatytą normą medienos kubametrių paruošti. Po dviejų mėnesių darbo krisdamas medis nulaužė tėveliui kojas. Tai buvo baisi tragedija. Nors tėtė buvo labai kantrus, bet tuo metu nuo jo dejonių skambėjo visa taiga. Iki ligoninės buvo 50 km. rogėmis per mišką ir šaltis iki 50 laipsnių šalčio. Tėvelis negreitai grįžo į darbą ir pagrindinė šeimos maitintoja likau aš, trylikametė.

Parėjus iš darbo išgėrus virinto vandens su gabalėliu cukraus, griūdavau ant „narų“ ir pabusdavau tik prieš 6 valandą. Basisiai skaudėdavo rankas nuo kirvio ir nutrintus kojų užkulnius iki kraujų nuo per didelės avalynės. Ir baisiai dar norėjosi miego, bet lygiai 6 val. ryto geležinio strypo garsas įspėdavo keltis ir ruoštis į darbą. Taip 7 valandą visi su įrankiais ant pečių išsirikiuodavome ir brisdavome gilų sniegą mišku iki kirtavietės.

Laukdavome iš Tėvynės laiškų su neapsakomu ilgesiu ir jeigu dar rasdavau sudžiovintą gėlės žiedelį, tai buvo džiaugsmo, kad atrodė jog tu dabar braidai po gimtinės pievą, pilną gėlių ir nuostabios žiogų muzikos.

Po Stalino mirties 1953 metais gyvenimas truputį palengvėjo. Mes išvežti nepilnamečiai vaikai galėjome važiuoti į Lietuvą. Aš neturėjau pas ką grįžti, nes visa mūsų giminėlė buvo ištremta arba kalėjimuose. Taip kad likau su savo šeima.

1956 m. pradėjo reabilituoti mūsų žmones ir leisti į Tėvynę. Viešpatie, kaip troškome ir laukėme šios akimirkos. Draugavau su berniuku iš Veiverių. Jų šeimą jau paleido ir jis prikalbino mane susituokti. Tai buvo metrikacijos skyriuje „Sielsoviet –Yštym“. Ir aš su šeima grįžau į Tėvynę, o mano visi šeimos nariai liko Sibire. Jie grįžo tik po 2 metų 1958 m. Grįžau į Prienų rajono Veiverių miestelį. Ir čia reikėjo gyventi. Niekas neregistravo, namai sutiko nesvetingai, nes juose gyveno svetimi, nors gerai pažįstami žmonės.

Neapsakoma jėga traukė į tėviškę. Taip norėjau ir aš bent vienai minutei. Nuvykau į savo gimtąjį Pavištyčio kaimą. Viskas apleista, apžėlę. Parymojau po šimtamete liepa, po kuria taip mėgau ruoštis egzaminams, ir atsisėdusi ant akmens pravirkau. Ilgai riedėjo ašaros, kurių aš iekaip negalėjau sulaikyti. Taip man niekada nėra buvę. Turbūt visas skausmas per tiek metų susikaupęs turėjo išsilieti vienu metu. Niekas į darbą nenorėjo priimti. Per didelius vargus patekau į Veiverių pieninę. Vienus metus dirbau darbininke, vėliau pradėjau mokytis ir įgijau pienininko specialybę. Taip šioje srityje išdirbau 35 metus.

Ir štai po Lietuvą ritasi atgimimo banga. Mes visi tremtiniai kaliniai tapome žmonėmis be etiketės. Nuo pirmos minutės įsijungiau į Sąjūdžio gretas ir nė nepajutau, kaip ši galinga banga mane įsuko į šį sūkurį.

Pirmiausia ėmiausi tvarkyti mūsų, t.y. mano vyro tėvų žemėje suverstų 50 Lietuvos partizanų apavietę. Dvidešimt tris surinkau iš griovių ir šiukšlių ir garbingai palaidojau. Šiandieną ši vieta žinoma ne tik pas mus bet ir užsienyje. Visas lėšas, kurias gavau už tėvų nacionalizuotą turtą sudėjau į šią kapavietę. Ji vadinasi „Veiverių skausmo kalneliu“.

Turiu daug pareigų. Tai ir Prieno rajono Sąjūdžio pirmininkė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų skyriaus pirmininkė. Buvau Veiverių apylinkės deputate. Šiuo metu esu Prienų savivaldybės tarybos nare, Veiverių seniūnės pavaduotoja. Ir 21 ha žemės savininkė, ūkininkė. Taip ir rikiuoju visus darbus iš eilės. Svarbu, kad savo namuose, kad savo Tėvynėje. Viskas praeityje.

Tėvų seniai nebėra gyvų. Nedaug jiems teko džiaugtis tėviškėje. Tad prisiekiau, kad dirbsiu už visus kiek jėgos leis Tėvynei ir žmonėms ir melsiu Dievą, kad niekada nei iš vieno nebūtų atimta Tėvynė.



Dalytė Fylerytė – Raslavičienė, 1996 m.

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 16:36  

Banners