VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Vištyčio ambulatorija kaunietei tapo sava

Email Spausdinti PDF

 

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg Gydytoja Jolanta juokauja, jog mielai būtų atšventusi penkių dešimčių metų darbo Vištyčio ambulatorijoje jubiliejų ir tada ramia sąžine palikusi darbą. Mat pacientai niekaip negali suprasti, kad jų daktariukei jau 76-eri ir ji pati kartais gali susirgti. Sustreikavusi širdis privertė ilgametę medikę išeiti į užtarnautą poilsį, tačiau medike ji sako liksianti iki paskutinio atodūsio ir jei Vištyčio ambulatorijai kada prireiks jos pagalbos, visada talkinsianti. Prisiminusi 1968-uosius, kai abu su vyru, ką tik baigę medicinos institutą, pasirinko Vištytį, gydytoja šypsosi. Abu miestiečiai (ji kaunietė, o vyras klaipėdiškis) tuomet visai nesikratė kaimo. Jolantai kaimas netgi patiko, nes vasaras leisdavo pas močiutę, netoli Vilkijos. Ir triušius šerdavo, ir karves melžti mokėjo...


 
Išėjusi į užtarnautą poilsį gydytoja Jolanta Bernotienė žada skaityti knygas ir bent telefonu pabendruati su savo senais pacientais.  Autorės nuotr.

Vištyčio ambulatorija kaunietei tapo sava

Daugelis vištytiškių dar vis sunkiai įsivaizduoja, kaip ambulatorija dirbs be gydytojos Jolantos Bernotienės. Beveik penkis dešimtmečius Vištyčio ambulatorijoje išdirbusi medikė su pacientais atsisveikino dėl sveikatos. Tačiau neslepia ligonių skambučių vis tiek sulaukianti kone kiekvieną dieną.

Kaimas negąsdino

Gydytoja Jolanta juokauja, jog mielai būtų atšventusi penkių dešimčių metų darbo Vištyčio ambulatorijoje jubiliejų ir tada ramia sąžine palikusi darbą. Mat pacientai niekaip negali suprasti, kad jų daktariukei jau 76-eri ir ji pati kartais gali susirgti. Sustreikavusi širdis privertė ilgametę medikę išeiti į užtarnautą poilsį, tačiau medike ji sako liksianti iki paskutinio atodūsio ir jei Vištyčio ambulatorijai kada prireiks jos pagalbos, visada talkinsianti.

Prisiminusi 1968-uosius, kai abu su vyru, ką tik baigę medicinos institutą, pasirinko Vištytį, gydytoja šypsosi. Abu miestiečiai (ji kaunietė, o vyras klaipėdiškis) tuomet visai nesikratė kaimo. Jolantai kaimas netgi patiko, nes vasaras leisdavo pas močiutę, netoli Vilkijos. Ir triušius šerdavo, ir karves melžti mokėjo...

Kai į instituto absolventų skirstymą atvažiavo tuometinis Vilkaviškio ligoninės vadovas Kazimieras Baršauskas ir jo pavaduotojas Sergejus Spiridonovas, ilgakasei Jolantai pasiūlė gydytojos darbą Vištytyje, o jos vyrą pažadėjo paskirti Vištyčio ligoninės vadovu. Jaunai šeimai, auginusiai poros mėnesių dukrą, svarbiausia buvo gauti gyvenamąjį plotą. O butas Vištytyje buvo pažadėtas čia pat, už rentgeno kabineto sienos.

– Vištytyje anksčiau dirbusi gydytoja man buvo pasakojusi, kad tai visiškas kaimas su dulkinais žvyrkeliais. Kad sterilizuoti instrumentus reikia vežti į Kybartus pasikinkius arklį, – prisiminė J. Bernotienė. – Bet atvykę radome ką tik išasfaltuotus kelius ir miestelis mums visai patiko. Todėl išgirdę, kad mus vis dėlto nori pasilikti Vilkaviškio ligoninėje, iškart puolėme prieštarauti.

Praplėtė ligoninę

Tuomet Vištytyje buvo 25 lovų ligoninė, kuri turėjo ir gimdymo palatas, ir rentgeno skyrių. Jolanta gavo ir dalį rentgenologo etato. Jai teko vykti į kvalifikacijos kėlimo kursus. Tada Vištyčio medikai aptarnavo 3,5 tūkst. ligonių.

Visuomet veikli ir bendrauti mokanti medikė iškart puolė „tobulinti“ savo darbovietę. Jai atrodė, jog ankštos, pereinamos palatos labai nepatogios pacientams, tad ligoninės patalpas būtina išplėsti.

