VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Lietuviškos spaudos lotyniškais raštmenimis atgavimui - 105 metai

Email Spausdinti PDF

Photobucket Dėl savo ypatingos geografinės padėties [pasienis su Vokietija, ežeras], dėka Vištyčio žmonių mentaliteto ir patriotizmo, Vištyčio kraštas Lietuvai davė nemažą būrį šviesuolių - drąsių lietuviško rašto ir žodžio platintojų – knygnešių.


Šiandien spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Numalšinusi 1863 m., sukilimą caro valdžia, siekdama nutautinti tuometinį Šiaurės vakarų kraštą, uždarė katalikiškas parapines ir kitas nevalstybines mokyklas ir uždraudė spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje lietuvišką spaudą lotyniškais raštmenimis.

Lietuvių visuomenė atmetė oficialiosios valdžios bandymus leisti lietuvišką spaudą rusiškais rašmenimis – kirilica (liaudyje ši rašyba vadinta "graždanka") – ir ėmėsi legaliai ir nelegaliai priešintis šiam draudimui. Oficialūs reikalavimai nepadarė valdžiai didesnio poveikio, todėl buvo sukurtas platus nelegalios spaudos leidimo užsienyje tinklas. Lietuviškos knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje, Prūsijoje (dab. Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija), Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Priešinantis spaudos draudimui atsirado analogijų pasaulyje neturinti knygnešių epopėja. Apie 3000 sunkiai į kitas kalbas išverčiamo pavadinimo "profesijos" atstovų – knygnešių (tai daugiausia buvo valstiečiai) – kontrabanda gabeno knygas per Mažosios Lietuvos sieną į Lietuvą. Knygnešiai ne tik platino lietuviškas knygas, bet net ir priimdavo nelegalių periodinių leidinių prenumeratą.

Į lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje buvo aktyviai įsitraukę dvasininkai, gydytojai, spaustuvininkai, studentai, ir pavieniai žmonės, ir nacionalinio kultūrinio judėjimo bei knygų platintojų draugijos. 1864–1904 m. užsienyje buvo išleista knygų daugiau kaip dviem tūkstančiais pavadinimų. Tarp jų buvo religinės literatūros, vadovėlių (elementorių, gramatikų), mokslo populiarinimo knygų, kalendorių, grožinės literatūros kūrinių ir net vertimų.

Daugumos šių knygų autoriai, siekdami išvengti valdžios represijų, pasirašydavo slapyvardžiais. XIX a. devintajame dešimtmetyje Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinama jau 15 periodinių leidinių, skirtų Didžiajai Lietuvai. Kai kurie iš jų ("Aušra", "Varpas" ir dar keletas) suvaidino ypač svarbų vaidmenį telkdami tautą į kovą dėl nacionalinių teisių ir savo kultūros.

Be to, stengiantis pergudrauti caro valdžią, imta leisti kontrafakcinius leidinius. Juose buvo tyčia neteisingai nurodoma knygos leidimo data, vieta ar autorius. Ypač dažnai buvo keičiama data: nurodoma, kad knyga išleista iki 1864 m.

Dar XIX a. pradžioje Lietuvoje pradėjo kurtis daraktorių mokyklos, steigiamos ir išlaikomos valstiečių. Ypač daug nelegalių daraktorių mokyklų įsteigta spaudos draudimo laikais, caro valdžiai pradėjus represijas prieš lietuviškas mokyklas. Šiose mokyklose buvo naudojamasi užsienyje leistais elementoriais. Dažnai vadovėlius atstodavo maldaknygės.

Spaudos draudimas buvo panaikintas specialiu caro administracijos įsaku 1904 m. gegužės 7 d. Su šia Lietuvai istorine data susijęs reikšmingas kokybinis lietuvių dvasinio gyvenimo šuolis, turėjęs didelės reikšmės Lietuvos valstybės ir modernėjančios jos kultūros atsiradimui ir raidai.


Dėl savo ypatingos geografinės padėties [pasienis su Vokietija, ežeras] ir dėka Vištyčio žmonių mentaliteto ir patriotizmo, mūsų kraštas tautai davė nemažą būrį šviesuolių - drąsių lietuviško rašto ir žodžio platintojų – knygnešių. Čia pateikiamas Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos mokytojo Vitalijaus Gaidžio straipsnis apie knygnešius

„Vištyčio žemės auginti“

"Knygos – minties laivai, plaukiojantys laiko bangomis ir rūpestingai gabenantys savo brangų krovinį iš kartos į kartą." F. Bekonas.

