VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištyčio karo veteranai prisimena ...Stasys Žakevičius [1]

Email Spausdinti PDF

Sprogo priešo sviedinys ir mane sužeidė. Draugai išnešė iš ugnies, paskui paėmė sanitarai ir išvežė į Insterburgo ligoninę. Perpylė kraują, padarė operaciją. Vėliau pervežė į Latviją, gydė Daugpilio ligoninėje. Gydymas sekėsi sunkiai, labai blogai prižiūrėjo ligonius.


Vištyčio apylinkės karo veteranų prisiminimai

Praeis audra. Nutils patrankų gausmas,
Už stalo susirinks seni kovų draugai.
Ir tik tada kankinamai pajausim,
Kad stalas toks platus, o mūsų tiek mažai
Vl. Mozūriūnas

****

Žakevičiaus Stasio atsiminimai

Aš esu gimęs 1920 m., lietuvis, baigęs 2 klases. 1944 m. rugsėjo mėnesį mene areštavo vokiečiai už tai, kad tėvas slėpė du karo belaisvius: prancūzą ir lenką. Kadangi mūsų kaimynai buvo vokiečiai ūkininkai, tai jie pranešė gestapui. Mano tėvas buvo senas, todėl paėmė mane. Atvežė į Aneštuno [?] kalėjimą, ir čia išbuvau 5 mėnesius. Maitino labai blogai ir žiautriai elgėsi. Tik tai mane išgelbėjo, kad kalėjimo sargas buvo geras mano pažįstamas, gimęs anapus Vištyčio ežero.

Sausio mėnesį Aneštuno link artinosi tarybinė kariuomenė. Mus išvarė pėsčius toliau į Vokietiją, Guštato [?] link. Kiek paėjus mums pasakė, kad mes laisvi. O kelias vis vedė ir vedė. Ėjome su popierinėmis tapkėmis, kurios ištirpo sniege. 40 kilometrų nuotolį įveikėme beveik basi. Guštate išdavė dokumentus.

Iš čia patraukiau į Lietuvą. Susitikau su Tarybine Armija. Čia mane draugiškai priėmė. Davė drabužius, o ant kepurių iš konservų dėžučių išsipjaustėme penkiakampes žvaigždes. Mane nuvežė į Gumbinę, į atsargos pulką. Tris dienas pratybų – ir į frontą. Mūsų traukinys atvyko prie Oderio pavėluotai. Sugrįžome į kautynes prie Karaliaučio. Čia išbuvau 19 dienų.

Aš buvau eilinis kareivis. Tarnavau su lengvuoju, vėliau su sunkiuoju kulkosvaidžiu. Prie tvirtovių kova buvo labia įtempta: nebuvo poilsio nei dieną, nei naktį. Galėčiau daug ką papasakoti, bet aš daug ko nesupratau, nes nemokėjau rusų kalbos.

Šaudyti sekėsi gana gerai. Krito mano draugai, bet aš vis dar laikiausi. Buvo žiaurus mūšis. Maišėsi dangus ir žemė. Sprogo priešo sviedinys ir mane sužeidė. Draugai išnešė iš ugnies, paskui paėmė sanitarai ir išvežė į Insterburgo ligoninę. Perpylė kraują, padarė operaciją. Vėliau pervežė į Latviją, gydė Daugpilio ligoninėje. Gydymas sekėsi sunkiai, labai blogai prižiūrėjo ligonius.

Birželio 15 dieną atvžė į Aleksandravo miestą. Čia buvo labia gera priežiūra, jautėmės kaip namuose. Geri gydytojai, puikus maistas. Kiek pagerėjus sveikatai, išeidavome pasivaikščioti. Apie pergalę išgirdau būdamas Latvijoje. O gydymas tęsėsi dar 6 mėnesius. Atlaikiau 3 operacijas. Dar ir dabar turiu 2 skeveldras: vieną dešinėje rankoje, kitą - kairėje kojoje.

