VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Lietuvos miesteliuose nebėra kam gyventi

Email Spausdinti PDF

 photo vistytis_P6240240.jpg

  photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg  Miesteliai yra nepaprastai išpuoselėti, bet juose nebėra kam gyventi. Jeigu gatvė vadinasi Našlių gatve, užuot vadinusis kokios nors Birutės gatve, nes joje septyniolika namų, kur gyvena po vieną našlę... O vaikai šluosto užpakalius svetimiems. Jie nenori čia dirbti. Jie nemyli.  Tuščia vieta niekada nebus. Lietuvių nebus – Bus kinai ar dar kokie nors arabai. Pas mus puikus klimatas, mes neturime didelių stichinių nelaimių. Mes liksime tik kaip gentis. „Mūsų miesteliai“ bus tos buvusios lietuvių genties paminklas.

 

 photo vistytis_P6240240.jpg

Nijolė Baužytė: Lietuvos miesteliuose nebėra kam gyventi

„Miesteliuose dar likę žmonės laikosi iš paskutiniųjų, tačiau ten nėra džiaugsmo, – teigia Nijolė Baužytė, šiemet 20 m. jubiliejų mininčios laidos „Mūsų miesteliai“ redaktorė. – Jie puikiai supranta, kas jų laukia. Užtenka paimti gyventojų sąrašą, pažiūrėti į gimimo metus ir viskas aišku“. Anot jos, po 5 metų gali būti per vėlu gelbėti ne vien miestelius, bet ir visą Lietuvą.

Ar galėtumėte prisiminti laidos „Mūsų miesteliai“ gimimo istoriją?

Esu gimusi mažame, neišvaizdžiame miestelyje, kuris neturi nei upės, nei miško, nei gražaus peizažo. Tas miestelis yra 30 kilometrų už Panevėžio, Pasvalio link ir vadinasi jis Pušalotas. Ten gimiau ir gyvenau iki 6 metų, bet jis man gražesnis už visus paryžius kartu paėmus. Ten yra mano šaknys, nors toliau mano gyvenimas tęsėsi Panevėžyje ir Vilniuje.

Aš visada domėjausi to miestelio istorija. Karas ir visos nelaimės, kurios ėjo pro mūsų miestelį, iš tėvų ir iš seserų pasakojimų manyje paliko labai didelius randus.

Kai Krėvė nuvažiavo pas Staliną, jis jo paklausė, kas daro didžiausią įtaką Lietuvos žmonėms. Ir naivuolis rašytojas pasakė: „Didžiausią įtaką daro kunigai ir mokytojai“. Stalinas tai savo velniškai gera atmintimi įsidėmėjo. Ir tada iš dešimties mokytojų aštuoni buvo išvežti.

Mano krikšto mama mokytoja Alksnienė buvo išvežta 1941 metais. Ji buvo vežama lietuvių stribų. Jos vyras buvo nuovados viršininkas. Alksniai turėjo 8-9 mėnesių dukrelę. Paskui tą sunkvežimį, kuriuo ją vežė, bėgo jų tarnaitė ir maldavo atiduoti jai tą mergytę. Mano krikštamotė išmetė tą mergytę, tarnaitė sugavo, o tie lietuviai sustabdė sunkvežimį ir vėl įmetė kūdikį atgal. Ir kaip kamuolį ją svaidė ten ir atgal, kol rusų kareivis neapsikentęs pasakė: „Palikite tą mergaitę moteriai“. Taip mergaitė pateko į tarnaitės rankas.

O mano krikšto mama pateko į pačią baisiausią tremties vietą. Juos iškrovė ant plynos žemės, jie neturėjo jokios trobos. Turėjo urvus išsikasti. Iš tų tremtinių, iš kelių tūkstančių žmonių, grįžo tik 81. Iš jų tik vienas vyras – visi kiti vyrai ir vaikai išmirė ten.

Tais laikais kiekvienas miestelis turėjo inteligentų ratą, kuris suko viso miestelio kultūrinį gyvenimą. Tai buvo kunigas, vaistininkas, viršaitis, policijos viršininkas, stoties viršininkas ir pieninės vedėjas. Pieninės vedėjas buvo mano tėvelis. Šios žmonių grupelės paruoštame vaidinime aš pirmą kartą savo gyvenime, būdama 4-erių, vaidinau kiškį.

Visą sąmoningą televizininko gyvenimą norėjau daryti laidas apie miestelius. Bet tada apie tai nebuvo galima pagalvoti – laidų apie miestelius ir jų dvasinį kultūrinį gyvenimą tada tiesiog niekas neleido daryti.

Pirmąjį „Mūsų miestelį“ pradėjome kurti 1988 metų lapkričio gale, o išleidome 1989 kovą. Pirmas „Mūsų miestelis“ ir buvo mano gimtinė – Pušalotas.

Kas, Jūsų nuomone, lėmė šios laidos ilgaamžiškumą?

Žinoma, žiūrovai. Mus keletą kartų norėjo uždaryti, bet žmonės gynė. Stakliškių seniūnas pakėlė ant kojų visą miestelį, surinko parašus. Čia ateidavo šimtai parašų, skambindavo. Taip mes ir išsilaikėme.

