VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

Kunigas ilsėsis katedros šventoriuje

Email Spausdinti PDF

  photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg  Kaip įprastai vidurdienį skambantys Vilkaviškio katedros varpai vakar kvietė į laidotuvių šv. Mišias, palydint į Amžinybę garbės kanauninką kunigą Joną Baranauską. Po jų kunigas buvo palaidotas katedros šventoriuje. Vilkaviškio parapijos altaristas mirė praėjusio penktadienio vakare. Šeštadienį ir sekmadienį iki vidudienio velionis buvo pašarvotas mažojoje bažnyčioje. Po mišių šioje bažnyčioje procesija karstą atlydėjo į katedrą. Pagal kunigų laidojimo tradicijas prie pašarvoto velionio atidengto karsto buvo aukojamos šv. Mišios. Pirmadienį laidotuvių apeigos prasidėjo 12 valandos šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis ir Juozas Preikšas, dalyvavo per 70 vyskupijos parapijų kunigų, vyskupijos kapitulos narių, velionio kurso draugai kunigai V. Griganavičius ir A. Pipiras.

 

 

Pirmadienio popietę kanauninkas kunigas Jonas Baranauskas buvo iškilmingai palaidotas Vilkaviškio katedros šventoriuje. Romo ČĖPLOS nuotr.

Kunigas ilsėsis katedros šventoriuje

Birutė NENĖNIENĖ

Kaip įprastai vidurdienį skambantys Vilkaviškio katedros varpai vakar kvietė į laidotuvių šv. Mišias, palydint į Amžinybę garbės kanauninką kunigą Joną Baranauską. Po jų kunigas buvo palaidotas katedros šventoriuje.

Vilkaviškio parapijos altaristas mirė praėjusio penktadienio vakare. Šeštadienį ir sekmadienį iki vidudienio velionis buvo pašarvotas mažojoje bažnyčioje. Po mišių šioje bažnyčioje procesija karstą atlydėjo į katedrą. Pagal kunigų laidojimo tradicijas prie pašarvoto velionio atidengto karsto buvo aukojamos šv. Mišios.

Pirmadienį laidotuvių apeigos prasidėjo 12 valandos šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis ir Juozas Preikšas, dalyvavo per 70 vyskupijos parapijų kunigų, vyskupijos kapitulos narių, velionio kurso draugai kunigai V. Griganavičius ir A. Pipiras.

Vyskupas J.Žemaitis pamoksle prisiminė Jono Baranausko, savo kurso draugo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, gyvenimo kelią, jo bei kitų klierikų daliai tekusius išbandymus, sovietinės valdžios vykdytą klierikų ir kunigų terorizavimą bei trėmimus į Sibirą.

Vyskupas priminė kunigo J.Baranausko uolumą ir erudiciją, tai, kad velionis visą laiką buvo pareigos žmogus ir stengėsi būti naudingas, kelti žmonių dvasią, juos auklėjo savo gyvenimo pavyzdžiu. Tačiau liga privertė paklusti visuotiniam mirties įstatymui. Pamokslininkas kvietė tikinčiuosius melstis ne tik už velionį, bet ir už parapijose dirbančius kunigus, taip pat už naujus pašaukimus į kunigystę.

Prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tarė Aukštosios Panemunės parapijos altaristas kanauninkas teol. lic. Pranas Liutvinas. Vyskupas J.Žemaitis pašventino laikiną kapo kryžių. Vilkaviškio dekanas klebonas Vytautas Gustaitis padėkojo visiems laidotuvių dalyviams, ypač gausiai susirinkusiems kunigams ir tikintiesiems, laidotuvėse dalyvavusiems, pagarbą ir užuojautą pareiškusiems rajono Savivaldybės vadovams, prie karsto budėjusiems žmonėms, ypač giesmininkams iš Alvito ir Vištyčio parapijų.

Pirmasis kapo kauburėlis atstatytos katedros šventoriuje liko nuklotas gėlėmis, o kunigo nuoširdumą patyrę tikintieji ilgai neš jam nevystančias gėles – savo maldas.

Už velionį šv. Mišios katedroje bus aukojamos septintą dieną po mirties – rugsėjo 28-ąją, 18 valandą, ir trisdešimtąją dieną po mirties – spalio 22 dieną, 12 valandą.
 
 
2007-09-25
 

 

Atnaujinta Pirmadienis, 06 Vasaris 2017 19:51  
Mes turime 70 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6442469
Kybartų medikai šventė įstaigos jubiliejų

Šviesi, erdvi, šiuolaikine medicinine technika aprūpinta Kybartų poliklinika nė maža dalele neprimena tos 1945 m. spalio 5 d. tuometinės Vilkaviškio apskrities vadovybės sprendimu įsteigtos gydymo įstaigos, įkurdintos privačiame gydytojo Boriso Abramavičiaus trijų aukštų name. Tik ką praūžusio karo nusiaubtas pasienio miestelis tuomet galėjo pasigirti nebent nuoširdžiais, darbui atsidavusiais žmonėmis. Dabar, ko gero, mažai kam žinomos pirmųjų įstaigos vadovų pavardės: Minenko, Pačvaitytės, Girdenytės, Striūnos, Šiupynienės, Velioniškio, įstaigos vairą laikiusių bene pačiais sunkiausiais pokario dešimtmečiais. Šiuolaikiniam gydytojui sunku net įsivaizduoti, kad to meto medikai pas pacientus vykdavo į vežimą pasikinkę arklį. Nebuvo nei greitosios pagalbos automobilių, nei gaivinimo aparatūros, trūko net pačių būtiniausių priemonių, vaistų, tvarsčių. O medikas galėjo pasikliauti tik bendromis medicinos žiniomis ir savo praktika.


Banners