VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Žvilgsnis į atsinaujinusią Suvalkiją

Email Spausdinti PDF

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg  Vos prieš keletą dienų šiose kapinėse buvo palaidotas mūsų buvęs kolega Algimantas Vendrikis, su kuriuo, nepaisant tarp mūsų buvusio apie 20 metų skirtumo, mus siejo labai draugiški ryšiai. Dažnai eidavome kartu pietauti. O kai vietoj pietų aš viena pasirinkdavau vaikščiojimą (pietūs tuo laiku buvo šventas dalykas), jis sakydavo: vietoj raciono – macionas (ne be reikalo dirbo redakcijos žemės ūkio skyriuje). Taigi dabar jam tik žvakelė. Kaip ir taip pat šiemet mirusiai ilgametei žurnalistei Birutei Pavlovienei, su kuria irgi dirbau. Žvakę uždegu ir buvusiai redakcijos buhalterei Danutei Kabacevičienei, buvusiai labai griežtai, bet teisingai, labai taupiusiai mūsų redakcijos pinigus.

 

 


Toliau mūsų stotelė – Vilkaviškis. Miestas, kuriame man teko gyventi ir dirbti truputį daugiau kaip prieš 30 metų.



Prisiminėme mirusius kolegas

Čia, kaip ir Marijampolėje, kelionę pradėjome nuo kapinių (matyt, jau veikia amžius). Senosios (bet ne pačios seniausios) Vilkaviškio kapinės. Jose mano būta tik tada, kai čia teko gyventi.

Vos prieš keletą dienų šiose kapinėse buvo palaidotas mūsų buvęs kolega Algimantas Vendrikis, su kuriuo, nepaisant tarp mūsų buvusio apie 20 metų skirtumo, mus siejo labai draugiški ryšiai. Dažnai eidavome kartu pietauti. O kai vietoj pietų aš viena pasirinkdavau vaikščiojimą (pietūs tuo laiku buvo šventas dalykas), jis sakydavo: vietoj raciono – macionas (ne be reikalo dirbo redakcijos žemės ūkio skyriuje). Taigi dabar jam tik žvakelė. Kaip ir taip pat šiemet mirusiai ilgametei žurnalistei Birutei Pavlovienei, su kuria irgi dirbau. Žvakę uždegu ir buvusiai redakcijos buhalterei Danutei Kabacevičienei, buvusiai labai griežtai, bet teisingai, labai taupiusiai mūsų redakcijos pinigus.

Bendromis pastangomis susirandame Juozo Šeimio, mirusio vos 40-ies, kapą. Jį pamenu dar iš Vištyčio laikų, kai ten dirbau mokytoja, o jis, kaip rajono komjaunimo komiteto darbuotojas, atvykdavo mūsų tikrinti. Ką ten tikrinti, dažniausiai su jaunais mokyklos kolegomis tik kalbėdavome, diskutuodavome... Su juo bendravau ir dirbdama redakcijoje. Ypač pamenu „pagerintas“ mūsų trijulės kavutes knygyno vedėjos Elvyros Saulienės kabinete. Su Elvyra ir dabar tame pačiame kabinete susitikau. Tarsi dešimtmečių nė nebūta. Pasikeitė tik knygyno išvaizda ir, aišku, knygų kainos.

Tose pačiose Vilkaviškio kapinėse yra palaidotas šiais metais miręs Lietuvos ir JAV diplomatas Vytautas Antanas Dambrava. Aplankome ir jo kapą. Pažįstu jo brolį Kęstutį, yra tekę lankytis šio namuose Vilkaviškyje, bet tada jis vengė kalbėti ne tik apie savo brolį, bet ir apie jų šeimos tremtį į Sibirą. Buvo devintojo dešimtmečio pradžia...

Na, o pačiose seniausiose Vilkaviškio katalikų kapinėse, kurios yra prie pat autobusų stoties, galime rasti tada dar jauno skulptoriaus V. Kašubos darbą (jo sukurtas Gedimino paminklas taip pat stovi Vilniuje, prie Valdovų rūmų)... Jis skirtas Gižuose 1936 m. nužudytam 33 metų Gižų policijos nuovados viršininkui Liudui Lietuvninkui. Atsimenu jo našlę Stefaniją, kažką vis besikuičiančią prie namelio Kybartų m. Vištyčio gatvėje. Ji buvo mokytoja. Išgyveno ilgai, per 90 metų. Buvusi iš kilmingos giminės. Nors jau būdama nekokios sveikatos, niekaip nenorėjusi eiti į globos namus. Namelis, sako, iki šiol tuščias.



