VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištyčio karo veteranai prisimena ... Zavickas Adomas [3]

Email Spausdinti PDF

Gimiau 1914 m. Vilkaviškio rajone Liukių kaime. Kai prasidėjo karas, man buvo 26 metai. 1944 m. gruodžio mėnesį gavau šaukimą skubiai atvykti į karinį komisariatą. Patikrino sveikatą ir paleido namo. Liepė atvykti 1945 m. sausio mėn. 27 d. Dabar mus visus susodino į traukinį ir išvežė į Voronežą.


Pasakoja Didžiojo Tėvynės karo veteranas Zavickas Adomas

Atsipūst, atsikvėpt mes neprašėme.
Gėrėm vandenį tyrą ir drumstą ...
Ir už taiką krauju pasirašėme
Ant kiekvieno pavasario grumsto.
P. Širvys

Gimiau 1914 m. Vilkaviškio rajone Liukių kaime. Kai prasidėjo karas, man buvo 26 metai. 1944 m. gruodžio mėnesį gavau šaukimą skubiai atvykti į karinį komisariatą. Patikrino sveikatą ir paleido namo. Liepė atvykti 1945 m. sausio mėn. 27 d. Dabar mus visus susodino į traukinį ir išvežė į Voronežą.

Kelionė buvo tolima. Stotyse mūsų traukinys ilgai stovėdavo, nes reikėjo praleisti traukinius vykstančius į frontą ir iš jo.

Voroneže mus apmokė, kaip reikia šaudyti, supažindino su įvairiomis granatomis. Iš vadų sužinodavome, kas dedasi fronte, mes nekantriai laukėme tos valandos, kada galėsim vykti į frontą mušti fašistus savo rankomis. Čia aš prisiminiau vokiečių įsiveržimą į gimtąjį kaimą. Daug tada visai nekaltų žmonių buvo suimta ir sušaudyta.

Voroneže, kai tik mus apmokė, aš ir Pauža iškart pasiprašėme savanoriais į frontą. 1945 m. vasario 17 d. vos prašvitus mus išvežė į frontą. Vasario 20 d. pasiekėme Lenkiją. Apsistojome miške, čia pavalgėme, pailsėjome kelias valandas, perrengė kitais drabužiais.

Po to šaukė pavardėmis ir dalino ginklus. Vadas sakė, kad į frontą nepapulsime, bet turėsime iš kaimų išvaryti vokiečius. Bet mes vis tiek mes patekome į priešakines linijas. Einant matėme lenteles su užrašais „Berlyno priemiesčiai“ ir vis dažniau tekdavo susidurti su priešu.

Daug žuvo mūsiškių. Vokiečiai jau buvo įsitvirtinę, o mes dar nebuvome pasiruošę. Susirėmimai su vokiečiais vykdavo miškuose, kaimuose, atvirame lauke.

Prisimenu degantį mišką, kurį uždegė vokiečiai. Tuomet vyko didelis mūšis. Apsupome vokiečių štabą. Paėmėme apie 20 vokiečių karininkų į nelaisvę. Mes ėjome pirmyn. Viename kaime buvo stipri prieštankinė gynyba, kad negalėtų prasiveržti mūsų tankai. Buvo tamsu ir daug mūsiškių sužeidė. Bombardavo lėktuvai, degė kaimai, miškai, nedideli miesteliai.

Pasiekėme vokiečių aerodromą, kuris buvo labai didelis. Vadas sakė, kad lėktuvams trūksta benzino ir jie negali pakilti.
Priėjome nedidelį miestelį, kurio pavadinimo jau neprisimenu, bet kas įvyko liko visam gyvenimui atmintyje.

Vokiečių lėktuvas, iškėlęs kitą minuotą lėktuvą, paleido į mūsų linijas. Buvo sunaikinta keletą mūsų gurguolių su maistu ir šaudmenimis. Karius nespėjusius pasieraukti, užkasė apkasuose. Daug mūsų karių žuvo, daug buvo kontūzytų.

Kėlimosi per Oderį irgi pamiršti negalima. Prie Oderio buvo ypač stipri vokiečių gynyba. Jie tikėjo, kad mums nepavyks prasiveržti. Bombardavo lėktuvai, šaudė artilerija, važiavo tankai. Ugninis dangus jungėsi su degančia žeme. Tokios ryškios šviesos akys dar nebuvo matę. Po ilgų ir saugių kautynių tarybinei armijai pavyko prasiveržti.

Aš priklausiau II-ojo Baltarusijos fronto 416-ajam šaulių pulkui. 1945 m. pavasarį kartu su kitais artėjome prie fašistinio žvėries urvo – Berlyno. Diena po dienos artėjo Pergalė. Mūsiškiai jau kėlė raudoną vėliavą ant Reichstago, kai vokiečiai mane sužeidė.

Atgavau sąmonę sanitariniame vagone, kuris vis tolo nuo Berlyno į rytus, per nuniokotą Lietuvą ir Baltarusiją. Tik gydytojų didelių pastangų dėka išlikau gyvas, o po kelių ilgų mėnesių grįžau į gimtą kaimą.

Kartu su apdovanojimais iš fronto parsivežiau metalą – svetimkūnį įstrigusį krūtinės ląstoje netoli širdies. Mes kovojome už laisvę, už laimingą ir sotų gyvenimą, ir tai pasiekėme.

Užrašė Levutė Zavickaitė 1982 m.

bus daugiau [Pauža Alfonsas]

Vištyčio apylinkės karo veteranų vardinis sąrašas

Žakevičius Stasys
Mažeika Justinas
Zavickas Adomas
Petrauskas Vytautas
Pauža Alfonsas
Gručkiūnas Simas
Kisieliauskas Viktoras
Mačiulis Vladas
Šerkšnys Jonas
Žilinskas Pijus
Milčiūnas Jonas
Zamulevičius Juozas
Vaitulevičius Juozas
Cimermonas Gedeminas
Svobonas Jonas
Rutkauskas Stasys
Čemerka Juozas
Žinevičius Vladas
Karčinskas Pranas
Mickevičius Leonas

*** Šį aplankalą su Vištyčio Antrojo pasaulinio karo veteranų prisiminimais man paskolino Lilita Saukaitienė, dabartinė bibliotekos vedėja. Man atrodo, kad šį prisiminimų aplankalą sudarė buvusi Vištyčio bibliotekos vedėja Aldona Dapkūnienė.

Atnaujinta Pirmadienis, 29 Rugpjūtis 2011 14:12  

Banners