VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Karo gydytojas: neskaitantis gerų knygų prilygsta nemokančiam skaityti

Email Spausdinti PDF

Karo gydytojas: neskaitantis gerų knygų prilygsta nemokančiam skaityti

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg„Ypač skaudu, kad didelis būrys jaunų, turinčių misijų patirtį karo medikų tarnybą iškeitė į padoriai atlyginamą darbą užsienyje“, – sako karo medicinos gydytojas, Lietuvos kariuomenės majoras, Marijampolės ligoninės gydytojas Vilius Kočiubaitis (53 m.), šiandien, penktadienį, Kauno karininkų ramovėje pristatysiantis naują romaną „Afganistano daktaras“.



 Karo gydytojas: neskaitantis gerų knygų prilygsta nemokančiam skaityti

 Violeta Gustaitytė

2017-05-26

„Ypač skaudu, kad didelis būrys jaunų, turinčių misijų patirtį karo medikų tarnybą iškeitė į padoriai atlyginamą darbą užsienyje“, – sako karo medicinos gydytojas, Lietuvos kariuomenės majoras, Marijampolės ligoninės gydytojas Vilius Kočiubaitis (53 m.), šiandien, penktadienį, Kauno karininkų ramovėje pristatysiantis naują romaną „Afganistano daktaras“.

Karo gydytojas: neskaitantis gerų knygų prilygsta nemokančiam skaityti

„Nemėgstu ekstremalių pojūčių, ir nepaisant to, kad pats žodis „Afganistanas“ kelia su baime ir pavojais susijusių pojūčių, ši šalis mane ir dabar traukia ir žavi savo baugia mistika. Todėl ir romanas yra vyriškas ir kiek šiurkštokas“, - sako karo medicinos gydytojas, Lietuvos kariuomenės majoras, Marijampolės ligoninės gydytojas Vilius Kočiubaitis.

- Ką tik išleistas naujas jūsų romanas „Afganistano daktaras“. Be asmeninės patirties tarptautinėse misijose Afganistane jis, ko gero, nebūtų gimęs. Po tarnybos toje šalyje praėjo šešeri metai, o kada subrendo idėja parašyti šią knygą ir kodėl būtent romaną? 

- Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną ten negyvenus. Afganistane praleidau beveik dvejus metus ir patirčių buvo įvairių – malonių, skausmingų ir traumuojančių. Viską fiksavau dienoraštyje ir ateityje ketinu parašyti apie tai knygą, kuris veikiau bus dokumentinė proza. Šiandieną tokiai knygai dar per anksti.

  Pirmąjį romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“ pradėjau rašyti Afganistane, o išleidau 2013-aisiais. Prieš dvejus metus dienos šviesą išvydo pusantro tūkstančio puslapių dvitomė monografija „Vištytis“. Ilgus metus rinkta medžiaga nesutilpo į dvi knygas, todėl iškart ėmiausi trečiojo ir ketvirtojo tomo. Staiga šovė mintis, kad, jei neparašysiu apie Afganistaną būtent dabar, neparašysiu niekada. Ketinau parašyti apsakymų rinkinį ir tik įpusėjęs suvokiau, kad iš atskirų apsakymų puikiai dėliojasi žymiai sudėtingesnis romano siužetas. Tekstą parašiau neįtikėtinai greitai – per metus.

 Vėliau su redaktorėmis Vaiva Račiūnaite ir Vaiva Markevičiūte daug dirbome gludindami tekstą. Skaitytojas romane keliaus ne tik per Hindukušo kalnus, jo kišlakus, tarpeklius ir slėnius, tai kelionė ir žmogaus sielos labirintais, dažnai nerandant jokio išėjimo. Kartu tai pasakojimas ir apie sunkiai sergančio gydytojo... atgailą. Knygoje daug autentikos – žmonių ir tikrų įvykių. „Afganistano daktarą“ galima laikyti pirmojo romano tęsiniu.

Karo medicina ir kūrybinis rašytojo darbas, atrodo, gana tolimos sritys. Kas paskatino imtis kūrybos ir kiek ji apskritai svarbi jūsų gyvenime? 

- Tolimos tik iš pirmo žvilgsnio. Sakoma, kad gydymas yra meniškiausias iš visų menų. Kita vertus, šiuolaikinis gydymas vis labiau grindžiamas algoritmais ir schemomis, kur nebelieka vietos nei vaizduotei, nei improvizacijai – taigi, kūrybiškumui.

Džiaugiuosi, kad esu gydytojas, tačiau kūryba man tapo svarbesnė už darbą. Už ją man labiau rūpi tik šeima ir skaitymas, kuris ir paskatino rašyti. Sakoma, kad žmogus yra tai, ką jis skaito, tačiau neskaitantis gerų knygų prilygsta nemokančiam skaityti. Jei turėčiau pakankamai lėšų pragyvenimui, nebedirbčiau, užsiimčiau vien kūryba ir skaitymu, nes turiu daugiau nei penkių tūkstančių knygų biblioteką.