Kaip po tiek metų siūlytumėte pradėti pažintį su „Lietuvos miesteliais“?

Papasakosiu apie labai gerą būdą. Anksčiau ėjusio laikraščio „Dienovidis“ redaktorė paėmė iš manęs interviu ir galbūt taip dar kartą atkreipė dėmesį į tuos „Mūsų miestelius“. Dvi mokytojos pažiūrėjo kažkurią laidą ir pradėjo jas įrašinėti į buitinę kasetę, po to susiregistruodavo faktus ir keliaudavo pačios apžiūrėti „Mūsų miesteliuose“ pamatyto miestelio.

Tame „Dienovidžio“ laikraštyje jos pradėjo spausdinti savo įspūdžius. Mane buvo pasikvietusios į svečius, aš prašiau jų tęsti pradėtą veiklą, sakiau: „Jūs papildėte mano medžiagą“.

Nuo to ir galima pradėti. Paimti „Mūsų miestelių“ įrašą, kuriame pateikiama daug istorinių faktų, supažindinančių su praktiškai visa miestelio istorija nuo to laiko, kada jis buvo pirmą kartą paminėtas, ir juos išstudijuoti.

Viena mano draugė, kai nusivežiau ją į Pušalotą, sakė: „Čia nieko nėra, į ką čia žiūrėti“. O kai pamatė laidą, pasakė: „Dieve, kiek ten daug įdomaus“. Tad aš visada kartoju – svarbu, kokiomis akimis žiūri. Jeigu žiūri meilės akimis – visada pamatysi daugiau negu žiūrėdamas abejingomis arba, neduok Dieve, neapykantos akimis.

Kiek miestelių per šias dvi dešimtis metų aplankėte ir kiek jų parodėte žiūrovams?

Pačių filmų yra 160. Miestelių yra truputį mažiau, nes kai kurių jų negalima sutalpinti į 50 minučių formatą. Kai kurie jų nepaprastai turtingi. Sutalpinti tokį miestelį į vieną laidą būtų tas pats, kas nugraibyti grietinėlę, putas nuo paviršiaus.

Kokie Jums atrodo Lietuvos miesteliai? Provincijos problemos dažnai eskaluojamos, ar iš tikrųjų situaciją ten reikėtų piešti tokiomis tamsiomis spalvomis?

Žmonių moralės smukimas yra pagrindinė visos Lietuvos problema – ir miestų, ir miestelių. Per visą Lietuvos egzistavimo istoriją girtos moterys niekada nesivoliojo prie krautuvių, šiukšlynuose nerasdavo kūdikių. Jeigu taip atsitikdavo, tai apie tai kalbėdavo visa Lietuva, pritrenkta metus arba pusę metų.

Tada nerakindavo durų. Dabar tenka duris rakinti. Kai pas žmogų atvažiuoji iš vakaro, jis dar turi metalinį dangtį ant šulinio ir padžiautus bidonėlius pienui, o iš ryto atsikėlęs jis neberanda nei vieno, nei kito.

Taigi, ką reiškia eskaluojamos? Eskaluoti – vadinasi iš smulkmenos išpūsti didelį burbulą, o čia yra atvirkščiai. Mes stengiamės nutylėti problemas. Mes visą laiką tylime. Ką mes norime įteigti, aš nesuprantu. Ką, mes nenorime prisipažinti, kad mes esame vagys, kad mes esame žudikai, kad mes esame nedori žmonės, kad mes esame girtuokliai? Sako, jeigu ligą nori gydyti, tai pirmiausia turi ją diagnozuoti.

Laida „Mūsų miesteliai“ pristatoma, kaip „videofilmų ciklas tiems, kurie myli savo gimtąją žemę ir nori ją pažinti“. O mūsų žmonės, lietuviai, gyvenantys miesteliuose, kuriuose lankėtės, ar pakankamai puoselėja ir vertina tas vietas, kuriose gyvena?

Tie, kurie dar likę, taip. Atmeskime tuos, kurie yra degradavę. Yra miesteliuose nepaprastai šviesių ir be galo darbščių žmonių. Visi jie vienu kartu kalba, kad mūsų žmonės dabar mokomi nedirbti.

Dabar, nepriklausome Lietuvoje, tau moka už tai, kad tu nedirbi. Aš visada sakiau, kad nemokamas sūris yra tik pelėkautuose. Europos Sąjungos pinigai mokami žmogui, kad jis nelaikytų gyvulio. Tie pinigai per maži, kad jis galėtų pradėti verslą, bet jie yra kaip tik pragėrimui. Ir tam nereikia bėgti į tvartą, nereikia rūpintis šienu, nereikia melžti, nereikia pieno košti, nereikia vežti, nereikia parduoti.

Miesteliai yra nepaprastai išpuoselėti, bet juose nebėra kam gyventi. Jeigu gatvė vadinasi Našlių gatve, užuot vadinusis kokios nors Birutės gatve, nes joje septyniolika namų, kur gyvena po vieną našlę... O vaikai šluosto užpakalius svetimiems. Jie nenori čia dirbti. Jie nemyli.