– Buvo tie laikai, kai pagalbos galėjai kreiptis į kolūkius. O mes su vyru labai gerai sutikome su aplinkinių kolūkių pirmininkais, – prisiminė J. Bernotienė. – Sutarėme ir netrukus iškilo antras ligoninės pastato aukštas. Kai atvažiuodavo tikrintojai iš Kauno, visada stebėdavosi, kad tokioje kaimo ligoninėje pacientai palatose guli po 2–3, kai net didžiuosiuose miestuose tuo metu tokio komforto nebuvo.

J. Bernotienė prisimena, kad ne kartą buvo gavusi pasiūlymų dirbti tai viename, tai kitame mieste. Tačiau iš pradžių planus atidėliojo, kol paaugs trys šeimos vaikai, o paskui taip priprato, kad niekur kitur vykti nebenorėjo.

Tapo šeimos gydytoja

Kai Vištytyje nebeliko ligoninės, J. Bernotienė visas jėgas atidavė ambulatorijos kūrimui.

– Mes turėjome ir rentgeną, ir moterų konsultacijos, pediatrų, fizioterapijos kabinetus, elektrokardiografą širdies darbui fiksuoti, – prisiminė gydytoja Jolanta. – Visada svajojau, kad mano ambulatorija būtų pati geriausia rajone, todėl labai stengiausi. Svajojau įsigyti echoskopą ir tada būčiau galėjusi pacientams teikti visas būtiniausias paslaugas. Bet užgriuvo reformos.

Ambulatorijai vadovavusiai ir savarankiškai besitvarkiusiai gydytojai buvo labai apmaudu, kai jos įstaiga pateko Kybartų ligoninės priklausomybėn.

Vištyčio ambulatorija visada dirbo pelningai – turėjo daug pacientų. O apie Kybartus J. Bernotienė buvo girdėjusi, kad medikams po kelis mėnesius nemokami atlyginimai.

– Nors buvo likę vos keleri metai iki pensijos, nutariau įgyti šeimos gydytojo kvalifikaciją, – pasakojo J. Bernotienė. – Žinojau, kad kuo toliau, tuo sunkiau bus kaime surinkti gydytojų komandą. O tapusi šeimos gydytoja galėsiu viena ir suaugusius pacientus, ir vaikus gydyti, teikti pirminę chirurgo pagalbą ir vėl būti nepriklausoma nuo Kybartų.

Patiko chirurgija

Nors daugelis terapeutų kratosi chirurgijos, Jolantai siūti žaizdas visada patiko. Gydytoja prisiminė, kad dar studijuodama svajojo tapti chirurge. Dėl to mokydamasi vyresniuose kursuose nuolat asistuodavo operacinėje. Vis dėlto svajonės teko atsisakyti dėl žemo kraujospūdžio – tokią problemą turinti medikė negalėjo dalyvauti kelias valandas trunkančiose operacijose, kur reikia ilgam palinkti prie operacinio stalo. Jai svaigdavo galva.

Tačiau chirurgijos Jolanta pakankamai „atsikando“ ir Vištytyje. Kol iki Pavištyčio poilsiaviečių vedė žvyrkelis, kone kiekvieną savaitgalį ten įvykdavo mažesnių ar didesnių eismo įvykių. Žiūrėk, jau ir ateina jaunuoliai su plėštinėmis ar pjautinėmis žaizdomis.

– Kaip dabar prisimenu: skambutis į duris ir klausimas, ar namie daktarė, – šypsojosi prisiminusi Jolanta. – Nors mano vyras taip pat buvo gydytojas, jis su chirurgija „neprasidėjo“ – nebent tik vienos siūlės žaizdai sukabinti pakakdavo. O jeigu kas sunkesnio, visada tekdavo man „lopyti“. Kartą sužeistą švedą atvežė. Labai nenorėjau turėti reikalų su užsieniečiais – daug dokumentų pildyti, draudimai visokie. Sakiau, jei nereikia dokumentų – galiu susiūti, bet jei reikia – lai vyksta į Vilkaviškį.

Gydytoja prisimena ir ją sukrėtusį atvejį, kai į namus atlėkė perbalusi aštuonmečio berniuko motina. Vaikui supykęs tėvas peiliu perrėžė kaklą. Gydytojai teko siūti trylika siūlių. Medikė neabejoja, kad iškart nesuteikus pagalbos vaikas būtų mirtinai nukraujavęs.

Niekas gydytojų darbo valandų tuomet nepaisydavo: nutiko bėda – ir ateina tiesiai į namus. Per mėnesį gydytoja eidavo į maždaug 100 iškvietimų. Tačiau iškvietimų kur kas sumažėjo įvedus bendrąjį pagalbos telefoną 112. Dabar žmonės greičiau kviečiasi greitosios pagalbos medikus.

