VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* "Garnio vaikai". A. Kurtinaitis [2 dalis]

Email Spausdinti PDF

Photobucket Antrasis Kunigo Dvaras - Šventragio kaimas, Šlavantos ir Jevonio santakoje (1127-2618 m.). Trečiasis Kunigo Dvaras - Vilkaviškio rajono Pajevonio seniūnijos Kunigiškių kaimas (2618-7038 m.).


Pažintis [2 dalis]

[1 dalis]

Pirmiausia ant Sūduvos žemėlapio užrašome didelę raidę O, nes baigėsi laikas, kai, besibastydami po pietryčių Europą, visa gerkle galėjome šaukti raidę A, nes niekas neribojo. Dabar lūpos suspaustos, ir pro mažą tarpelį galime ištarti, pagimdyti tik garsą O. Sūduviai, kaip ir visos gentys, gavo ribotą - nuolatiniam gyvenimui - žemės lopinėlį. O kodėl raidė O?

Nes tais laikais skaičių sistemoje prieš vienetą nebuvo nulio - taip prieš raidę A nėra kitos raidės. Tad ant Sūduvos žemėlapio užrašėme ne raidę O, bet skaičių - nulį, žymintį tą akimirksnį, kai prie Baltijos mūsų nėra ir kai prie Baltijos esame. Savaime kyla klausimas: kada tai buvo? 2006 metais tas istorinis momentas buvo prieš 7524 metus.

Atėjome ir atsinešėme tikėjimą ir santvarką. Kas veikė ir kas saugojo šį "dviratį" nuo bet kokios griūties ar sunykimo? Iki Baltijos mes skilome - apsivalėme keturis kartus. Vienuoliu galėjo būti tik vyžius - sūduvis arba galinda; kriviu ir kunigu - tik sūduvis.

Kunigo Dvaro vieta galėjo būti tik Sūduvoje, bet buvo trijose vietose. Vadinasi, Šeimininkas visą laiką kažką atrinko, atsijojo, kažką išėmė ir kažką pridėjo. Visi šie pokyčiai atsispindėjo mūsų gyvenimo kelyje. Pats apčiuopiamiausias įvykis - kunigo dvarvietės pakeitimas. Ieškome Pirmojo Dvaro. Randame! Marijampolės rajonas, Kūlokų kaimas, Dzingiškės kalnas (čia Dvaras buvo 0-1127 m.).

Antrasis Kunigo Dvaras - Šventragio kaimas, Šlavantos ir Jevonio santakoje (1127-2618 m.). Trečiasis Kunigo Dvaras - Vilkaviškio rajono Pajevonio seniūnijos Kunigiškių kaimas (2618-7038 m.). Tai ir viskas? Tikrai ne viskas, nes kiekvienas pakeitimas lėmė kitus pokyčius. Tie pokyčiai - istoriją. Neturėdami kitų atskaitos taškų, pasinaudosime kiekvieno Kunigo Dvaro laikmečiu istorijos laikotarpiams įvardinti. Tai palengvins orientavimąsi laike.

Pirmasis Dvaras: nuo 0 m. iki 1127 m.
Antrasis Dvaras: nuo 1127 m. iki 2618 m.
Trečiasis Dvaras: nuo 2618 m. iki 7038 m.



Toks skirstymas leidžia bet kurio Dvaro laikotarpį suskirstyti į smulkesnius istorinius tarpsnius. Tikriausiai ateityje toks "smulkini- mas" bus neišvengiamas dėl medžiagos pagausėjimo. Istorijos tyrimo yra du būdai: pirmas - radus bet kokį daiktą, stengiamasi nustatyti jo šeimininko asmenybę - sąmoningumą, kūrybiškumą, materialinę būklę ir aplinką; antras - žinant asmenybę, surasti jo daiktus - jo pėdsakus.

Kas yra asmenybė? Asmenybė - įstatymas, dokumentas, pasakojimas, vietovardis, vandenvardis, tautosaka ir viskas, kas iš tos realios asmenybės liko. Bet tai dar ne visa asmenybė, tai tik menka jos dalis, pagal kurią, pasikliaudamas savo uosle, ieškai, kol randi. Tiriame antruoju būdu. Tai nereiškia, kad antrasis būdas pranašesnis už pirmąji. Bet kuriuo atveju keblumų ir klaidų neišvengiama, jų priežastys - teorijos, isitikinimai, kitų klaidos, skubėjimai, žinių trūkumas ar net nepaaiškinami reiškiniai. Tas pat ir su pasisekimais. Kartais viskas prasideda nuo atsitiktinės minties ar išgirsto pasakymo.

Tirdamas štai sužinai paneigiančią ar patvirtinančią tiesą. Paneigianti tiesa arba tiesiog klaida taip pat turi savo privalumų, nes, kol ieškojai ir tyrinėjai, sužinojai tai, ko nežinojai. Žodžiai "sužinai", "nesužinai", "randi", "nerandi" apima ne vienos dienos ar mėnesio laiką, kartais "sužinai", "nesužinai", trunka keliolika ar keliasdešimt metų. Ieškotojo svarbiausias bruožas - kantrybė, kitas bruožas - atidumas, nes informacija ateina pačiais neitikimiausiais, juokingiausiais ir skaudžiausiais būdais.

Kartais nuo informatoriaus bėgi ar slepiesi, bet paskui džiaugiesi, o kartais, užuot džiaugęsis, turi skubiai gelbėtis nuo mirties. Tokia ieškotojų - tyrinėtojų dalia. Yra atsitikimų, kai archeologai ar kiti tyrinėtojai, priartėję prie atradimo, nei iš šio, nei iš to numiršta dėl neaiškios ligos, žūsta. Ir prasideda spėliojimai: nuodai, pavojingi grybeliai, užkalbėjimai, užkeikimai, ypatingos dvasios, o iš tikrųjų - nežinomybė, baimė" džiaugsmas, jaudulys ir kita išderina gyvybingumo funkcijas, ir žmogus žūsta.

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad skaitytojas suprastų, kaip tos žinios ji pasiekia. Atrodo, tiek nedaug pasakyta paprastais Julijaus Cezario žodžiais: "Atėjau. Pamačiau. Nugalėjau", Juos galėjo ištarti eilinis romėnas. Bet Cezario ištarimas lėmė, kad tūkstančiai žuvo.

Šios pastabos yra lyg kokia paprasta statistika. Kaip ir vienas šios knygelės sakinys, užrašytas tik dabar - po penkiasdešimties metų ieškojimų ir tyrinėjimų. Kol prasibrauni pro kerpes ir prakalbini akmenį, žiūrėk, pats apkerpėjai, apsamanojai ir suakmenėjai. Stengiausi (žinoma, pagal galimybes) publikuoti kuo daugiau žemėlapių ir nuotraukų, kad praeitis neliktų tik pasakose, padavimuose ir dainose. Siekiau, kad praeiti pajustume vos palietę žemę. Mūsų visų praeitį, kalbančią apie milžinišką amžiną tėvų rūpestį savo vaikais ir ainiais.

bus daugiau ]]

Atnaujinta Sekmadienis, 20 Vasaris 2011 07:09  

Banners