VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Per miško sniegynus – žvėrių takais

Email Spausdinti PDF

Eglė Mi nuotrauka.

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg  – Tai – pati pradžia, kuria prasidės visas žygių ciklas. Niekaip nesitikėjome, kad sulauksime šitokio gausaus dalyvių būrio, ir labai smagu, kad pradžia buvo tokia pavykusi. Saugomose teritorijose propaguojama rengti pažintinius žygius, tad rengiamės tai daryti ir toliau, juolab kad iškart sulaukėme gražių atsiliepimų ir prašymų panašių renginių organizuoti dažniau. Taigi kitas mūsų žygis numatomas pavasarį, kai pabus gamta, sugrįš paukščiai. Maršrutas turėtų būti kitokiose vietovėse: bus jau ne tik miško, bet ir atviresnių vietų, kalvų, – žadėjo vyr. specialistė kraštotvarkininkė E. Panitauskaitė.

 

Per Vištytgirio mišką nusidriekė ilga žygeivių eilė. Autorės nuotr.

Per miško sniegynus – žvėrių takais

Eglė MIČIULIENĖ

Švelnus žiemiškas oras, graži gamta ir šauni kompanija – puikiausias derinys geram savaitgaliui praleisti. Tokia gera proga pasinaudojo net 75 žmonės, drauge su Vištyčio regioninio parko darbuotojais praėjusį šeštadienį pasileidę į žiemos žygį per Vištytgirio botaninį-zoologinį draustinį.

Kas „į kompaniją“ pasiėmę šiaurietiškas lazdas, kas rogutes vaikams, o kas ir savo draugiškus keturkojus, visi kartu klegėdami ir juokaudami smagiai įveikė vingiuotą 9 kilometrų atkarpą. Kaip žadėjo žygio pavadinimas – „Per sniegynus, žvėrių pramintais takais“ – taip ir buvo: eita be jokių kelių ir takų, vien tik miško vingiais tarp medžių, įveikiant įkalnes, nuokalnes ir išvartų kliūtis.

Dar žygio pradžioje, suregistravę gausų dalyvių būrį, jo organizatoriai padalijo lankstinukus su žvėrių pėdsakais. Taigi buvo nepaprastai įdomu apžiūrėti ne tik apsnigtus medžius, pelkių augaliją, bet ir rasti šerno, stirnos, elnio ir net vilko pėdsakus. Žinoma, pirmą kartą matydami kai kurias pėdas jų žygeiviai net ir su lankstinukais nebūtų atpažinę, jei ne juos lydėję ir viską pasakoję parko darbuotojai Enrika Panitauskaitė, Vaidas Leonavičius ir Vaida Šimanauskienė. Jie aprodė ir šernų išknistus samanų patalus, ir barsukų olas, kurių lyg koks daugiabutis pilnas Oliakalnio kalnas, kitaip dar vadinamas Barsukynu. Įdomu buvo išvysti ir 10 ha ploto Skardupių I pelkę su joje įrengtu bebrų būstu. Teko susipažinti ir su gerokai mažesnių miško gyventojų būstine – praeiti pro buvusią didžiausią Vištytgirio miško skruzdėlių koloniją.

Visą būrį žygeivių atlaikė vidury miško atsivėręs įspūdingas Beržinio ežeras rytinės ūkanos paslėptais krantais. Ne mažiau įdomu buvo žingsniuoti kadaise per mišką vinguriavusio siaurojo geležinkelio pylimu, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu nutiesė vokiečių atvaryti rusų belaisviai.

Dauguma žygeivių pirmą kartą ne tik pamatė, bet ir išgirdo apie labai retą visžalį augalą – 10 metrų aukščio gebenę lipikę. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas augalas tiesėsi dangaus link apsivijęs seną nudžiūvusį uosį.

Kol žygeiviai mėgavosi gamtos grožiais, Vištyčio regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas, darbuotojai Rima Gagienė ir Vytas Klimauskas rūpinosi, kaip parvykėlius kuo šilčiau sutikti. Buvo užkurtas laužas, išvirta arbatos iš kvapniausių Vištyčio pievų žolelių, prikepta pyrago ir netgi pagaminti žygio dalyvių nuotraukomis papuošti diplomai. Juos kartu su suvenyriniais arbatos maišeliais organizatoriai įteikė aktyviausiam, paslaugiausiam, smalsiausiam, jauniausiam ir kitiems „-iausiems“ žygeiviams.

– Tai – pati pradžia, kuria prasidės visas žygių ciklas. Niekaip nesitikėjome, kad sulauksime šitokio gausaus dalyvių būrio, ir labai smagu, kad pradžia buvo tokia pavykusi. Saugomose teritorijose propaguojama rengti pažintinius žygius, tad rengiamės tai daryti ir toliau, juolab kad iškart sulaukėme gražių atsiliepimų ir prašymų panašių renginių organizuoti dažniau. Taigi kitas mūsų žygis numatomas pavasarį, kai pabus gamta, sugrįš paukščiai. Maršrutas turėtų būti kitokiose vietovėse: bus jau ne tik miško, bet ir atviresnių vietų, kalvų, – žadėjo vyr. specialistė kraštotvarkininkė E. Panitauskaitė.

