VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* "Garnio vaikai". A. Kurtinaitis [3 dalis]

Email Spausdinti PDF

Photobucket Po 50metų ir mūsų visa giminė patraukė į dabartinį Tunisą prie Viduržemio jūros. Čia išgyvenome 120 metų, po to sausumos juosta, jungiančia Tunisą, Siciliją ir Apeninus, pajudėjome į Europą. Sakoma, kad mūsų tauta pati nostalgiškiausia pasaulyje.


Kelionė. Sakara (Sachara)

Praėjus beveik 200 metų po Ledynmečio – Tvano, Šiaurės Afrikos Sakaroje (autorius visur rašo – Sakara) gyvenusios rasės, giminės ir gentys pradėjo judėti dėl gyventojų pertekliaus. Vienos pasitraukė už Didžiosios upės (Nilo) ir čia pat apsigyveno, kitos kraustėsi prie Viduržemio jūros.

Tuo metu Sakaroje gyveno baltoji ir geltonoji rasės. Ar būta tokių grupių, kurios visiškai išėjo iš Afrikos žemyno ? Atrodo taip. Tačiau dauguma pasiliko prie Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno, nes visa Šiaurės Afrika ir pati Sakara buvo žalioji žemdirbystės ir gyvulininkystės oazė. Gyventojų perteklius ir genčių judėjimas pagimdė klajoklystę ir Sakaros dykumą.

rieš 8720 metų mūsų giminė su jai artimomis giminėmis irgi pajudėjo iš Sakaros, tik ne į vakarus ar rytus, bet kaip kokie neprognozuojami atbulvyžiai, į Pusiaujinę Afriką, į Nilo aukštupį. Greitai kovos lauke susidūrėme su juodosios rasės gyventojais. Nelindome toliau už pusiaujo į juodąją Afriką, o patruakėme atgal pagal Nilą į šiaurę.

Šiek tiek ilgiau apsistojome dabartiniame Sudane. Čia gyvendami užmezgėme draugiškus santykius su egiptiečiais, gal net labai draugiškus. Egiptiečiams tokių santykių nesisekė užmegzti nei su geltonąja rase Nilo dešinėje, nei su baltąja Nilo kairėje. Greitai geltoniečiai buvo užpulti: iš vakarų – egiptiečių, iš pietvakarių - mūsų karių. Per 30 metų geltonoji rasdė buvo išstumta iš Afrikos žemyno.

Praėjo 80 metų po mūsų išėjimo iš Sakaros. Palikę Nilo aukštupį ir Sudano platybes, įsikūrėme ant dešiniojo Nilo kranto prie pirmosios dešinės jo atšakos. Padėjome savo miesto – sostinės Jonu – kertinį akmenį.

Šį miestą vadina “Stulpų miestu”, ir istorikai spėja, kad mieste galėjo būti daug obeliskų ar kažkokių kitų paminklų. Tai netiesa. Iš Sakaros mes išėjome išpažindami Dievo Trejybės tikėjimą, kiekvienoje mūsų šventykloje ant alkos (altoriaus) tuomet stovėjo trys aukštoki stulpai – Dievo Trejybės ženklai.

Ant dešinio Nilo kranto gyvenome 600 metų. Per tą laiką teko kariauti su baltosios rasės gentimis, kurios stengėsi išstumti egiptiečius iš Nilo paupio. Bet pačios baltosios rasės gentys buvo priverstos trauktis iš Afrikos į Aziją ir Europą.

giptiečiams ir mūsų giminei atėjo ramybės amžius, bet, kai nėra su kuo kariauti ar ginčytis, pradedi tai daryti su savaisiais. Po 550 metų gyvenimo prie Nilo dešinės atšakos (arba 630 metų nuo pajudėjimo iš Sakaros), kilus tarpusavio ginčui, dalis mūsų genčių išėjo į Artimuosius Rytus, į Indo slėnius.

