VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Dviejų Vilkaviškio karininkų tragedija

Email Spausdinti PDF

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg 1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę visoje šalyje dar tvyrojo karo parako tvaikas. Į jauną valstybę pradėjo veržtis caro valdžią nuvertusios bolševikų gaujos. Vokiečiai, trejus metus šeimininkavę mūsų šalyje, nesutiko taip paprastai pasitraukti iš Lietuvos, dažnai kildavo jų ir patriotiškai nusiteikusių lietuvių susirėmimai. Lenkai vis agresyviau reiškė pretenzijas į Vilnių.


 

 

Gabų ir sparčiai karjeros laiptais kopusį divizijos generolą Zenoną Gerulaitį (nuotr. kairėje) pražudė bado, šalčio ir nepakeliamų darbų metai tremtyje. O Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitinantas Juozas Lavinskas buvo sušaudytas Norilske.

Dviejų Vilkaviškio karininkų tragedija


Vienijo idealai

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę visoje šalyje dar tvyrojo karo parako tvaikas. Į jauną valstybę pradėjo veržtis caro valdžią nuvertusios bolševikų gaujos. Vokiečiai, trejus metus šeimininkavę mūsų šalyje, nesutiko taip paprastai pasitraukti iš Lietuvos, dažnai kildavo jų ir patriotiškai nusiteikusių lietuvių susirėmimai. Lenkai vis agresyviau reiškė pretenzijas į Vilnių.

1918 m. lapkričio 23 d. išėjo pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Vyrai, kurie savo iniciatyva įstojo į kariuomenę tais neramiais 1918–1920 m., laikomi savanoriais. Iš Vilkaviškio ir jo apylinkių ginti nepriklausomybės stojo net 1024 piliečiai. Iš jų 45 už drąsą bei pasiaukojimą mūšiuose buvo apdovanoti aukščiausiu valstybiniu kariniu apdovanojimu – Vyčio kryžiumi. Du savanoriai, Vilkaviškio krašto sūnūs, nurimus mūšiams dėl nepriklausomybės, toliau uoliai dirbo Lietuvos kariuomenėje. Tai – pulkininkas leitenantas Juozas Lavinskas ir vėliau divizijos generolu tapęs Zenonas Gerulaitis.

Šiuos du karius siejo ne tik panašus amžius (J. Lavinskas buvo jaunesnis 3 metais), bet ir vienodi idealai. Abu dalyvavo mūšiuose su lenkais, vokiečiais ir savo drąsa fronte pranoko kitus kovos draugus. Abu buvo perspektyvūs Lietuvos kariuomenės karininkai: vienas – gabus artileristas, o kitas pasižymėjo kaip puikus valdininkas.


Namo nebesugrįžo

J. Lavinskas gimė 1897 m. gegužės 29 d. Kaupiškių kaime, Vištyčio valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Jaunuolis baigė Vilkaviškio gimnaziją. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m. vasarį bolševikams puolant Alytų, vaikinas dalyvavo kautynėse prie Venciūnų kaimo. Vyresniesiems vadams pastebėjus Juozo gabumus, 1919 m. liepos mėn. jis pradėjo mokytis neseniai įkurtoje Kauno karo mokykloje. Siaučiant mūšiams mokslas truko pusę metų ir jau 1919 m. gruodžio 16 d. J. Lavinskui buvo suteiktas leitenanto laipsnis.

Netrukus, 1920 m. vasarį, visi antrosios laidos karo mokyklos kariūnai jau kovėsi su lenkais fronte ties Giedraičiais. Vėliau kautynėse prie Seinų J. Lavinskas buvo sužeistas. Po mūšių dėl Lietuvos jaunasis karininkas praktikavosi artilerijos daliniuose, o 1926 m. buvo paskirtas tarnauti IV artilerijos pulke Vilkaviškyje.

Tais pačiais metais jis vedė Izabelę Miknevičiūtę, su kuria susilaukė sūnaus ir dukros. „Neatsimenu, kad tėvas būtų labai baudęs. Draugus galėjau pasirinkti pats, ar tai būtų karininko, puskarininkio, ar paprasto darbininko vaikas“, – prisiminė J. Lavinsko sūnus Algimantas.

1936 m. iš komandiruotės Sovietų Sąjungoje grįžusiam J. Lavinskui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Į namus vis dažniau užsukdavo aukšto rango karininkai, jie ilgą laiką diskutuodavo apie Lietuvos ateitį. Sūnus prisimena, kad tėvas jautėsi labai prislėgtas, kai 1941 m. pradžioje teko lietuvišką karininko uniformą pakeisti į Raudonosios armijos proletarišką. „Nežinau, kas tuo laiku vyko dalinyje, bet labai dažnai (tėvą) kviesdavo į tarnybą, neretai net naktimis, sekmadieniais. Kada bepareidavau, jo vis nėra ir nėra“, – prisiminė A. Lavinskas.