Mergina juokėsi, kad šiuose miškuose yra užaugusi, tad įdomų maršrutą atrasti jai sunku nebuvo, o visa kita buvo darnus visos regioninio parko darbuotojų komandos darbas.


Per Vištytgirio mišką nusidriekė ilga žygeivių eilė.

Autorės nuotr.


Per miško sniegynus – žvėrių takais

Eglė MIČIULIENĖ

Švelnus žiemiškas oras, graži gamta ir šauni kompanija – puikiausias derinys geram savaitgaliui praleisti. Tokia gera proga pasinaudojo net 75 žmonės, drauge su Vištyčio regioninio parko darbuotojais praėjusį šeštadienį pasileidę į žiemos žygį per Vištytgirio botaninį-zoologinį draustinį.

Kas „į kompaniją“ pasiėmę šiaurietiškas lazdas, kas rogutes vaikams, o kas ir savo draugiškus keturkojus, visi kartu klegėdami ir juokaudami smagiai įveikė vingiuotą 9 kilometrų atkarpą. Kaip žadėjo žygio pavadinimas – „Per sniegynus, žvėrių pramintais takais“ – taip ir buvo: eita be jokių kelių ir takų, vien tik miško vingiais tarp medžių, įveikiant įkalnes, nuokalnes ir išvartų kliūtis.

Dar žygio pradžioje, suregistravę gausų dalyvių būrį, jo organizatoriai padalijo lankstinukus su žvėrių pėdsakais. Taigi buvo nepaprastai įdomu apžiūrėti ne tik apsnigtus medžius, pelkių augaliją, bet ir rasti šerno, stirnos, elnio ir net vilko pėdsakus. Žinoma, pirmą kartą matydami kai kurias pėdas jų žygeiviai net ir su lankstinukais nebūtų atpažinę, jei ne juos lydėję ir viską pasakoję parko darbuotojai Enrika Panitauskaitė, Vaidas Leonavičius ir Vaida Šimanauskienė. Jie aprodė ir šernų išknistus samanų patalus, ir barsukų olas, kurių lyg koks daugiabutis pilnas Oliakalnio kalnas, kitaip dar vadinamas Barsukynu. Įdomu buvo išvysti ir 10 ha ploto Skardupių I pelkę su joje įrengtu bebrų būstu. Teko susipažinti ir su gerokai mažesnių miško gyventojų būstine – praeiti pro buvusią didžiausią Vištytgirio miško skruzdėlių koloniją.

Visą būrį žygeivių atlaikė vidury miško atsivėręs įspūdingas Beržinio ežeras rytinės ūkanos paslėptais krantais. Ne mažiau įdomu buvo žingsniuoti kadaise per mišką vinguriavusio siaurojo geležinkelio pylimu, kurį Pirmojo pasaulinio karo metu nutiesė vokiečių atvaryti rusų belaisviai.

Dauguma žygeivių pirmą kartą ne tik pamatė, bet ir išgirdo apie labai retą visžalį augalą – 10 metrų aukščio gebenę lipikę. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas augalas tiesėsi dangaus link apsivijęs seną nudžiūvusį uosį.

Kol žygeiviai mėgavosi gamtos grožiais, Vištyčio regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas, darbuotojai Rima Gagienė ir Vytas Klimauskas rūpinosi, kaip parvykėlius kuo šilčiau sutikti. Buvo užkurtas laužas, išvirta arbatos iš kvapniausių Vištyčio pievų žolelių, prikepta pyrago ir netgi pagaminti žygio dalyvių nuotraukomis papuošti diplomai. Juos kartu su suvenyriniais arbatos maišeliais organizatoriai įteikė aktyviausiam, paslaugiausiam, smalsiausiam, jauniausiam ir kitiems „-iausiems“ žygeiviams.

– Tai – pati pradžia, kuria prasidės visas žygių ciklas. Niekaip nesitikėjome, kad sulauksime šitokio gausaus dalyvių būrio, ir labai smagu, kad pradžia buvo tokia pavykusi. Saugomose teritorijose propaguojama rengti pažintinius žygius, tad rengiamės tai daryti ir toliau, juolab kad iškart sulaukėme gražių atsiliepimų ir prašymų panašių renginių organizuoti dažniau. Taigi kitas mūsų žygis numatomas pavasarį, kai pabus gamta, sugrįš paukščiai. Maršrutas turėtų būti kitokiose vietovėse: bus jau ne tik miško, bet ir atviresnių vietų, kalvų, – žadėjo vyr. specialistė kraštotvarkininkė E. Panitauskaitė.

Mergina juokėsi, kad šiuose miškuose yra užaugusi, tad įdomų maršrutą atrasti jai sunku nebuvo, o visa kita buvo darnus visos regioninio parko darbuotojų komandos darbas.

- See more at: http://www.santaka.info/?sid=37783#sthash.N1gBUVcZ.dpuf

 

Atnaujinta Trečiadienis, 01 Vasaris 2017 16:56  

Banners