Miesto akcentai: katedra ir aikštė

Vilkaviškis pirmiausia man asocijuojasi su katedra ir Jono Basanavičiaus aikšte. Pastaroji tik vasarą baigta rekonstruoti. Čia dar 1996 m. pastatytas J. Basanavičiaus paminklas (skulptorius Antanas Žukauskas) man atrodo dabar kur kas didingesnis. Jau dieną pastebėjome neįprastą fontaną aikštėje: čiurkšlės – tiesiai iš grindinio. O vakare, išėjusios iš prie pat aikštės esančio viešbučio, net aiktelėjome su drauge – fontanas tryško įvairiomis spalvomis. Neatsižiūrėjome. Betrūko tik muzikos. Vis dėlto solidarizuojuosi su tais „Santakos“ skaitytojais, kurie sako, jog aikštėje per maža gėlių.

Užtat jų ypatinga gausa – katedros šventoriuje. Beje, prie katedros nuėjome irgi jau sutemus, kai ji tapo jau apšviesta. Su kokiu pasididžiavimu vilkaviškiečiai gali tarti: tai mūsų katedra. Gal kam ir keista, kad nedidelis miestas tapo vyskupijos centru, šia prasme pranoko ir Marijampolę.

Neoromaniško stiliaus katedra buvo pastatyta 1870-1881 m. Tačiau mano darbo metais jos... nebuvo. Teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais ji palyginti nedaug nukentėjo, buvo apgriauti tik bokštai, sviedinių pramuštos sienos, jai suremontuoti būtų užtekę pusmečio. Bet sovietinė valdžia nusprendė katedrą visiškai nugriauti. Toje vietoje atsirado skveras. Buvo išlikusi tik viena koplytėlė, joje tarybiniais metais veikė spaudos kioskas. Tikrai netikėjau, jog kada nors katedra bus atstatyta. 1988 m. pradėtos rinkti žmonių aukos (kuklų indėlį davė ir mano a. a. tėvelis), o po dešimties metų ji buvo jau baigta. Vilkaviškyje sovietmečiu veikė tik viena katalikų bažnyčia, beje, įsikūrusi buvusioje cerkvėje. Bet po Pirmojo pasaulinio karo cerkvė neteko parapijiečių ir 1922 m. buvo perduota katalikams. Šiuo metu bažnyčia labai išgražėjusi, naujoviškai sutvarkyta aplinka.

Prie Savivaldybės pastato 1998 m. buvo pastatytas to paties A. Žukausko sukurtas Vinco Kudirkos biustas. Ne be reikalo. Čia pat prasidedančiu keliu Pilviškių link galima pasiekti Paežerius – V. Kudirkos gimtinę, kurioje išliko tuos laikus menanti klėtelė.



Buvo apsistojęs Napoleonas

Tais „mano laikais“ buvau beveik nemačiusi Vilkaviškio dvaro (pirmą kartą paminėtas 1679 m.), nors jis ir ne taip toli nuo miesto centro. Gal įdomiausias faktas apie šį dvarą yra tas, kad jame buvo apsistojęs Napoleonas ir čia pasirašė aktą, kuriuo paskelbė karą Rusijai. Teigiama, jog Prancūzijos imperatorius centriniuose rūmuose nebuvo apsistojęs, o laikinai gyveno kitame mediniame pastatų komplekse, kurio jau daug metų nėra. Tuo lankantys dvarą prancūzai nusivilia, bet šiaip ar taip netoliese tikrai buvo sustojęs Napoleonas Bonapartas. Po Pirmojo pasaulinio karo dvare gyveno vokiečiai, vėliau jį nupirko kunigai, čia gyveno vyskupai. Po Antrojo pasaulinio karo centrinis dvaro pastatas tapo daugiabučiu namu. Ir dabar čia gyvena žmonės, jo vidaus turistams apžiūrėti neįmanoma. Dvarą primena ne tik masyvus statinys, bet ir fasado kolonos, kurios šiuo metu išryškintos, pašviesintos.

Vilkaviškyje kurį laiką veikė ir kunigų seminarija (nuo 1930 m.), statyta tam tikslui. Po Antrojo pasaulinio karo pastate įsikūrė valstybinis siuvimo fabrikas, kuris, tik jau tapęs privatus, veikia iki šiol.