Kaip ir kiti tragiško likimo karininkai, J. Lavinskas jau tada jautė, kad ateityje nutiks kažkas blogo.

1941 m. birželio 22 d., pirmąją karo dieną, pulkininkas leitenantas J. Lavinskas, pabučiavęs žmoną ir vaikus, išėjo į savo dalinį. Daugiau jis namo nebesugrįžo.

Tik daugiau nei po 50 metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Juozo sūnus Algimantas pirmą kartą išgirdo tiesą. Birželio 22-ąją J. Lavinskas, negalėdamas palikti savo kareivių, kurie jį labai gerbė ir pasitikėjo, kartu su jais per Baltarusijos teritoriją traukėsi į rytus. Besitraukiančiuosius karinėje stovykloje areštavo iš tamsos išniręs gausus NKVD kareivių būrys. Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas buvo ištremtas į Vorkutą, o 1942 m. birželio 29 d. sušaudytas Norilske.


Pražudė lageris

Su Norilsko vietove yra susiję ir Z. Gerulaičio, gimusio Paežerių dvare, paskutiniai gyvenimo metai. Gabų ir sparčiai karjeros laiptais Lietuvos kariuomenėje kopusį divizijos generolą sustabdė netikėtas NKVD įsiveržimas į poligoną ir areštas. Generolas jautėsi ramiai, todėl nesislapstė. Tuo labiau kad okupavę Lietuvą rusai paskyrė Z. Gerulaitį ir toliau dirbti kariuomenės tiekimo viršininku. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios likus vos keletui dienų suimtą generolą rusai išvežė į Norilską. 1945 m. balandžio 20 d. dirbdamas sunkius fizinius darbus jis žuvo lageryje.

Nepriklausomoje Lietuvoje didelis dėmesys buvo skiriamas karininkų išsimokslinimui, kariniam rengimui. Okupantui įžengus į Lietuvą paaiškėjo, jog dauguma lietuvių karininkų turėjo aukštą kvalifikaciją ir buvo patriotiškai nusiteikę. Dauguma jų nebėgo į užsienį ir nesitikėjo susidorojimo, tremties, žudynių. Todėl pirmosiomis okupacijos savaitėmis vis daugiau mūsų karininkų staiga dingdavo be žinios. Kiti atsisveikindavo su šeimomis sakydami, kad vyksta į tobulinimosi, kvalifikacijos kėlimo kursus Maskvoje. Netikėtai traukiniai pakeisdavo kryptį ir ešelonas, pilnas lietuvių karininkų, sustodavo ne Maskvoje, o Sibire.

Taip Norilske atsidūrė ir generolas Z. Gerulaitis. Tremtyje jis ištvėrė ketverius metus, tačiau badas ir šaltis, sunkus fizinis darbas palaužė 51 metų Lietuvos kariuomenės generolą. 1945 m. jis mirė dirbdamas.

Ši dviejų Vilkaviškio karininkų gyvenimo tragedija atspindi visos lietuvių tautos dramą. 1940 m. buvo suimti 1489 karininkai. Vieni buvo nukankinti kalėjimuose tardant, kiti po tardymo sušaudyti, treti iš bado mirė lageriuose. Jauni, gabūs vyrai, kurie didžiąją dalį savo gyvenimo atidavė Lietuvai bei jos kariuomenei, buvo išplėšti iš savo namų, iš savo šeimų ir sunaikinti.

Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas

 

Atnaujinta Pirmadienis, 23 Sausis 2017 19:14  
Mes turime 116 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6522234
Parlamentarui aprodė miestelio parką

  Penktadienį Seimo narys A. Butkevičius lankėsi Vištyčio seniūnijoje. Ta proga parlamentarui ir gyventojams oficialiai buvo pristatytas atnaujintas miestelio skveras. Vištyčio skvero rekonstrukcija buvo baigta rugpjūčio pradžioje, likus savaitei iki kasmet čia švenčiamų didžiųjų Švč. Mergelės Marijos Parcinkulės atlaidų bei tradicinės miestelio šventės. Taigi vietiniai žmonės jau spėjo pasigrožėti trinkelėmis išgrįstais šaligatviais aplink parką ir per jį nutiestais takais, naujais suoliukais. Pasak seniūno B. Politos, ypač visi džiaugiasi miestelio centro apšvietimu – kas vakarą skverą užliejančia jaukia žibintų šviesa. Gražiai apšviesta ir netoliese stovinti bažnyčia.



Banners