- Dauguma menininkų linkę tikėti ir pritarti rašytojo Fiodoro Dostojevskio pastebėjimui, kad grožis išgelbės pasaulį. Ar to tikėjimo šiandien pasaulyje tebesama, kai aplink - kariniai konfliktai, teroro aktai, nesibaigia pabėgėlių srautas?

Neabejoju, kad mintyse rašytojas turėjo vidinį grožį – atjautą, toleranciją, gerumą, gailestingumą. Tai pats galingiausias ginklas prieš smurtą, terorą, žudynes. Visgi yra sunkiai suvokiama, kad net Lietuvoje smurto vis daugiau, o ir išorinės grėsmės iš Rytų taip pat nemenksta. 

- Dalyvavote trijose misijose Afganistane. Kas labiausiai įsiminė iš to laiko, kokią patirtį karo medikui duoda tarnyba tokiuose karštuose pasaulio taškuose?

- Dirbau gydytoju pačioje skurdžiausioje pasaulio šalyje, tačiau mano patirtis Afganistane buvo ypač turtinga ir įvairiapusiška. Ne kartą patikrinau tiek karybos, tiek medicinos gebėjimus. Teko susidurti su neįprastomis situacijomis, retomis, beveik egzotiškomis ligomis, apie kurias buvau skaitęs tik vadovėlyje ir kurių pavadinimus sudėtinga net ištarti. Jas privalėjau diagnozuoti ir gydyti. Būdavo džiugu matyti, kad tavo darbas nenueina perniek, jau nekalbant apie tai, kad galbūt kam nors išgelbėjau gyvybę.

 Neišdildomą įspūdį paliko šios šalies vaikai – nors likimo nuskriausti, nepaprastai imlūs, kantrūs ir drąsūs. Paskutinėje misijoje jiems skyriau ypatingą dėmesį, nes juos gydant jau buvau sukaupęs nemenką patirtį.

Nesigailiu nė vienos dienos iš dvidešimties metų praleistų kariuomenėje, kur turėjau puikias galimybes tobulėti. Nemėgstu ekstremalių pojūčių, ir nepaisant to, kad pats žodis „Afganistanas“ kelia su baime ir pavojais susijusių pojūčių, ši šalis mane ir dabar traukia bei žavi savo baugia mistika. Todėl ir romanas yra vyriškas, kiek šiurkštokas.

- Karo medikų Lietuvoje trūksta. Kaip manote, kodėl mažai mediciną baigusių jaunuolių renkasi šią profesiją?

- Dar neseniai į Karo medicinos tarnybą buvo dideli konkursai. Kažkada aukštesnis užmokestis dabar neretai žymiai atsilieka nuo civilių gydytojų. Lyginant su NATO šalimis, Lietuvos karo medikų tarnybiniai laipsniai yra žemi, labiau ribotos karjeros galimybės.

Kario gyvenimas susaistytas statuto. Privalai atsisakyti daugelio įprastų dalykų, vykti į tolimas misijas, rizikuoti gyvybe ir sveikata, kas keleri metai gali būti perkeliamas iš vienos tarnybos vietos ir miesto į kitą. Karo medikas privalo būti universalus – turi išmanyti gerai ir karybą, ir mediciną, žinoti anglų kalbą, dalyvauti lauko pratybose, išlaikyti fizinio parengtumo testus, baigti daugybę privalomų kursų. Visa tai, matyt, atbaido jaunus gydytojus. Tam būtinas pasišventimas. Ypač skaudu, kad didelis būrys jaunų, turinčių misijų patirtį karo medikų tarnybą iškeitė į padoriai atlyginamą darbą užsienyje.


DOSJĖ

Dalyvavo trijose tarptautinėse misijose Afganistane: dirbo Vokietijos karo ligoninėje Kabule (2004 m.), steigė ir vadovavo Lietuvos karo lauko ligoninei Goro provincijoje (2005 ir 2011 m.).

Stažavosi Prancūzijos Lilio universiteto Medicinos fakultete, Lilio miesto universitetinėse klinikose, greitosios medicinos pagalbos stotyje, Paryžiaus Percy, Val de Grace, Metzo karo ligoninėse.

Apdovanotas 2 NATO, 6 Krašto apsaugos sistemos medaliais už tarptautines misijas, pasižymėjimą ir nuopelnus, Ukrainos kariuomenės medaliu už pasižymėjimą.

 Šaltinis -->  http://lsveikata.lt/is-gyvenimo/karo-gydytojas-neskaitantis-geru-knygu-prilygsta-nemokanciam-skaityti-6761

Atnaujinta Pirmadienis, 29 Gegužė 2017 10:57  

Banners