Tuščia vieta niekada nebus. Lietuvių nebus – Bus kinai ar dar kokie nors arabai. Pas mus puikus klimatas, mes neturime didelių stichinių nelaimių. Mes liksime tik kaip gentis. „Mūsų miesteliai“ bus tos buvusios lietuvių genties paminklas.

Kokie miesteliai tapo didžiausiu Jūsų atradimu? Galbūt pamenate su tuo susijusią, atmintin įsirėžusią linksmą, liūdną ar apstulbinusią istoriją?

Visi miesteliai yra didžiausias atradimas. Be abejonės, yra miestelių, kurie yra turtingesni, pavyzdžiui, turi nepaprasto grožio bažnyčią kaip Šateikiai. Pačią aukščiausią Lietuvoje. Kai iš apačios žiūri, kaip kokia Kelno katedra atrodo. Iš jos išeina kunigas ir sako, kad jeigu tai bažnyčiai nebus suteikta pagalba, mes už dešimt metų jos neturėsime, nes mūsų akivaizdoje iš jos bokštų krinta plytos. Kitas miestelis turi nepaprasto grožio piliakalnį, kaip kokie Kuliai. Aš nežinau nė vieno miestelio, kuris nebūtų man įdomus.

Kaip per 20 metų pasikeitė miestelių vaizdas?

Vaizdas pasikeitė labai į gerąją pusę. Peizažo ir namų peizažo, aplinkos. Miesteliai išsipuošę, pasitempę, beveik viskas susiremontuota. Jeigu aš apsikaliau namą lentelėmis, tai Jonas, Petras – taip pat.

O dvasiniu požiūriu jie laikosi iš visų jėgų. Stengiasi likusieji laikytis. Ten nėra džiaugsmo, nes jie puikiai supranta, kas jų laukia. Tai tvyro ore beveik visuose miesteliuose, išskyrus gal tuos, kur tvarkosi koks jaunas seniūnas.

Mes buvom Deltuvoje. Šio miestelio seniūnas atsiėmė savo tėvelių žemę, ūkininkauja, jo vaikai ten gyvena. Į miestelį atsikėlė kelios jaunos šeimos. Ten trykšta gyvybe, bet užtenka paimti gyventojų sąrašą, pažiūrėti į gimimo metus ir viskas aišku.

Didžiausia blogybė – miestelių nykimas, mokinių skaičiaus miesteliuose mažėjimas, mokyklų uždarymas. Jeigu mokykla uždaroma – miestelis pasmerktas mirčiai. Yra miestelių, kurie šiek tiek didėja, bet daugiausia jie didėja kitų sąskaita. Į didesnį miestelį daugiau žmonių atsikelia.

Jeigu imsime bendrą arealą – gyventojų skaičius mažėja. Seni išmiršta, jauni išvažiuoja. Iš kur jų atsinaujins? Pavyzdžiui, Skaudvilėje yra 3 tūkst. gyventojų, per metus būna tik dvyliką gimdymų.Bijau suklysti, bet prieš karą gimimai ten buvo skaičiuojami šimtais.

Pažiūrėkite prieškarines mokyklines nuotraukas, kiek ten galvyčių, ir pažiūrėkite dabartines...

Jeigu dabar nebus susigriebta, tai po 5 metų bus per vėlu. Bet nematau, kad valdžia ką nors darytų. Atvirkščiai, prieš keletą metų vieno ministro paklausiau, ką ruošiasi daryti su kaimu. Jis atsakė: „Lauksime, kol išmirs“.

Ar mažieji miesteliai gali pasigirti tokia pat įdomia istorija, kaip didieji miestai?

Be abejonės, nė kiek ne mažiau įdomi. Noriu pastebėti, kad mūsų didžiuosius protus davė ne miestai. Iš šimto mūsų garsių žmonių 92 yra kilę iš kaimų ir miestelių. Tai – oficiali statistika.

Absoliuta Andželika Lukaitė

LRT logotipas

 

 

Atnaujinta Sekmadienis, 26 Vasaris 2017 11:31  
Mes turime 30 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6780862
„Žodžio žydėjimo“ šventė – laukiami susitikimai

   Trečią kartą Vištyčio regioninis parkas organizavo literatūrinių skaitymų vakarą. Šiemet jis vyko ne rudenį, o jau žiemą, todėl tradicinis susitikimas „Rudens žydėjimas“ vadinosi kiek kitaip – „Žodžio žydėjimas“. „Smagu, kad jūs mūsų laukiate, kad jums reikia poezijos“, – kalbėjo vakarą vedusi rajono literatų klubo „Seklyčia“ prezidentė Janina Kurtinaitienė. Iš tiesų malonu buvo matyti, kad susirinko nemažai žmonių iš miestelio ir kaimų. Salės ir šį kartą nepavyko prišildyti, bet užteko jaukumo, kurį skleidė scenografinė aplinka, sukurta parko kultūrologės Rimos Gagienės rūpesčiu.


Banners