VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

„Iš dvasios pilnybės pasilieja gyvenimo upė...“

Email Spausdinti PDF

...........


 

 


Vytauto Tarasonio šeima (iš kairės): Vytautas, sūnus Vidmantas, žmona Aldona, duktė Rūta su sūnumi Valentinu.

„Iš dvasios pilnybės pasilieja gyvenimo upė...“
(Just. Marcinkevičius)

Kraštietis Sibiro tremtinys, pedagogas, fizikas, vadovėlių autorius, visuomenės veikėjas, dimisijos vyr. leitenantas Vytautas Tarasonis švenčia savo gyvenimo garbingą jubiliejų – 80-metį.

Spalio 22 dieną, 13 valandą, Vilkaviškio krašto muziejuje įvyks susitikimas su Vytauto Tarasonio šeima. Veiks jo gyvenimo ir veiklos paroda, atspindinti ir kitų mūsų krašto žmonių likimus.



Pirmosios mokytojos siuntinys – į Sibirą

Vytautas Tarasonis gimė 1925 m. spalio 19 d. Kaune, kraštiečio Vlado Tarasonio ir Jadvygos Jablonskytės šeimoje. Darnioje, rūpestingoje šeimoje prabėgo ankstyvoji vaikystė. Tėvas, jaunas karininkas – drausmės ir pareigos pavyzdys. Motina skiepijo nuoširdumą, ugdė valią, meilę lietuvių literatūrai, pasakoms ir dainoms.

Kapitoną Vladą Tarasonį viliojo gimtojo krašto žmonės, Alvito apylinkių laukai, ir jis pasiprašė perkelti tarnauti į Vilkaviškį. Nuo 1930 metų šeima gyveno Vilkaviškio kareivinėse, 4-ajame artilerijos pulke. Vytukas pradėjo lankyti Vilkaviškio vaikų darželį, buvusį kareivinėse. Jį lankė kariškių ir miestelėnų vaikai. Tai buvo pakantumo ir draugystės pamokos su kitų tautybių vaikais. Vytukas vyriškėjo, augo jo smalsumas, subtilus humoras, ryškėjo gabumai mokslui, valingiems žaidimams. Dar pradžios mokykloje įstojo į skautų organizaciją.

Nuo 1933 metų Tarasonių šeima persikėlė į nuosavą namą Naujųjų Kisiniškių kaime (dabar „Pasagos“ teritorija), Vytukas pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Pirmoji mokytoja – E.Žitkutė. Tai ji 1944 metais atsiuntė pirmąjį siuntinį į Sibirą – ruginės duonos džiūvėsėlių ir A.Šapokos „Lietuvos istoriją“. Antroji pradžios mokyklos mokytoja – M.Zeikuvienė, įskiepijusi į mokinių širdis ir protus A.Baranausko, V.Kudirkos, Maironio idėjas. 1938–1941 metais V.Tarasonis mokėsi Vilkaviškio J.Basanavičiaus gimnazijoje, kurioje veikė daug įvairių moksleivių organizacijų ir dalykinių būrelių, buvo puoselėjamos inkilų kėlimo ir medelių sodinimo tradicijos.



Dvasia liko stipri

V.Tarasonio ir daugelio kitų gimnazistų gyvenimus sujaukė sovietinė ir nacistinė okupacijos.

Vlado Tarasonio šeima su keturiais mažais vaikais 1941 metų birželio 14 dieną buvo nuvežta į Vilkaviškio geležinkelio stotį, įgrūsta į vagoną, atskyrus nuo šeimos tėvą Vladą Tarasonį, Vilkaviškio karo komendantūros komendanto pavaduotoją.

Į tą patį ešeloną pateko ir Vištyčio pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Tarasonio, kitų Vilkaviškio šviesuolių šeimos.

Bijsko mieste, Altajaus krašte, darbo jėgos pirkliai išsidalijo atvežtuosius. J.Tarasonienės šeimą, priekyje pastačius darbingiausią šeimos narį šešiolikmetį Vytautą „nupirko“ į Akutichos durpyną. Vytautas kirto mišką, vėliau dirbo stiklo fabrike, motina rūpinosi mažesniaisiais vaikais. Apie tėvą šeima jokių žinių neturėjo. Į akis pažvelgė skurdas, badas, išseko fizinės jėgos, bet dvasia liko stipri. Išgyventi padėjo motinos valia, išradingumas ir geri žmonės. Po daugelio metų paklausus J.Tarasonienės, koks gyvenimo laikotarpis buvo geriausias, visų nuostabai atsakė, kad Sibiro, nes ištvėrė, nepalūžo, jog viena išsaugojo vaikus ir parvežė juos į Lietuvą.