Vištyčio kraštas mūsų tautai davė nemažą būrį šviesuolių, tarp jų ir drąsių lietuviško rašto ir žodžio paltintojų – knygnešių. Šiandien Vištyčio vidurinės mokyklos muziejuje gana daug ir įdomios medžiagos surinkta apie jau žinomus šešis knygnešius: mokytoją Petrą Kriaučiūną iš Girėnų (Papečkių) kaimo, varpininką ir knygų leidėją iš Čižiškių kaimo Petrą Mikolainį, knygnešį – daraktorių Antaną Ulevičių ir Simą Pumerį iš Dobilynių kaimo, Juozą Pazarecką – Kambliauską iš Vištyčio miestelio bei Vincą Šulinską iš Šilsodžio kaimo (Pajevonio valsčius).

Šių žmonių pasiaukojamos drąso ir rizikos bei ryžto dėka atgabenta ir lietuviška literatūra, lietuviškas elementorius, kalendorius, maldaknygė, žurnalas ir laikraštis pasiekė ne tik Vištyčio krašto žmones, bet ir Pajevonio, Gražiškių, Bartninkų, Virbalio valsčius, net Kalvariją, Liubavą, Liudvinavą, Vilkaviškį, Mintaują, Rygą, Tverečių, Daugėliškį, Valkininkus...

Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkai tarsi bitelės po mažą kruopelytę lipdo kraštotyrinį korį, rašo savo krašto knygnešių metraštį. Muziejaus stenduose be knygnešių nuotraukų ir chronologinių aprašų vis nauja medžiaga pasipildo aplankai, kuriuose nuotraukos dokumentai, straipsniai, prisiminimai. Palaikomi ryšiai su knynešius menančiais žmonėmis giminėmis ir artimaisiais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Čia savo našų indėlį įdeda ilgametė kraštotyrinio darbo entuziastė, muziejaus įkūrėja ir vedėja Birutė Mardosaitė.

Petras Mikolainis

Per Petro Mikolainio brolio Stasio dukrą Aldoną Danilevičienę, gyvenančią Vilkaviškyje, pradėjome susirašinėti su knygnešio anūku Donaldu Mikolainiu, gyvenančiu JAV. O 1997 metais vasarą knygnešio anūkė Paula Archevi iš Kanados, anūkas Mindaugas Mikolainis iš JAV, lankėsi Vištyčio vidurinėje mokykloje, senelio Petro Mikolainio sodyboje. Jie buvo labai nustebinti Vištyčio gamtovaizdžio, džiaugėsi sutvarkyta senelio sodyba, jam atminti pastatyta lenta.

Ypač jie dėkojo už medžiagą, kurią kraštotyrininkai surinko apie jų senelį Petrą Mikolainį. Kadangi po sudėtingos operacijos Donaldas Mikolainis atvykti negalėjo, tai M. Mikolainis mokyklai perdavė nuoširdžiausius jo palinkėjimus, tęsiant šį gražų darbą. Na, o jis atsiuntė muziejui labai brangų eksponatą – “Mikolainių šeimos istoriją”.

Prieš keletą metų man kilo idėja, kad P.Mikolainio sodyboje reikia atminimo ženklo. Šiai minčiai pritarė daug kas, bet reikalai pajudėjo tik tada, kai Vištyčio regioniniam parkui pradėjo vadovauti Romas Bilevičius.

Praeitų metų vasaros pradžioje bendromis jėgomis užbaigėme pagrindinius sodybos ir aplinkos tvarkymo darbus., iškilmingai buvo atidengta atminimo lenta. Ateityje numatėme prie gyvenamo namo pamatų įrengti to laikmečio darželį.

Papečkių (Girėnų) kaimo valstiečių-ūkininkų Kriaučiūnų šeimoje 1850 metų rugsėjo 16 dieną gimė dar vienas įžymus to laikmečio šviesuolis ir Lietuvos laisvės šauklys – Petras Kriaučiūnas.

Petras Kriaučiūnas

Kriaučiūnų šeima valdė 50 ha žemių, gyveno pasiturinčiai buvo apsišvietusi ir labai religinga. Petras baigė Marijampolės gimnaziją, Seinų kunigų seminariją bei Petrapolio dvasinę akademiją. Jam buvo suteikta mokytojo kvalifikacija su teise dėstyti lotynų kalbą. Dirbdamas Marijampolės gimnazijoje, jis įsijungė į aktyvią kovą prieš lietuvių kalbos nutautinimą, redagavo “Aušros” ir “Varpo” leidinius, juos platino ir rėmė pinigais.

