VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* "Garnio vaikai". A. Kurtinaitis [1 dalis]

Email Spausdinti PDF

Photobucket Besikaupianti tyrinėjimų medžiaga apie Sūduvą tiesiog verčia netylėti: reikia daug ką papildyti, kai ką net paneigti. Negalima remtis vien archyvų fondais ir konferencijomis - vietinė istorija vietiniams gyventojams turi tapti kasdienybe - juk tai jų turtas, jų palikimas.


Priežastis

Besikaupianti tyrinėjimų medžiaga apie Sūduvą tiesiog verčia netylėti: reikia daug ką papildyti, kai ką net paneigti. Negalima remtis vien archyvų fondais ir konferencijomis - vietinė istorija vietiniams gyventojams turi tapti kasdienybe - juk tai jų turtas, jų palikimas. Tokia nežinomybė baisi: naikinami ne tik dvasiniai ar medžiaginiai paminklai - naikinama ir vietinė atmintis.

Žmogus be atminties yra invalidas, nesuvokiantis laiko, istatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. Šie žodžiai - ne pagąsdinimas ar pagraudenimas, tai šiandieninė tikrovė (susprogdinami šventyklų stalai, sunaikinami šventyklų likučiai, ant garbingiausių ir švenčiausių vietų irengiami šiukšlynai ar mėšlidės).

Vietiniai gyventojai - ne barbarai, neišmanantys vertybių: jie gerbia praeiti ir didžiuojasi ja, saugoja paminklus. Kai paaiškini, kai parodai paminklą, kurio jie nežinojo, su gailesčiu pasako: "O IŠ KUR MES GALĖJOME ŽINOTI?" Baisu! Europos vidurys. Čia visą laiką gyvenome. Paminėti istoriniuose šaltiniuose prieš du tūkstantmečius, išsamiau aprašome, apmąstome tik 500 metų laikotarpį.

Kažkada kažkas pasiūlė leisti metinę vietinės archeologijos, tautosakos, etnokultūros darbų santrauką, platinamą bibliotekose, mokyklose, spausdinamą vietinėje spaudoje. Tačiau tai ir liko neįgyvendinta svajone. Et, geriau nesidairyti į didybes, nesiklausyti garsenybių - geriau pasikalbėti su kalneliais ir upeliais, su seneliais ir vaikeliais, su šventa mūsų žemele ir kitiems papasakoti apie tai, kas sužinota, kas išgirsta, suvokta.

Pažintis

"Nutrūko vadžios - ir vėl iš pradžios.. ." Ar iš tikrųjų? Kitas laikas, kita karta, ir mes visi - kiti. Tad, kas ir kiek berašytų apie Sūduvą, visa- da atsiras šis tas naujo. Kronikas, metraščius, sutartis, aktus ir Iaiškus, kuriuose paminėti sūduviai iki 1500 metų, galime sutalpinti į porą lapų. Gentis paminėta prieš du tūkstančius metų, bet istorijos nėra.

Gyventojai, turintys teritoriją, vardą, bet neturintys istorijos, yra Dievo vaikai ir gyvena teokratinėje santvarkoje, jų aukščiausias ir vie- nintelis valdovas - vadovas - mokytojas yra Dievas. Ši tiesa - įstatymas. Ar mes laikomės šio įstatymo, tyrinėdami tuos laikus? Tikrai nesilaikome. Radę daiktinį ar rašytinį paminklą, bandome nustatyti savininko ar autoriaus sąmoningumą, kūrybiškumą pagal evoliucijos teoriją.

Daugiau negu juokinga. Petras iš Dusburgo "Prūsų žemės kronikoje" sako: "...retai kada imasi kokio svarbesnio darbo... nepasiteiravę dievų". To laiko protėviai statė namą, pylė piliakalnį net nežinodami, kodėl reikia statyti ar pilti būtent toje vietoje, tokio pločio, ilgio ar aukščio, būtent tuo laiku. Net vaikų šeimoje buvo tiek, kiek Dievas davė, ir šeima dėl to nekvaršino sau galvos. Esant teokratinei santvarkai, Dievas - valdovas ir vadovas dėl visų ir dėl kiekvieno. Niekas šio įstatymo nepažeisdavo.