Vytautas Sibire buvo pavyzdingas darbininkas. Jam buvo pasiūlyta mokytis. Į šeimą Altajuje iš lagerio grįžo tėvas. Tai lėmė tolesnius Vytauto žingsnius. 1944–1946 metais jis mokėsi Akutichos vidurinėje mokykloje, 1946–1948 metais – Bijsko mokytojų instituto matematikos ir fizikos fakultete. Baigęs institutą pradėjo mokytojauti Čemrovkos septynmetėje mokykloje, teikė materialinę paramą tėvams. Dirbdamas mokėsi Barnaulo pedagoginiame institute, baigęs keturis kursus, 1955 metais, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus universitetą.



Plati veiklos dirva

Universitete tautinę dvasią puoselėjo ten dirbę Lietuvos mokslo korifėjai. Vytautas Tarasonis lankė ir karinės katedros dėstomas disciplinas. Ją baigė su jaunesniojo leitenanto laipsniu, o po kvalifikacinių kursų buvo suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.

Atkūrus Lietuvos kariuomenę, 1993 metais prisiekė Lietuvai ir gavo dimisijos vyr. leitenanto laipsnį. Be to, bijodamas, kad gali būti pašalintas iš universiteto, kartu mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje, tuo pačiu laiku dirbo vakarinėje mokykloje. Baigęs abi aukštąsias mokyklas dirbo Vilniaus lengvosios pramonės technikume (1958–1988 m.), Vilniaus statybos aukštesniojoje mokykloje (1988–1996 m.).

1958 metų spalio 19 d. vedė Aldoną Vyturytę, Švietimo ministerijos vaikų darželių inspektorę. Išaugino gražią šeimą: du sūnus ir dukrą, džiaugiasi penkiais anūkais. Vytautas Tarasonis neapsiribojo vien pedagoginiu darbu ir rūpesčiu šeima. Jis aktyviai bendradarbiauja spaudoje. Taip pat aktyviai dalyvavo respublikos fizikų mokslinės metodinės tarybos veikloje, kaupė medžiagą lietuviškam trijų dalių fizikos vadovėliui. Parašė 13 darbų fizikos klausimais, 1995 metais išėjo fizikos vadovėlis 11–12 klasėms, kuris buvo pripažintas geriausiu. Autorius apdovanotas I laipsnio premija.

Prasidėjus atgimimui Vytautas Tarasonis aktyviai įsijungė į tautinę veiklą. Nuo 1988 metų jis yra Vilniaus tremtinių bendrijos narys, Lietuvos karininkų ir ekspedicijų į tremties vietas komisijų pirmininkas, Sausio 13-osios Televizijos bokšto gynėjas, patyręs akustinę traumą, įvairių užsienyje konferencijų dalyvis ir pranešėjas, atminimo kryžių Kirgizijoje ir Altajaus krašte trėmimo vietose statybos iniciatorius. Laisvalaikiu kolekcionuoja retas knygas, pašto ženklus, videoįrašus, įvairias senienas, kurias dovanoja respublikos ir Vilkaviškio krašto muziejams.

Vytautas Tarasonis už darbštumą ir pasiaukojamą darbą Tėvynei yra apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino, LDK Gedimino I laipsnio, Sausio 13-osios atminimo medaliais, daugeliu padėkos raštų.



Danutė ARDZIJAUSKAITĖ

Vilkaviškio krašto muziejaus muziejininkė
- See more at: http://www.santaka.info/?sidx=1962

 

 
Mes turime 20 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6785507
Dėl ko karo gydytojui skauda širdį?

 

– "Afganistano daktaras" – jau trečia jūsų knyga? Joje daug autentiškų ir autobiografinių motyvų?

– Taip, trečia. Pirmąjį romaną "Miestelis, kuris buvo Jo" pradėjau rašyti Afganistane 2005 m., o baigiau Lietuvoje tik 2013-aisiais. 2015 m. kartu su kitais autoriais išleidau 1 500 puslapių dvitomę monografiją "Vištytis". Aš buvau ir straipsnių autorius, ir vyriausiasis redaktorius. Medžiagą šioms dviem knygoms kaupiau dvylika metų. Romaną "Afganistano daktaras" visai pagrįstai galima laikyti pirmojo romano tęsiniu. Jame daug autentikos – įvykių, aplinkybių, faktų, vietovių ir, be abejo, žmonių. Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus. Nors, kita vertus, Petras Cvirka parašė "Frank Kruk", nematęs Amerikos. Bet tai visai kas kita...



Banners