VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Širdys plakė vienu ritmu...

Email Spausdinti PDF

  photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg Šauk balsu, širdimi, darbais ir mintimis, mūsų visų Lietuva, šauk, kad išėję sugrįžtų, sugrįžę kalbėtų apie tave ir gyventų tavimi... Tokiais žodžiais būtų galima kalbėti apie teletiltą „Vištytis–New Jersey“, nusidriekusį tarp Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro ir Naujojo Džersio V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos bei Filadelfijos lietuviškos mokyklėlės. Kad teletiltas sėkmingai nusidriektų virtualioje erdvėje, jį prižiūrėjo ir vykdė istorikai Genia bei Juozas Jurkynai, o užsienyje teletiltą koordinavo Marius Vilemaitis (buvęs Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokinys) ir Gintaras Antanavičius bei V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos direktorė Aušra Covalesky. Teletiltas Lietuvoje, Vištytyje, prasidėjo 19 val. sekmadienį, o užsienyje tai buvo 12 val. šeštadienį.



ŠIRDYS PLAKĖ VIENU RITMU...

Protmūšyje komandos parodė savo žinias apie Lietuvą ir jos istoriją.  Nutraukoje: 6 klasės mokiniai Justė Auštraitė, Dovilė Švytoraitytė, Rugilė Puodžiūnaitė ir Dovydas Tupčiauskas,  mokytoja Elena DEREŠKEVIČIENĖ ir  Irena Arlauskienė.

Šauk balsu, širdimi, darbais ir mintimis, mūsų visų Lietuva, šauk, kad išėję sugrįžtų, sugrįžę kalbėtų apie tave ir gyventų tavimi...

Tokiais žodžiais būtų galima kalbėti apie teletiltą „Vištytis–New Jersey“, nusidriekusį tarp Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro ir Naujojo Džersio V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos bei Filadelfijos lietuviškos mokyklėlės. Kad teletiltas sėkmingai nusidriektų virtualioje erdvėje, jį prižiūrėjo ir vykdė istorikai Genia bei Juozas Jurkynai, o užsienyje teletiltą koordinavo Marius Vilemaitis (buvęs Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokinys) ir Gintaras Antanavičius bei V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos direktorė Aušra Covalesky.

Teletiltas Lietuvoje, Vištytyje, prasidėjo 19 val. sekmadienį, o užsienyje tai buvo 12 val. šeštadienį.

Visi pasiruošiamieji darbai protų mūšiui vyko gana sklandžiai. Tiek mūsų mokykloje, tiek užsienio lietuvių mokyklėlėse mokiniai šurmuliavo, vieni kitiems mojavo, siuntė šypsenėles, oro bučinukus ir susėdę prie ekrano nekantraudami laukė „didžiojo mūšio“. Protų mūšio tema buvo „Keturios Lietuvos sostinės“.

Su Lietuvos sostinėmis ir jose gyvenusiais kunigaikščiais pirmiausia supažindino mokytoja ekspertė G. Jurkynienė. Ji apžvelgė Lietuvos istorijos žingsnius XIII–XV amžiuje, buvo demonstruojamos skaidrės, kuriose galėjai atpažinti vieną ar kitą Lietuvos vietovę, kur buvo įkurta sostinė.

Kad protų mūšis taptų įdomesnis, mūsų mokyklos mokiniai susiskirstė į komandas: varžėsi „Patriotai“ (5 klasė), „Kunigaikščiai“ (6 klasė) ir „Lietuvos valdovės“ (7 klasė). Tad užvirė kova tarp penkių komandų: dviejų užsienio ir trijų Vištyčio P. Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro.

Jau nuo pat pradžių mes, mokyklos mokytojai – sirgaliai, negalėjome atsistebėti užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų taisyklinga tartimi, žodžių kirčiavimu, nuoširdumu ir, žinoma, žiniomis. Jie puikiai atsakinėjo į klausimus, atsakymus pagrindė pavyzdžiais, rėmėsi Lietuvos istorija. Klausėmės ir galvojome, jog tokio Lietuvos pažinimo, jos istorijos žinojimo reikėtų dar mums pasimokyti. Žinoma, mūsų mokiniai irgi puikiai pasirodė, bet juk jie gyvena čia, Lietuvoje...

Protmūšį laimėjo draugystė. Vaikų širdelėse dar ilgai pleveno pasididžiavimas, kad mes lietuviai esame, kad kunigaikščių krašte esame gimę, kad vaikščiojame žeme, krauju ir ašaromis aplaistyta, dainomis ir šokiais apipinta.

Elena DEREŠKEVIČIENĖ

Šaltinis: http://www.santaka.info/?sid=38308

Atnaujinta Penktadienis, 12 Gegužė 2017 08:36  
Mes turime 57 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6656270
Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus

Vos įžengęs į šią karo siaubo draskomą žemę, jis suprato, kad jei grįžęs į gimtinę neparašys apie tai, ką matė ir patyrė – neparašys niekada. Laisvai anglų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis bendraujantis karininkas nepagražintais ir jaudinančiais atsiminimais dalinasi naujame leidyklos „Alma littera“ išleistame romane „Afganistano daktaras“. Apie Afganistane sutiktus žmones, kurie romane įamžinti kitais vardais, sielos ramybės paieškas pragaru virtusiame krašte ir kaip atsidūrus ten neprarasti žmogiškumo kalbamės su karo gydytoju Viliumi Kočiubaičiu.

– Kaip gimė ši knyga? – 2004 metais pirmą kartą įžengiau į Afganistaną. Ten būdamas, kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį. Prieš kelerius metus išleidau dvitomę monografiją „Vištytis“. Ilgus metus rinkta medžiaga netilpo į dvi knygas, todėl iškart ėmiausi trečiojo ir ketvirtojo tomo – tai būtų užtrukę daugiau negu ketverius metus, todėl atidėjau šią monografiją į šalį ir ėmiausi Afganistano temos.



Banners