VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* 2000 ir 2003 - įspūdžiai apsilankius Vištytyje [1 dalis]

Email Spausdinti PDF

Photobucket Susitikome su vištytiečių Cimermonų šeima: Maryte ir Leonu. Jie kalbėjo rusiškai ir lenkiškai. Jų duktė Reda - vokiečių kalbos mokytoja. Mes galėjome nesunkiai suprasti vienas kitą ir bendrauti be problemų.


Mano senelis, Elias Seidowsky emigravo iš Vištyčio 20 amžiaus pradžioje, jis buvo šepečių gamintojas ir išvyko į Leipcigą Vokietijoje, kuris tada buvo dideliu šepečių gamybos centru. Šepečių gamintojai iš tikrųjų negamino šepečių, bet išplaudavo paruošdavo, ir apdirbdavo kiaulių šerius. Darbo sąlygos buvo labai blogos. Jos yra aprašytos Nokhem Buchbinder knygoje apie šepečių gamintųjų ir kailiadirbių profesines sąjungas, išleistoje Ženeva, 1900. Mano šeima pavardė buvo susijusi su Direktor ar Drekter, H(G)urashof ir Povištaisky pavardėmis. Ši pavardė kilusi iš kaimyninio kaimo, pavadinto Pavištytis (po Vištytis). Kai kurie iš jų emigravo į JAV ir Angliją.

Albert Seidowsky, vienas iš mano dėdžių, pabėgęs iš nacistinės Vokietijos, apsistojo čia, kur, matyt, turėjo dar ir nemažai asmeninių ryšių. Aš ypač domėjausi pirmos 20-ojo šimtmečio pusės istorija. Aš esu vokiečių, prancūzų ir jidiš kalbos mokytojas, tačiau moku ivrito, rusų ir lenkų kalbas. Aš studijavau Rytų Europos kultūrą ir judaizmą Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir Austrijoje.

2000 metai. Mums labai pasisekė, kad susitikome su vištytiečių Cimermonų šeima: Maryte ir Leonu. Jie kalbėjo rusiškai ir lenkiškai, o jų duktė Reda yra vokiečių kalbos mokytoja. Tokiu būdu mes galėjome nesunkiai suprasti vienas kitą ir bendrauti be problemų. Iš pradžių mes apsistojome jų namuose Vištytyje. Po to mes radome du alternatyvius sprendimus: apsistoti viešbutyje netoli Pavištyčio, „ Pušelėje“ [ kur jaunas vadybininkas kalbėjo angliškai] , arba kempinge „Viktorija“, kur mes galėjome išnomuoti mažą medinį namelį [pagyvenęs vadybininkas kalbėjo tik rusiškai]. Savaitgaliui nakvynę čia būtina užsisakyti iš anksto.

1941 metais Leonui Cimermonui buvo 11 metų ir jis gyveno Vistytyje Taikos gatvėje tiesiai prieš vaistinę. Taikos gatvė yra pagrindinė gatvė, einanti nuo miestelio aikštės į vakarus lygiagrečiai ežerui. Leonas yra pensijoje, bet vis dar ūkininkauja kartu su savo žmona.

2003 m. mes sutikome su Inga iš Vištyčio regioninio parko direkcijos, kuri labai puikiai kalbėjo vokiškai. Ji supažindino mus su įvairiais žmonėmis. Viena iš jų Birutė Mardosaitė - istorijos mokytoja vidurinėje mokykloje. Kartu su ja mes apsilankėme vidurinėje mokykloje ir čia įrengtame etnografiniame muziejuje. Mes aplankėme naują Vištyčio regioninio parko direkciją, miestelio biblioteką, katalikų ir protestantų bažnyčias, kapines.

Taip pat mes galėjome apsipirkti senose sovietų laikų parduotuvėse ir papietauti pusiau "slaptame" restorane, kiekvieną dieną plaukioti gražiame ežere ir pasivaikščioti miške. Mes galėjome pasinaudoti šiomis galimybėmis tris kartus iš eilės skirtingu laiku. Reikia pastebėti, kad vasarą Vištytyje labai gražu....

