VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Liukių dvaro istorijos

Email Spausdinti PDF

http://www.satenai.lt/wp-content/uploads/2016/03/L13-archyvo..jpg

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg Apie senuosius Liukių dvaro (Vilkaviškio r., Meiliūnų k.) šeimininkus apylinkės žmonės neką beprisimena – šnekama tik tiek, kad dvarininko pavardė buvusi vokiška. Vietinė gyventoja Eugenija Ulevičiūtė-Kartavičienė (1925–2015) prisiminė savo senelio Kazio Ulevičiaus (apie 1853–apie 1943) pasakojimus apie šį dvarą. Esą jo špekteriai (prievaizdai) būdavę itin griežti, baudžiauninkus mušdavę kančiais per pečius. Vieną sykį du baudžiauninkai pjovę pradalges – vienas siauresnę, kiek sugebėjo, o kitas iš paskos – platesnę. Špekteris tai pamatęs ir vožęs kančiumi siauresnę pradalgę ėmusiam baudžiauninkui per kuprą. Iš paskos pjovęs baudžiauninkas už tai dalgiu šmaukštelėjo špekteriui per galvą ir arkliu pabėgo į Vokietiją.



Liukių dvaro istorijos

http://www.satenai.lt/wp-content/uploads/2016/03/L13-archyvo..jpg

 

Apie senuosius Liukių dvaro (Vilkaviškio r., Meiliūnų k.) šeimininkus apylinkės žmonės neką beprisimena – šnekama tik tiek, kad dvarininko pavardė buvusi vokiška. Vietinė gyventoja Eugenija Ulevičiūtė-Kartavičienė (1925–2015) prisiminė savo senelio Kazio Ulevičiaus (apie 1853–apie 1943) pasakojimus apie šį dvarą. Esą jo špekteriai (prievaizdai) būdavę itin griežti, baudžiauninkus mušdavę kančiais per pečius. Vieną sykį du baudžiauninkai pjovę pradalges – vienas siauresnę, kiek sugebėjo, o kitas iš paskos – platesnę. Špekteris tai pamatęs ir vožęs kančiumi siauresnę pradalgę ėmusiam baudžiauninkui per kuprą. Iš paskos pjovęs baudžiauninkas už tai dalgiu šmaukštelėjo špekteriui per galvą ir arkliu pabėgo į Vokietiją.

K. Ulevičius taip pat pasakojo, kaip neva to dvaro kluone pasikoręs špekteris, pavarde Kosteris. Tuo norėdamas atgrasinti baudžiauninkus, kurie vogdavo pašarą savo karvėms, pasinaudojo vėlesnis prievaizdas. Jis esą surišęs glėbį šieno, pakabinęs ant virvės ir padėjęs ant šalinės krašto. Kai darbininkas atėjo į kluoną vogti šieno, špekteris patraukė už virvės, ir šieno ryšulys šlumštelėjo nuo šalinės ant klojimo ir labai išgąsdino vagį, nes šis pamanė, kad tai pakaruoklis ateina.

Dar viena istorija, susijusi su dvarininkų šeima, – tragikomiška. Dvarininko duktė esą buvusi apkūni, todėl jai neduodavę ligi soties privalgyti, nes tėvai norėję, kad sulieknėtų. Dvarininkaitė buvusi kamuojama tokio alkio, kad valgydavusi net bulves, kurias mergos virdavo kiaulėms šerti. Iš tiesų žmonių atsiminimai apie šį dvarą nėra labai teigiami. Vincas Ališauskas iš Dobilynių kaimo savo dukrai Teresei Ališauskaitei-Ražinskienei pasakojo, kad už Debesiūnų (Debesio) sodybos augę gluosniai (kitame pasakojime – topoliai) ir stovėjusios kartuvės, kuriose kardavo nusikaltusius baudžiauninkus. Kai ten tarpukario Lietuvos laikais tiesė vieškelį, rado žmonių kaulų (esą pakartų baudžiauninkų kūnus netoli nuo kartuvių ir užkasdavo).

„Lietuvos istorijos metraštyje“ (1986, p. 105) rašoma, kad Liukių dvaras buvo įsteigtas 1867 m. ir dovanotas rusų generolui adjutantui Nikolajui Suchozanetui (1794–1871), caro vietininkui Lenkijoje. Suchozanetai naudojosi herbu „Szczy-tomir“: balta lelija melsvame fone, šalia jos iš kairės pusės esama mėnulio pjautuvo. Liukiai (Luki) minimi „Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne“ (1879, t. V, p. 480) kaip kaimas ir palivarkas Vilkaviškio paviete, Kaupsodžių valsčiuje (gminoje), Vištyčio parapijoje, turintis 24 namus ir 153 gyventojus. Minėto „Lietuvos istorijos metraščio“ duomenimis, 1900 m. Liukių majorato savininkas buvo F. A. Jefimovičius. Pasak šaltinio, 457 margai dvaro žemės duodavo 245 rublius metinių pajamų.