Zita ZOKAITYTĖ



(Bus daugiau) - See more at: http://www.santaka.info/?sidx=41286#sthash.6Eb8bfXB.dpuf
Vilkaviškio dvaras. Kristinos Žalnierukynaitės nuotrauka
 
(Tęsinys. Spausdinta Nr. 111)

 Žvilgsnis į atsinaujinusią Suvalkiją 

 
(Tęsinys. Spausdinta Nr. 111)
 
Toliau mūsų stotelė – Vilkaviškis. Miestas, kuriame man teko gyventi ir dirbti truputį daugiau kaip prieš 30 metų.


Prisiminėme mirusius kolegas

Čia, kaip ir Marijampolėje, kelionę pradėjome nuo kapinių (matyt, jau veikia amžius). Senosios (bet ne pačios seniausios) Vilkaviškio kapinės. Jose mano būta tik tada, kai čia teko gyventi.

Vos prieš keletą dienų šiose kapinėse buvo palaidotas mūsų buvęs kolega Algimantas Vendrikis, su kuriuo, nepaisant tarp mūsų buvusio apie 20 metų skirtumo, mus siejo labai draugiški ryšiai. Dažnai eidavome kartu pietauti. O kai vietoj pietų aš viena pasirinkdavau vaikščiojimą (pietūs tuo laiku buvo šventas dalykas), jis sakydavo: vietoj raciono – macionas (ne be reikalo dirbo redakcijos žemės ūkio skyriuje). Taigi dabar jam tik žvakelė. Kaip ir taip pat šiemet mirusiai ilgametei žurnalistei Birutei Pavlovienei, su kuria irgi dirbau. Žvakę uždegu ir buvusiai redakcijos buhalterei Danutei Kabacevičienei, buvusiai labai griežtai, bet teisingai, labai taupiusiai mūsų redakcijos pinigus.

Bendromis pastangomis susirandame Juozo Šeimio, mirusio vos 40-ies, kapą. Jį pamenu dar iš Vištyčio laikų, kai ten dirbau mokytoja, o jis, kaip rajono komjaunimo komiteto darbuotojas, atvykdavo mūsų tikrinti. Ką ten tikrinti, dažniausiai su jaunais mokyklos kolegomis tik kalbėdavome, diskutuodavome... Su juo bendravau ir dirbdama redakcijoje. Ypač pamenu „pagerintas“ mūsų trijulės kavutes knygyno vedėjos Elvyros Saulienės kabinete. Su Elvyra ir dabar tame pačiame kabinete susitikau. Tarsi dešimtmečių nė nebūta. Pasikeitė tik knygyno išvaizda ir, aišku, knygų kainos.

Tose pačiose Vilkaviškio kapinėse yra palaidotas šiais metais miręs Lietuvos ir JAV diplomatas Vytautas Antanas Dambrava. Aplankome ir jo kapą. Pažįstu jo brolį Kęstutį, yra tekę lankytis šio namuose Vilkaviškyje, bet tada jis vengė kalbėti ne tik apie savo brolį, bet ir apie jų šeimos tremtį į Sibirą. Buvo devintojo dešimtmečio pradžia...

Na, o pačiose seniausiose Vilkaviškio katalikų kapinėse, kurios yra prie pat autobusų stoties, galime rasti tada dar jauno skulptoriaus V. Kašubos darbą (jo sukurtas Gedimino paminklas taip pat stovi Vilniuje, prie Valdovų rūmų)... Jis skirtas Gižuose 1936 m. nužudytam 33 metų Gižų policijos nuovados viršininkui Liudui Lietuvninkui. Atsimenu jo našlę Stefaniją, kažką vis besikuičiančią prie namelio Kybartų m. Vištyčio gatvėje. Ji buvo mokytoja. Išgyveno ilgai, per 90 metų. Buvusi iš kilmingos giminės. Nors jau būdama nekokios sveikatos, niekaip nenorėjusi eiti į globos namus. Namelis, sako, iki šiol tuščias.


Miesto akcentai: katedra ir aikštė

Vilkaviškis pirmiausia man asocijuojasi su katedra ir Jono Basanavičiaus aikšte. Pastaroji tik vasarą baigta rekonstruoti. Čia dar 1996 m. pastatytas J. Basanavičiaus paminklas (skulptorius Antanas Žukauskas) man atrodo dabar kur kas didingesnis. Jau dieną pastebėjome neįprastą fontaną aikštėje: čiurkšlės – tiesiai iš grindinio. O vakare, išėjusios iš prie pat aikštės esančio viešbučio, net aiktelėjome su drauge – fontanas tryško įvairiomis spalvomis. Neatsižiūrėjome. Betrūko tik muzikos. Vis dėlto solidarizuojuosi su tais „Santakos“ skaitytojais, kurie sako, jog aikštėje per maža gėlių.