Čia pateikta informacija, yra apie žydų gyvenimą Vištytyje keli metai prieš jų žudynes 1941 m. vasarą. Mes negalime tiksliai garantuoti apie šios informacijos tikslumą, bet maloniai priimtume bet kurias pastabas ar patikslinimus. Antras svarbiausias informacijos šaltinis buvo ponas Vitalijus Gaidys, Vištyčio mokyklos mokytojas: (Vištytis 4285, Juzapavičiaus 20, Vilkaviskio raj., Lietuva). Jis mums labai pagelbėjo. Mokytojas ir mokiniai surinko daug medžiagos ir vadovavo mokykliniam projektui, kuris per praėjusius kelis metus buvo organizuotas visoje Lietuvoje. Projektas vadinosi "Žydai - mūsų kaimynai". Jo vadovaujami mokiniai ir jų projektas konkurse laimėjo antą vietą. Jie parašė tikrai labai įdomų darbą apie žydus Vištytyje iki karo.

 


Žydų bendruomenė egzistuoja nuo 14-ojo šimtmečio. Per istoriją Vištytyje buvo bent jau penkios bendruomenės: rusų, lenkų, vokiečių kalba, lietuvių ir žydų ir net dvi karaimų šeimos (žydų fundamentalistų sektos nariai), gyvenančios už miestelio ribų. 1897 m. prieš didžiąją 1912-13 metų emigraciją į vakarus, Vištytyje buvo 2463 gyventojai, iš jų 800 žydai.

1923 metais Vištytje gyveno 1295 žmonės, tarp jų 200 žydų (apie 15 - 20%). Taigi, per 30 metų Vištytyje gyventojų sumažėjo dvigubai. Maždaug 60 žydų vaikų lankė žydų pradinę mokyklą. Vištytyje buvo 177 namai, 40 iš jų buvo žydų. Panašūs duomenys pateikiami ir Berl Cohens knygoje pavadinimu "Yiddishe shtetlekh".

Vištytyje buvo 4 bažnyčios: katalikų, evangelikų-liuteronų, pravoslavų ir žydų. Žydų buvo sinagogos - sena ir nauja. Sena sinagoga buvo medinė ir, pastačius naują mūrinę, buvo nugriauta. Kur stovėjo sena sinagoga nėra tiksliai aišku. Nauja mūrinė per karą buvo apgriauta, o sovietų valdymo laikas buvo sandėliu javams, garažu, pašiūre. Dabar yra likę tik sinagogos vakarinės sienos griuvėsiai. Katalikų bažnyčia yra šalia miestelio aikštės, prie kelio į Kybartus.

Liuteronai-evangelikai atvyko į Vištytį apie 1820 ir 1844 metus kaip Vokietijos kolonistai. Daug vokiečių gyveno Vištytį supančiuose kaimeliuose. 1842 m. Vištyčio protestantų dvasininkas, kunigas H. Wernicke parašė knygą "Es führt zum frischen Wasser" („Tai veda mane prie gėlo vandens šaltinio“).

Tarp dviejų karų. Truputis informacijos apie ekonominį žydų gyvenimą ir padėtį šiuo laikotarpiu. Vištytyje šepečių gamyklos pamažu nyko, kadangi 20 šimtmečio pradžioje darbuotojai emigravo į vakarų Europą ir Ameriką. Kai kurie žydai vis dar dirbo kaip kailiadirbiai su įvairių gyvūnų kailiais ir odomis - triušių, galvijų ir kiaulių. Vištyčio žydai palaikė glaudžius prekybinius ryšius su su kitu panašiu miesteliu Lenkijoje – Vižainiu.

Vištytyje apytiksliai buvo 40 parduotuvių. Trijų ketvirtadalių parduotuvių savininkai buvo žydai.

bus daugiau [2 dalis]

Atnaujinta Šeštadienis, 03 Sausis 2015 09:44  
Mes turime 80 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6027160
Pažintis su Himalajais Vištytyje

  Kodėl Himalajai Vištytyje? Ar yra sąsajų su šventomis Himalajų kalnų vietovėmis ir kalvotuoju Sūduvos kampeliu? Kuo ypatingi Himalajai, kad mūsų popietės viešniai Rūtai Baškytei nepakako apsilankyti juose vieną kartą, padaryti stulbinančio grožio fotografijų ir keliauti kur nors kitur. Kodėl tas kraštas taip traukia sugrįžti?



Banners