Ši gimnazija su lietuviškomis idėjomis nepatiko nei lenkų, nei rusų nacionalistams, todėl patriotiškai nusiteikiusius mokytojus šalino iš gimnazijos. Tai pajutęs Petras pats pasitraukė iš gimnazijos ir buvo paskirtas Plokščių (Šakių raj.) teisėju. Bet ir čia ne tik nenutraukė švietėjiškos veiklos, bet ją dar labiau suaktyvino. Po 10 teisėjavimo metų jis vėl grįžo į Marijampolę, iškart dirbo advokatūroje, 1906 m. jam vėl buvo leista dirbti Marijampolės gimnazijoje. Ir vėl jis jaunas gimnazistų širdis uždegė meile savo tautai, raštui ir žodžiui.

Vokietijos-Rusijos karo pradžioje, 1915 metų vasarą, jis kartu su gimnazijos mokiniais pasitraukė į Jaroslavlį, 1916 metų žiemą sunkiai susirgo ir sausio 20 d. mirė. Testamentu turtą ir savo santaupas bei biblioteką paliko Lietuvos Mokslo Draugijai.

Petras Kriaučiūnas – gyvo žodžio meistras. Jis mokėjo aštuonias kalbas, drąsiai ir atvirai reiškė savo nacionalines pažiūras ir nesigėdijo sakyti esąs lietuvis. Savo prisiminimuose V.Šulinskas pasakojo, kad jiems, mokiniams, mokytojai apie P.Kriaučiūną kalbėjo kaip apie didvyrį, kovotoją ir lietuvystės saugotoją, pabrėždami, kad šio žmogaus širdis degė begaline meile Lietuvai, jos kalbai, žmonėms, papročiams, tradicijoms. Tai žmogus, kuris nepabūgo sunkumų, tykojusių pavojų knygnešio ir švietėjo dalią nešė drąsiai, išdidžiai ir kantriai.

Šio žmogaus paliktus pėdsakus dar ir dabar mena Vištyčio-Kybartų kelio pakraštyjue esantys sodybos likučiai: akmeninis tvartas, pusė medinio gyvenamo namo, kito tvarto likučiai, na ir, žinoma, medžiai milžinai – šimtametis kaštonas ir du gluosniai. Dabar čia gyvena dvi senutės – seserys Būbnaitytės. Jos irgi mena Kriaučiūnus, susirašinėja su Petri brolio dukra Ona Balsiene, gyvenančia Kanadoje.

Minint lietuviškos knygos 450 metų ir mokyklos 600 metų jubiliejų, mokyklos kraštotyrininkai Petro Kriaučiūno tėviškėje pasodino ąžuoliuką.

Tariausi su regioninio parko direktoriumi, kad buvusį didelį Kriaučiūnų sodą būtų galima paversti knygnešių parku. Jis gražiai įsilietų į Vištyčio regioninio parko panoramą, turistinių maršrutų planą, įprasmintų Vištyčio knygnešių atminimą.

Tarp Vištyčio krašto knygnešių minimi ir du Dobilynių kaimo sūnūs: paprastas valstietis Simas Pumeris ir daraktorius Antanas Ulevičius.

Antanas Ulevičius su šeima

Antanas Ulevičius mokė kaimo berniukus, nes tuo laiku kaimo žmonės galvojo, kad mokslas reikalingas tik berniukams. Jis pats knygų per sieną negabeno, jas pristatydavo S.Pumeris ir Petras Mikolainis bei kiti knygnešiai. A.Ulevičius jas tik slėpė ir platino. Slėptuvė buvo kluonas, malkinė, šuns būda. Spaudą ir literatūrą nešė į Kumečių kaimą prie Virbalio, o jo bendražygis ir kaimynas S.Pumeris jas pristatydavo į Pajevonį, Krosną ir kitas vietas. Dar ir dabar jo anūkė Onutė Ravinienė, gyvenanti senelio sodyboje yra išsaugojusi nemažą šūsnį to laiko žurnalų (“Lurdas”, “Šaltinėlis”) ir knygų. Visa tai senelio knygnešio ir daraktoriaus labai gražiai įrišta.

Antanas Ulevičius pirmas ir vienintelis tuo laiku nusipirko radijo imtuvą, jo klausytis vakarais susirinkdavo kaimo vyrai. Jie aptardavo žinias, kaimo reikalus. Anot anūkės, senelio sodyba buvo kaip politinio švietimo židinys.

Juozas Pazareckas-Kambliauskas gimė augo ir gyveno Vištyčio miestelyje. Jis, skirtingai nuo kitų, knygas pats nešė net iš Tilžės. Tam, kad keltų mažesnį įtarimą, nešdavo įvairias prekes, bet vietos žandarai jį, kaip ir kitus, sekė. Kartą su eiline knygų siunta einant per sieną prie žydų kapinių, žandarai jį sulaikė. Kadangi neturėjo dokumentų, Juozas jiems pasakė pirmą, į galvą, atėjusią pavardę – Kambliauskas.