Kadangi aš dalyvavau vaduojant Karaliaučių, man tai garbing air neužmirštama. Aš savo karinę pareigą įvertinu taip: kiek jėgos leido, tiek kovojau. Neatlikau ypatingų žygdarbių, bet supratau gerai, nors buvau visai jaunas, tikrą gyvenimo prasmę.

Sugrįžau iš karo kokia 10 metų pasenęs, nuplikęs, palaidojęs jaunystę karo dūmuose. Sugrįžau atlikęs pareigą Tėvynei. Juk visi, kurie kovojo, mylėjo ją kaip motiną.

Sako, kaip žmogus begyventų, jam pasilieka kažkas įsimintino. Mums, kariams, pasilieka neužmirštami karo epizodai. Ašgerai prisimenu seržantą, jo žodžius: “Pirmyn, vaikinai!” gana vienodai skambantys, kai kvietė prie košės katilo, ir kai ragino veržtis į priekį.

Prisimenu apkaso draugą Kietelį, kur kitą dieną suradau jo kruviną kuprinę. Prisimenu baltarusį seržantą, kuriam užsikirto automatas. Jis stuktelėjo jį į kelį ir jis iššovė. Vaikinas sušuko “ura!” ir iššoko iš apkaso, pakilo ir krito.

Prisimenu sužeistą karį, kuris pakėlęs rankas virš galvos dejavo: “Mama, aš mirštu, be tavęs, mirštu vienas, lik sveika“. Prisimenu kaip ėjau po namus „patrulį“, kaip mane užpuolė vokietis. Aš jį durtuvu prismeigiau prie grindų.

Prisimenu kalėjimą ir juodas mašinas, kurios išveždavo žmones sudeginti ... prisimenu besiartinantį „Tigrą“, kada nusviedęs paskutinę granatą, rėkiau kaip mažas vaikas: “ Žeme, nors tu prasiverk šią akimirką“. Bet ji neprasivėrė, tik dar stipriau mane priglaudė prie savęs. Kai nuo sprogimo krūptelėjo žemė, aš netekau sąmonės, mane sužeidė.

Namo grįžau 1945 m. rugsėjo 3 dieną. Dirbti nieko negalėjau. Tik kaip susikūrė kolūkis, pradėjau dirbti lauko darbininku.

Užrašė A. Žakevičiūtė
1975 m.

bus daugiau [Justino Mažeikos atsiminimai]

****

Vištyčio apylinkės karo veteranų vardinis sąrašas

Žakevičius Stasys
Mažeika Justinas
Zavickas Adomas
Petrauskas Vytautas
Pauža Alfonsas
Gručkiūnas Simas
Kisieliauskas Viktoras
Mačiulis Vladas
Šerkšnys Jonas
Žilinskas Pijus
Milčiūnas Jonas
Zamulevičius Juozas
Vaitulevičius Juozas
Cimermonas Gedeminas
Svobonas Jonas
Rutkauskas Stasys
Čemerka Juozas
Žinevičius Vladas
Karčinskas Pranas
Mickevičius Leonas


*** Šį aplankalą su Vištyčio Antrojo pasaulinio karo veteranų prisiminimais man paskolino Lilita Saukaitienė, dabartinė bibliotekos vedėja. Man atrodo, kad šį prisiminimų aplankalą sudarė buvusi Vištyčio bibliotekos vedėja Aldona Dapkūnienė.

Atnaujinta Pirmadienis, 29 Rugpjūtis 2011 14:31  
Mes turime 53 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 7466577
Paklydo rūke

   Nemalonumų su pasieniečiais sulaukė ant Vištyčio ežero ledo žvejoję trys rajono gyventojai. Vištyčio užkardos pareigūnams Rusijos Kaliningrado srities pasienio tarnyba pranešė, kad sulaikė 47-erių lietuvį, ledu perėjusį valstybinę sieną ir atsidūrusį net už 300 metrų nuo ribos – svetimos valstybės teritorijoje. Vyras dėl tiršto rūko ir prasto matomumo tinkamai neįvertino atstumo ir įsitaisė žvejoti Rusijos pusėje.


Banners