Sūduvos iki 1500 metų santvarka teokratinė. Todėl nėra istorijos. Tai šventa tiesa. Bet mes gyvenome, ir niekas negali ištrinti mūsų pėdsakų, niekas negali sunaikinti mūsų gyvenimo archyvo. Reikia tik paklausti - ir gausime atsakymą. Tačiau nebūkime naivūs, nes visur ta pati tvarka: ar turime leidimą - galimybę įeiti į tą archvyvą, ar kuriai nors archyvo daliai pasibaigęs paslapties laikas, ar už eksploataciją esame užmokėję mokesčius, ar esame susipažinę su naudojimosi taisyklėmis ir t.t. Galiausiai, netekę kantrybės, šūkteliame kaip tas vilkas: "Apsieisiu ir be tos duonos".

Šiek tiek susipažinome su santvarkos pagrindiniu įstatymu ir Tautos gyvenimu. Žinome, kas galima ir ko negalima. Istorikai, neatsižvelgę į laiko įstatymą, dažnai "kuria": rašo apie tai, ko niekada nebuvo. Neatleistina, kai teokratinės santvarkos senojo tikėjimo dvasininkus Mindaugą, Gediminą, Jogailą ar Vytautą istorikai apkaltina neįžvalgumu, suktumu, klasta, bailumu ar kitomis nedorybėmis.

Visų pirma jie nei vienas nerašė apie save, nerašė apie juos ir nei vienas tautietis, nei jų dvaro kitatautis raštininkas. Jie Iiko ištikimi Dievo tarnai iki mirties. Dievas - valdovas; aš tik vykdau jo nurodymus. Nebūkime klastingi ir negalvokime, kad vieną tikėjimą jie deklaravo, o kitą slapta vykdė. Ne. Jie teologiją išmanė geriau negu mes šiandien ir abu tikėjimus derino, nes Dievas vienas ir tas pats (LK Gedimino liudijimas).

Tyrinėjimų medžiaga apie Sūduvą iki 1500 metų apima 7000 metų laikotarpį. Pirminio veikalo nėra. Medžiaga rinkta septyniasdešimt metų ir teberenkama. Galima paklausti: ar dar kas nors liko nesurasta? Atsakome, kad sekėsi nuostabiai: buvo gyventa 7000 metų, ieškota 70 metų, vadinasi, iš 1 00 tikrai yra rastas vienas.

Nebūkim smulkmeniški ir dėl šimtų į vieną ar į kitą pusę netriukšmaukime. Paminklų tikrai daug, bet, norint suvokti jų paskirtį, priklausomybę, norint nustatyti laikmetį, reikia nemažai sugaišti. Per tyrinėjimo metus gana neblogai išryškėjo Tautos ir Sūduvos istorinis žemėlapis.
Pastaba: visos mūsų gentys, apsigyvenusios prie Baltijos jūros, buvo vadintos Tauta (Tata, Tota, Tuta).

bus daugiau ]] --> 2 dalis

Knyga apie mus – garnio vaikus >>

Atnaujinta Sekmadienis, 20 Vasaris 2011 07:17  
Mes turime 40 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 7466785
Pasieniečiai gelbėjo pas sunegalavusią senolę skubėjusį medikų ekipažą

 

   Penktadienį į VSAT Pagėgių rinktinės Vištyčio užkardos pasieniečius kreipėsi Vištyčio miestelio seniūnas. Skubiai reikėjo padėti greitosios medicinos pagalbos ekipažui ir į devintą dešimtį įkopusiai senolei, gyvenančiai Vilkaviškio rajono Dobilynių kaime. Medikai buvo gavę iškvietimą ir skubėjo į nuošalioje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje esančią senolės sodybą, nes rimtai sutriko moters sveikata. Greitosios automobilis važiavo pažliugusiu lauko keliuku ir likus maždaug dviem kilometrams iki moters namų užklimpo. Į nurodytą vietą tarnybiniu visureigiu „Mitsubishi Pajero“ iškart išvyko Vištyčio užkardos pasieniečių ekipažas. Jis pasiekė įklimpusį greitosios automobilį ir įsisodino medikus į savo visureigį. Tuomet pasieniečiai gydytojus nuvežė pas senolę.



Banners