VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus

Email Spausdinti PDF

Asmeninio archyvo nuotr./Svajonių automobilis – šarvuotas “Land Cruiser“

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg Vos įžengęs į šią karo siaubo draskomą žemę, jis suprato, kad jei grįžęs į gimtinę neparašys apie tai, ką matė ir patyrė – neparašys niekada. Laisvai anglų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis bendraujantis karininkas nepagražintais ir jaudinančiais atsiminimais dalinasi naujame leidyklos „Alma littera“ išleistame romane „Afganistano daktaras“. Apie Afganistane sutiktus žmones, kurie romane įamžinti kitais vardais, sielos ramybės paieškas pragaru virtusiame krašte ir kaip atsidūrus ten neprarasti žmogiškumo kalbamės su karo gydytoju Viliumi Kočiubaičiu.

– Kaip gimė ši knyga? – 2004 metais pirmą kartą įžengiau į Afganistaną. Ten būdamas, kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį. Prieš kelerius metus išleidau dvitomę monografiją „Vištytis“. Ilgus metus rinkta medžiaga netilpo į dvi knygas, todėl iškart ėmiausi trečiojo ir ketvirtojo tomo – tai būtų užtrukę daugiau negu ketverius metus, todėl atidėjau šią monografiją į šalį ir ėmiausi Afganistano temos.


 

Skaityti straipsnį Afganistane tarnavęs karo gydytojas: „Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus“

 

Atnaujinta Trečiadienis, 24 Gegužė 2017 07:41  
Mes turime 49 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 7608367
Kybartų medikai šventė įstaigos jubiliejų

Šviesi, erdvi, šiuolaikine medicinine technika aprūpinta Kybartų poliklinika nė maža dalele neprimena tos 1945 m. spalio 5 d. tuometinės Vilkaviškio apskrities vadovybės sprendimu įsteigtos gydymo įstaigos, įkurdintos privačiame gydytojo Boriso Abramavičiaus trijų aukštų name. Tik ką praūžusio karo nusiaubtas pasienio miestelis tuomet galėjo pasigirti nebent nuoširdžiais, darbui atsidavusiais žmonėmis. Dabar, ko gero, mažai kam žinomos pirmųjų įstaigos vadovų pavardės: Minenko, Pačvaitytės, Girdenytės, Striūnos, Šiupynienės, Velioniškio, įstaigos vairą laikiusių bene pačiais sunkiausiais pokario dešimtmečiais. Šiuolaikiniam gydytojui sunku net įsivaizduoti, kad to meto medikai pas pacientus vykdavo į vežimą pasikinkę arklį. Nebuvo nei greitosios pagalbos automobilių, nei gaivinimo aparatūros, trūko net pačių būtiniausių priemonių, vaistų, tvarsčių. O medikas galėjo pasikliauti tik bendromis medicinos žiniomis ir savo praktika.


Banners