Užtat jų ypatinga gausa – katedros šventoriuje. Beje, prie katedros nuėjome irgi jau sutemus, kai ji tapo jau apšviesta. Su kokiu pasididžiavimu vilkaviškiečiai gali tarti: tai mūsų katedra. Gal kam ir keista, kad nedidelis miestas tapo vyskupijos centru, šia prasme pranoko ir Marijampolę.

Neoromaniško stiliaus katedra buvo pastatyta 1870-1881 m. Tačiau mano darbo metais jos... nebuvo. Teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais ji palyginti nedaug nukentėjo, buvo apgriauti tik bokštai, sviedinių pramuštos sienos, jai suremontuoti būtų užtekę pusmečio. Bet sovietinė valdžia nusprendė katedrą visiškai nugriauti. Toje vietoje atsirado skveras. Buvo išlikusi tik viena koplytėlė, joje tarybiniais metais veikė spaudos kioskas. Tikrai netikėjau, jog kada nors katedra bus atstatyta. 1988 m. pradėtos rinkti žmonių aukos (kuklų indėlį davė ir mano a. a. tėvelis), o po dešimties metų ji buvo jau baigta. Vilkaviškyje sovietmečiu veikė tik viena katalikų bažnyčia, beje, įsikūrusi buvusioje cerkvėje. Bet po Pirmojo pasaulinio karo cerkvė neteko parapijiečių ir 1922 m. buvo perduota katalikams. Šiuo metu bažnyčia labai išgražėjusi, naujoviškai sutvarkyta aplinka.

Prie Savivaldybės pastato 1998 m. buvo pastatytas to paties A. Žukausko sukurtas Vinco Kudirkos biustas. Ne be reikalo. Čia pat prasidedančiu keliu Pilviškių link galima pasiekti Paežerius – V. Kudirkos gimtinę, kurioje išliko tuos laikus menanti klėtelė.

Buvo apsistojęs Napoleonas

Tais „mano laikais“ buvau beveik nemačiusi Vilkaviškio dvaro (pirmą kartą paminėtas 1679 m.), nors jis ir ne taip toli nuo miesto centro. Gal įdomiausias faktas apie šį dvarą yra tas, kad jame buvo apsistojęs Napoleonas ir čia pasirašė aktą, kuriuo paskelbė karą Rusijai. Teigiama, jog Prancūzijos imperatorius centriniuose rūmuose nebuvo apsistojęs, o laikinai gyveno kitame mediniame pastatų komplekse, kurio jau daug metų nėra. Tuo lankantys dvarą prancūzai nusivilia, bet šiaip ar taip netoliese tikrai buvo sustojęs Napoleonas Bonapartas. Po Pirmojo pasaulinio karo dvare gyveno vokiečiai, vėliau jį nupirko kunigai, čia gyveno vyskupai. Po Antrojo pasaulinio karo centrinis dvaro pastatas tapo daugiabučiu namu. Ir dabar čia gyvena žmonės, jo vidaus turistams apžiūrėti neįmanoma. Dvarą primena ne tik masyvus statinys, bet ir fasado kolonos, kurios šiuo metu išryškintos, pašviesintos.

Vilkaviškyje kurį laiką veikė ir kunigų seminarija (nuo 1930 m.), statyta tam tikslui. Po Antrojo pasaulinio karo pastate įsikūrė valstybinis siuvimo fabrikas, kuris, tik jau tapęs privatus, veikia iki šiol.

Zita ZOKAITYTĖ

Bus daugiau
 
 
santaka.info
Atnaujinta Sekmadienis, 22 Sausis 2017 18:54  
Mes turime 224 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6027907
Į gaisro vietą Vištyčio ugniagesių automobilį atstūmė vietiniai gyventojai

   Kaip pranešė naujienų portalas tv3.lt, gaisras Vištyčio miestelyje kilo šeštadienį po pietų. Pranešimą apie nuosavame name kilusį gaisrą bendrasis pagalbos telefonas gavo apie 15 val. Taip pat buvo pranešta, kad degančiame mediniame name yra žmonių. Į įvykio vietą buvo išsiųstos Vilkaviškio PGT pajėgos. Įvykio liudininkai netruko pasidalinti užfiksuotais kadrais, kaip į gaisro vietą Vištyčio ugniagesių automobilį atstumia vietiniai gyventojai. Būrys vyrų ir jaunuolių stūmė gelbėtojų automobilį, nes šis neužsikūrė. Kaip paaiškėjo, ugniagesiai įsikūrę visai netoli gaisro vietos, iki jos – maždaug trys minutės kelio.



Banners