Savi pacientai

Kai vėl iškilo grėsmė jungti ambulatorijas, J. Bernotienės vadovaujama įstaiga turėjo sutaupiusi tūkstančius. Tad gydytoja nutarė, kad pinigai turi likti Vištyčio žmonėms, todėl suremontavo pastatą, pakeitė langus, duris, nupirko naują elektrokardiografą.

Didelę patirtį turinti gydytoja visada stengėsi savo pacientams suteikti kuo daugiau paslaugų, kad jiems kuo rečiau tektų pagalbos ieškoti pas ne taip arti esančio Vilkaviškio medikus. Gydytoja pacientų trūkumu nesiskundė. Jų, net ištuštėjus kaimams, prie ambulatorijos buvo prisirašę 600.

Per ilgus darbo metus gydytoja sulaukė daug padėkų ir gerų kolegų žodžių. Turėjo pacientų, kuriuos jau buvo „nurašę“ ir Vilkaviškio, ir Kauno medikai. Tačiau ligoniai labai tikėjo „savo gydytoja“, tad jų nuvilti J. Bernotienė negalėjo.

– Kai pas mane atvyko persirašyti vienas pacientas iš Vilkaviškio, tik skėstelėjau rankomis. Jam gydytojai net Kaune pasakė nieko nebegalį padėti. Tai ką aš galėčiau padaryti? – pati savęs klausiau. – Paciento kūnas buvo sutinęs, dekompensuotas širdies nepakankamumas. Tačiau pritaikiau vaistus ir paciento būklė pagerėjo. Vėliau sulaukiau skambučio, kad mano pacientas be sąmonės nugabentas į ligoninę. Kolegos medikai skambino ir klausė, kaip jį gydžiau. Suleidus nurodytus vaistus mano pacientas vėl atsigavo ir gyvena lig šiol.

Pacientai neužmiršta

Gydytoja įsitikinusi, kad medikui labai svarbu būti geru psichologu. Nuoširdus bendravimas gydo kaip vaistai. J. Bernotienė turėjo ne vieną pacientą, kuriam labiau reikėjo ne vaistų, o raminančio gydytojo žodžio.

– Kartais tekdavo tapti vos ne artiste, – prisiminė J. Bernotienė. – Bet už tai pikti ir viskuo nepatenkinti pacientai iš kabineto išeidavo šypsodamiesi

Ilgametė gydytoja neslepia, kad jai sunku palikti darbą, kuriame prabėgo pačios gražiausios gyvenimo akimirkos. Ir vien skaityti knygas, kurias labai mėgsta, ar žiūrėti televizorių ji negalės.

Ji vis dar senu įpratimu studijuoja medicininę literatūrą ir ieško atsakymų, kaip išgydyti sunkias ligas. Visi vietiniai žmonės jai puikiai pažįstami, visų sveikatos problemos žinomos. Todėl net ir nebedirbdama J. Bernotienė nuolat sulaukia pagalbos prašymų. Telefonu paskambinę buvę pacientai teiraujasi, kaip gydytis vienu ar kitu atveju, pagalbos atbėga ir kaimynai.

– Dabar ilsiuosi ir sveikata pagerėjo. Bet negaliu tvirtai prižadėti, kad niekada nebegrįšiu į ambulatoriją. Pavyzdžiui, vasarą, kai reikės atostogų išleisti mane pakeitusį kolegą, – atviravo be medicinos sunkiai gyvenimą įsivaizduojanti gydytoja.

Šaltinis: http://www.santaka.info/?sid=37749

 santaka.info

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

 

Atnaujinta Šeštadienis, 28 Sausis 2017 14:45  
Mes turime 76 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 5728140
Suvalkijos lygumų ramybės oazė - pasienio miestelis Vištytis

  Suvalkija žinoma kaip lygumų kraštas, turintis vos vieną kitą aukštesnį piliakalnį ar kalvelę. Tačiau pasivaikščioti ir pasižvalgyti po Suvalkijos kraštus verta ir yra kur, viena iš tokių vietų – Vištyčio miestelis Vilkaviškio rajono vakaruose. Miestelis įsikūręs prie Vištyčio ežero (pagal kurį ir pavadintas) šiaurės rytinio kranto, į pietus nuo Kybartų. Miestelyje išlikęs XVIII a. gatvių tinklas, keturkampė aikštė. Vištytis yra seniūnijos centras, įsikūręs regioniniame parke, prie pat Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos, ribojasi su Karaliaučiaus sritimi. Prie ežero yra poilsiaviečių ir poilsio bei pramogų kompleksų.


Banners