Ši pavardė ir nulėmė tolimesnį jo likimą – tapo kaip slapyvardis. Tuokart norėdamas iš žandarų ištrūkti, Pazareckas suvaidino, kad jam bloga, skauda pilvą ir pasiprašė atlikti gamtinius reikalus. Žandarai patikėjo ir leido. Kadangi čia pat buvo (kur dabar mokyklos stadionas) didelė klampi pelkė, jis spruko į ją, perplaukė Vydupio upelį ir dingo. Žandarai nakties metu nesiryžo eiti pelkėn. Rytojaus dieną žandarai vaikščiojo po Vištyčio miestelį ir ieškojo Kambliausko, bet deja, taip ir nesurado, nes tokio nebuvo. Kai suprato, kad liko žiopliais, Juozas Pazareckas jau buvo pasislėpęs Bartninkuose pas savo pusbrolį. Nepaisant tykančių pavojų ir žandarų persekiojimų, Juozas Pazareckas ir toliau nešė per sieną ir platino uždraustą spaudą ir literatūrą.

Savo eilutes į knygnešių metraštį įrašė ir krautuvininkas iš Šilsodžio kaimo Vincas Šulinskas, gimęs 1874 metais. Jis kartu su prekėmis parduotuvei, antrame vežimo dugne, prekių maišuose ir dėžėse parveždavo, o dažnai iš Rytprūsių per sieną ir parnešdavo lietuviškus leidinius. Sieną pereidavo Kaupiškių kaimo ribose. Kartą jį, žandarai gaudydami, užvarė ant silpno ežero ledo. Jis įlūžo. Daugiau kaip dvi valandas žandarai ištūnojo nesiryždami eiti silpnu ledu, o Vinco irgi negelbėjo. Matyt, nutarę, kad jis nuskęs, sušalęs lediniame vandenyje, pasitraukė. Vincui pasisekė išlipti iš vandens, bet paskui jis tuoj pat sunkiai susirgo ir tesulaukęs 35 metų mirė.

Šulinsko aptarnaujamų kaimų žmonės jo laukdavo su nekantrumu, nes žinojo, kad Vincas greta siūlų, adatų, lempų, žibalo, cukraus, druskos ir kitų prekių atneš lietuviškų leidinių. Nors jis buvo jaunas, bet labai gerbiamas žmogus. Jo atgabenti leidiniai pasiekdavo neti Pajevonio, bet ir Virbalio, net Alvito, Vilkaviškio, Pilviškių apylinkes. Knygnešys palaidotas Pajevonio kapinėse. Kapo nerasta, nes giminės tiksliai negali nurodyti jo palaidojimo vietos.

Mokyklos kraštotyrininkai palaiko glaudžius ryšius su knygnešių artimaisiai ir giminėmis. Bet prašome ir kitus žmones, ką nors žinančius apie šių ir kitų knygnešių žygdarbius, pranešti Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkams. Mes palaikome ryšius su Petro Kriaučiūno muziejumi Marijampolėje, jau užmegzti ryšiai su Plokščių vidurine mokykla. Ir ateityje tikimės, kad ne tik nauja medžiaga, bet ir naujos pavardės papildys knygnešystės istoriją, praplės Vištyčio krašto knygnešių maršrutus.

P.S. Petro Kriaučiūno vardas yra tinkamai įamžintas. Jo vardu pavadinta Vištyčio vidurinė mokykla ir Marijampolės miesto biblioteka, jam pastatytas paminklas, jo pavardė iškalta Knygnešių sienelėje, jo garbei Knygnešių parke pasodintas ąžuoliukas.


Atnaujinta Sekmadienis, 20 Vasaris 2011 07:00  
Mes turime 48 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6668339
Patirtis man suteikia teisę atstovauti žmonėms

 

  Dirbdamas seniūnu kasdien susitinku su paprastais žmonėmis, žinau jų problemas, matau jų gyvenimo sąlygas. Man tikrai nereikia aiškinti apie sudėtingą ekonominę situaciją, pensijas, atlyginimus. Aš tą tiesiogiai matau kiekvieną dieną, lankydamasis kaimuose, gyvenvietėse, įstaigose. Kartais labai sunku susitaikyti su realybe bei kai kurių žmonių asmeninėmis nelaimėmis ir sunkumais. Sunku matyti, kaip mažėja mokinių skaičius mokyklose, žmonės sensta, o kaimai nyksta. Nepriklausomybės metais viską privatizavus ir suklestėjus nedarbui, daug jaunimo emigravo. Dabar į tokias vietoves, kaip Vištytis, jauni žmonės negrįžta, nes jiems čia nėra ką veikti. Ir tai ne seniūno kaltė – tokia valstybės valdymo politika, kurią reikia keisti.


Banners