VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Širdys plakė vienu ritmu...

Email Spausdinti PDF

  photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg Šauk balsu, širdimi, darbais ir mintimis, mūsų visų Lietuva, šauk, kad išėję sugrįžtų, sugrįžę kalbėtų apie tave ir gyventų tavimi... Tokiais žodžiais būtų galima kalbėti apie teletiltą „Vištytis–New Jersey“, nusidriekusį tarp Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro ir Naujojo Džersio V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos bei Filadelfijos lietuviškos mokyklėlės. Kad teletiltas sėkmingai nusidriektų virtualioje erdvėje, jį prižiūrėjo ir vykdė istorikai Genia bei Juozas Jurkynai, o užsienyje teletiltą koordinavo Marius Vilemaitis (buvęs Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokinys) ir Gintaras Antanavičius bei V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos direktorė Aušra Covalesky. Teletiltas Lietuvoje, Vištytyje, prasidėjo 19 val. sekmadienį, o užsienyje tai buvo 12 val. šeštadienį.



ŠIRDYS PLAKĖ VIENU RITMU...

Protmūšyje komandos parodė savo žinias apie Lietuvą ir jos istoriją.  Nutraukoje: 6 klasės mokiniai Justė Auštraitė, Dovilė Švytoraitytė, Rugilė Puodžiūnaitė ir Dovydas Tupčiauskas,  mokytoja Elena DEREŠKEVIČIENĖ ir  Irena Arlauskienė.

Šauk balsu, širdimi, darbais ir mintimis, mūsų visų Lietuva, šauk, kad išėję sugrįžtų, sugrįžę kalbėtų apie tave ir gyventų tavimi...

Tokiais žodžiais būtų galima kalbėti apie teletiltą „Vištytis–New Jersey“, nusidriekusį tarp Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro ir Naujojo Džersio V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos bei Filadelfijos lietuviškos mokyklėlės. Kad teletiltas sėkmingai nusidriektų virtualioje erdvėje, jį prižiūrėjo ir vykdė istorikai Genia bei Juozas Jurkynai, o užsienyje teletiltą koordinavo Marius Vilemaitis (buvęs Kybartų K. Donelaičio gimnazijos mokinys) ir Gintaras Antanavičius bei V. Kudirkos sekmadieninės mokyklos direktorė Aušra Covalesky.

Teletiltas Lietuvoje, Vištytyje, prasidėjo 19 val. sekmadienį, o užsienyje tai buvo 12 val. šeštadienį.

Visi pasiruošiamieji darbai protų mūšiui vyko gana sklandžiai. Tiek mūsų mokykloje, tiek užsienio lietuvių mokyklėlėse mokiniai šurmuliavo, vieni kitiems mojavo, siuntė šypsenėles, oro bučinukus ir susėdę prie ekrano nekantraudami laukė „didžiojo mūšio“. Protų mūšio tema buvo „Keturios Lietuvos sostinės“.

Su Lietuvos sostinėmis ir jose gyvenusiais kunigaikščiais pirmiausia supažindino mokytoja ekspertė G. Jurkynienė. Ji apžvelgė Lietuvos istorijos žingsnius XIII–XV amžiuje, buvo demonstruojamos skaidrės, kuriose galėjai atpažinti vieną ar kitą Lietuvos vietovę, kur buvo įkurta sostinė.

Kad protų mūšis taptų įdomesnis, mūsų mokyklos mokiniai susiskirstė į komandas: varžėsi „Patriotai“ (5 klasė), „Kunigaikščiai“ (6 klasė) ir „Lietuvos valdovės“ (7 klasė). Tad užvirė kova tarp penkių komandų: dviejų užsienio ir trijų Vištyčio P. Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro.

Jau nuo pat pradžių mes, mokyklos mokytojai – sirgaliai, negalėjome atsistebėti užsienyje gyvenančių lietuvių vaikų taisyklinga tartimi, žodžių kirčiavimu, nuoširdumu ir, žinoma, žiniomis. Jie puikiai atsakinėjo į klausimus, atsakymus pagrindė pavyzdžiais, rėmėsi Lietuvos istorija. Klausėmės ir galvojome, jog tokio Lietuvos pažinimo, jos istorijos žinojimo reikėtų dar mums pasimokyti. Žinoma, mūsų mokiniai irgi puikiai pasirodė, bet juk jie gyvena čia, Lietuvoje...

Protmūšį laimėjo draugystė. Vaikų širdelėse dar ilgai pleveno pasididžiavimas, kad mes lietuviai esame, kad kunigaikščių krašte esame gimę, kad vaikščiojame žeme, krauju ir ašaromis aplaistyta, dainomis ir šokiais apipinta.

Elena DEREŠKEVIČIENĖ

Šaltinis: http://www.santaka.info/?sid=38308

Atnaujinta Penktadienis, 12 Gegužė 2017 08:36  
Mes turime 75 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 5728134
Mano ašara pasauly niekada neišdžius…

Gerai atsimenu tą 1948-ųjų gegužės 22-ąją…Vėlų vakarą NKVD kareiviai ir jiems talkinantys stribai pabeldė į mūsų duris. Nelaukėm, bet žinojom, kad ateis.Mano seserys Danutė ir Skaistė turėjo draugų – stribų, kurie perspėjo, patarė nenakvoti namie. Tėvas jau buvo suruošęs maisto atsargų, kurias būtų galima vežtis: grūdų, lašinių, taukų puodynę… Tos ilgos laukimo ir nerimo dienos slinko labai lėtai…Netrukus pasklido dezinformacija, kad šių paprastų kaimiečių, ūkininkų, kurie, jų manymu, gali trukdyti kolektyvizacijai, pavasarį dar neveš – leis apsėti laukus. Veš rudenį – kad būtų kuo sunkesnės sąlygos. Tėvas patikėjo: išpylė grūdus, juos išvėdino – tikėjosi dar pusmetį ramiai pagyvent…



Banners