VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Vištyčio karo veteranai prisimena ... Pauža Alfonsas [4]

Email Spausdinti PDF

Balandžio 10 d. vokiečiai įnirtingai priešinosi, žuvo daug mūsų karių. Tačiau mes visą laiką veržėmės pirmyn sutikdami jau ne tokius stiprius vokiečių pasipriešinimus. Apie balandžio 20 d. mes atėjome į Soldino mišką, kur žuvo Darius ir Girėnas. Balandžio 22 d. vakare pasiekėme Berlyną. Miegojome prieštankiniame griovyje, o iš ryto įžygiavome į patį miestą.


Didžiojo Tėvynės karo veterano Paužo Alfonso atsiminimai

Atsipūst, atsikvėpt mes neprašėme.
Gėrėm vandenį tyrą ir drumstą ...
Ir už taiką krauju pasirašėme
Ant kiekvieno pavasario grumsto.
P. Širvys



Kai vokiečiai užpuolė mūsų šalį, man buvo 17 metų. Rėčiūnuose man teko laidoti tarybinius karius bei vokiečius. Rėčiūnų kaime buvo sušaudyta nemažai žmonių. Tai žiaurus įvykis. Mano širdyje liko didelis kerštas už nekaltai atimtų žmonių gyvybes.

Mane į Tarybinę Armiją pašaukė 1945 m. sausio mėn. 15 d. Į Voronežą važiavome 14 parų. Ten mus apmokė šaudyti ir balandžio 13 d. išsiuntė į frontą. Mūsų armijos vadas buvo Žukovas. Miške mus apginklavo.

Vienam būriui buvo skirta 4 lengvi kulkosvaidžiai, 1 sunkus kulkosvaidis ir 4 tankai. Gavome po 2 pakus šovinių [120 št.]. Po to mus nuvedė į apkasusiš kur buvo matyti priešo pozicijos. Ten gavome visus nurodymus, kaip turėsime pulti irk ą turėsime atlikti.

Naktį apie 24 val. atidengėme ugnį. Vokiečius užklupome miegančius ir jau auštatnt buvome jų apkasuose.

Maršalas Žukovas atėjęs į apkasus pasakė, kad priešą pulsime be jokuio atokvėpio; per 10 dienų turime būti Berlyne.

Balandžio 10 d. vokiečiai įnirtingai priešinosi, žuvo daug mūsų karių. Tačiau mes visą laiką veržėmės pirmyn sutikdami jau ne tokius stiprius vokiečių pasipriešinimus. Apie balandžio 20 d. mes atėjome į Soldino mišką, kur žuvo Darius ir Girėnas. 22 d. vakare pasiekėme Berlyną. Miegojome prieštankiniame griovyje, o iš ryto įžygiavome į patį miestą.

Iš visų pusių mus apšaudė. Šaudė iš kiekvieno lango ir tarpuvartės. Jau įžengiant įmiestą, pastebėjome užrašus “Rusai į Berlyną neįeis”, bet mes įėjome. Visi vokiečiai gynė savo širdį. Šaudė moterys, seni, jauni, kas tik galėjo pakelti ginklą.

25 d. vakare mes kėlėmės per Šprė upę. Naktis buvo šviesi, priešas mus pastebėjo ir apšaudė. Daug karių buvo sužeista, aš taip pat, bet iš kovos lauko nepasitraukiau. Šis mūšis truko pusantros paros. Vėliau atėjo mums padėti kiti kariai. Miestas buvo apgaubtas dūmų, nesimatė saulės.

Man karas pasibaigė Rudendorfe, ligoninėje. Čia besigydant atėjo majoras ir pasakė, kad karas baigėsi.

Nei vienas, kuriam neteko matyti šio baisaus karo, negali įsivaizduoti, koks mus tada buvo džiaugsmas. Verkė visi kariai.

Atsiminimus užrašė M. Paužaitė
, 1982 m.

bus daugiau [Pauža Alfonsas]

Vištyčio apylinkės karo veteranų vardinis sąrašas

Žakevičius Stasys
Mažeika Justinas
Zavickas Adomas
Petrauskas Vytautas
Pauža Alfonsas
Gručkiūnas Simas
Kisieliauskas Viktoras
Mačiulis Vladas
Šerkšnys Jonas
Žilinskas Pijus
Milčiūnas Jonas
Zamulevičius Juozas
Vaitulevičius Juozas
Cimermonas Gedeminas
Svobonas Jonas
Rutkauskas Stasys
Čemerka Juozas
Žinevičius Vladas
Karčinskas Pranas
Mickevičius Leonas

*** Šį aplankalą su Vištyčio Antrojo pasaulinio karo veteranų prisiminimais man paskolino Lilita Saukaitienė, dabartinė bibliotekos vedėja. Man atrodo, kad šį prisiminimų aplankalą sudarė buvusi Vištyčio bibliotekos vedėja Aldona Dapkūnienė.

Atnaujinta Pirmadienis, 29 Rugpjūtis 2011 13:59  
Mes turime 41 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6785431
Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus

Vos įžengęs į šią karo siaubo draskomą žemę, jis suprato, kad jei grįžęs į gimtinę neparašys apie tai, ką matė ir patyrė – neparašys niekada. Laisvai anglų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis bendraujantis karininkas nepagražintais ir jaudinančiais atsiminimais dalinasi naujame leidyklos „Alma littera“ išleistame romane „Afganistano daktaras“. Apie Afganistane sutiktus žmones, kurie romane įamžinti kitais vardais, sielos ramybės paieškas pragaru virtusiame krašte ir kaip atsidūrus ten neprarasti žmogiškumo kalbamės su karo gydytoju Viliumi Kočiubaičiu.

– Kaip gimė ši knyga? – 2004 metais pirmą kartą įžengiau į Afganistaną. Ten būdamas, kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį. Prieš kelerius metus išleidau dvitomę monografiją „Vištytis“. Ilgus metus rinkta medžiaga netilpo į dvi knygas, todėl iškart ėmiausi trečiojo ir ketvirtojo tomo – tai būtų užtrukę daugiau negu ketverius metus, todėl atidėjau šią monografiją į šalį ir ėmiausi Afganistano temos.



Banners