Po 50metų ir mūsų visa giminė patraukė į dabartinį Tunisą prie Viduržemio jūros. Čia išgyvenome 120 metų, po to sausumos juosta, jungiančia Tunisą, Siciliją ir Apeninus, pajudėjome į Europą. Sakoma, kad mūsų tauta pati nostalgiškiausia pasaulyje.

Ar tiesa? Taip. Seniai visos tautos, kurios gyveno Afrikoje, užmiršo tuos laikus, o kiekvienas mūsų tautietis, net mažas vaikas, žino, kad kūdikį parneša garnys (gandras) – iš tėviškės, tai yra iš Afrikos. Gal tai tik dalinė tiesa?

O buvo taip. Mums atsidūrus Afrikos Sakaroje, trjus metus (iki Tvano), garniai su savo vaikais grįždavo iš mūsų tėviškės – nuo Atlanto vandenyno. Jie parnešdavo iš ten mūsų dvasią – tą dievišką mūsų PER’ą.

Po Tvano nuslūgus vandeniui ir iškilus naujoms žemėms, garniai vėl keliavo paskui besitraukiantį vandenį į senas vietas, nes jiems nereikėjo augalų, o užtekdavo vandens gyvūnijos. Mus iš Sakaros iki Baltijos visą kelią lydėjo garnys – į Afriką mūsų perą nešė iš Europos, o Europoje būnant – iš Afrikos.

Vietovės net nesvarbu, svarbu tai kad “mums vaikus visą laiką neša ir nešė garniai”.
Pastaba. Apie mūsų kalbinius ir archeologinius pėdsakus Afrikoje buvo daug kartų rašyta.

Europa

Perėję Apeninus, privertę pasitraukti į pašalius negausias klajoklių gentis, ilgesniam laikui apsigyvenome dabaartinėje Kroatijoje. Čia tarp Savos ir Dravos upių, gyvenome beveik 200 metų, vertėmės žemdirbyste ir gyvulininkyste. Vartojome akmeninius, medinius įrankius ir padargus, traukiamoji jėga buvo jaučiai, turėjome žirgus, bet neturėjome arklių.

Gyvendami šioje stovykloje, atrodo, su kitomis klajoklinėmis gentimis nekariavome, vertėmės žemdirbyste, tačiau karinis pasiruošimas buvo vykdomas. Prieš pajudant iš Kroatijos nuo Tautos atskilo kelios gentys.

Iš Kroatijos pasislinkome šiek tiek į rytus – prie Juodosios Jūros, į dabartinę Bulgariją. Čia išgyvenome apie 130 metų. Per šį laikotarpį tautos gyvenime niekas nepasikeitė – vyko tik koviniai susidūrimai su klajojančiomis gentimis. Mes vertėmės gyvulininkyste ir žemdirbyste.

Tuo metu Eyropoje jokia gentis žemdirbystės nepažinojo. Tad šiame žemyne buvome lyg balta varna – ne tik savo tikijėmu, bet ir gyvenimo būdu.

Iš Bulgarijos persikėlėme į dabartinę Ukrainą ir apsigyvenome tarp Dniepro ir Dono. Šioje teritorijoje išgyvenome beveik 90 metų ir žengėme į galutinį tikslą – nuolatinio gyvenimo vietą prie Baltijos jūros.

bus daygiau ]]

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

Atnaujinta Sekmadienis, 20 Vasaris 2011 08:26  
Mes turime 113 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6668405
Karo gydytojas – apie bejėgę ir stebuklus kuriančią mediciną karo lauke

Kabulo ir Goro provincijose, Afganistane, tarnavęs karo gydytojas Vilius Kočiubaitis, išleidęs romaną „Afganistano daktaras“, portalui VLMEDICINA papasakojo apie savo patirtį – apie tai, kaip ligos ir prasta mityba žudo nė ketverių metų nesulaukusius vaikus, ligas realybėje, apie kurias buvo tekę skaityti tik vadovėliuose. Taip pat apie stebuklingas akimirkas, kai pavyksta pastatyti ant kojų neįgalią mergaitę ir itin skausmingą akimirką, kai medicina lieka bejėgė, o ant rankų miršta vaikas.



Banners