Be gausių pasakojimų, neretai keliančių šiurpą, iš Liukių dvaro nelabai kas daugiau ir liko. Gyvenamasis pastatas tebestovi, tačiau yra visiškai apleistas. Nuo 1972 m. šiame name gyvenantis Jonas Bakšinskas pasakojo, kad dvaro pastate seniau būta siaurų aukštų langų – dalis jų užmūryta; stogas, dengtas skiedromis, neišliko, gonkos supuvo ir nugriuvo, vidaus suplanavimas taip pat pakeistas; šalia stovėjęs akmeninis tvartas nugriuvo; labai ilgas sklepas žemėje iš akmenų, surištų kalkių skiediniu, taip pat jau beveik sugriuvęs; nugriauti ir kadaise greta stovėję kumečių nameliai; išpjautas netgi obelų sodas ir dalis didžiulių klevų, nors šalia namo dar esama storakamienės bobinės kriaušės ir dviejų tikrai įspūdingų liepų. Eugenija Kartavičienė pasakojo, kad dvaro griūtis prasidėjo dar tarpukario Lietuvoje, kai Liukių dvaro žemės buvo išdalintos jame dirbusiems žmonėms. Nedidelės kumečių stubutės (molinės, akmeninės, medinės) buvo išparduotos, nugriautos. Akmenis iš tų pastatų žmonės rinko, skaldė, pirko, vežė į Kybartus, jais esą išgrįsta turgavietė, juos naudojo ir klojant kelius. Žemai, plento pusėje, būta dviejų tvenkinių, tačiau dabar jų nebėra, jie užlyginti žemėmis. Nebeliko ir sodo, kuriame augo įvairūs medžiai – obelys, vyšnios, aplinkui buvo apsodinta alyvomis. E. Kartavičienė pasakojo, kad prie dvaro augę dideli klevai, liepos – mažų tų medžių ji nė neatsimenanti.

Nepriklausomos Lietuvos metais dvare įsikūrė Liukių pradžios mokykla. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje minimas joje mokytoju dirbęs Juozas Dapkūnas. Vokiečių okupacijos metais, E. Kartavičienės liudijimu, pastate gyvenę atsikėlėliai iš Lietuvos. Per Antrąjį pasaulinį karą dvare veikė rusų kariuomenės štabas ar postas (rus. zastava). Liukių dvare glaudėsi ir iš priverstinės evakuacijos į Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais sugrįžę vietiniai žmonės. Teresė Ražinskaitė-Jakštienė prisiminė: „Ulevičių irgi buvo sudegyta trobos, ir mūs buvo sudegyta, tai mus paskui jau leido [gyventi į dvarą], Ulevičiai apačioj gyveno, o mus leido į viršų. Gyvenome ten maždaug porą metų. Paskui ten savo susikurkėm, tai paskui jau išėjom tuojau į savo namus. Ulevičiai ir pasistatė čia už plento tuojau namus.“ Po karo (sovietmečiu) šiame pastate vėl veikė mokykla, joje mokytojavo Jonas Vilkaitis, Vanda Buktinaitė, vėliau – Stefa Sasnavičienė, Stasė Grinkevičiūtė, mokytojas Žibas.

UGNĖ SINKEVIČIENĖ
2016 03 15

http://www.satenai.lt/2016/03/15/liukiu-dvaro-istorijos/


 

Atnaujinta Antradienis, 17 Sausis 2017 18:30  
Mes turime 82 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 7424011
Neįmanoma parašyti knygos apie Afganistaną, ten negyvenus

Vos įžengęs į šią karo siaubo draskomą žemę, jis suprato, kad jei grįžęs į gimtinę neparašys apie tai, ką matė ir patyrė – neparašys niekada. Laisvai anglų, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis bendraujantis karininkas nepagražintais ir jaudinančiais atsiminimais dalinasi naujame leidyklos „Alma littera“ išleistame romane „Afganistano daktaras“. Apie Afganistane sutiktus žmones, kurie romane įamžinti kitais vardais, sielos ramybės paieškas pragaru virtusiame krašte ir kaip atsidūrus ten neprarasti žmogiškumo kalbamės su karo gydytoju Viliumi Kočiubaičiu.

– Kaip gimė ši knyga? – 2004 metais pirmą kartą įžengiau į Afganistaną. Ten būdamas, kiekvieną vakarą rašiau dienoraštį. Prieš kelerius metus išleidau dvitomę monografiją „Vištytis“. Ilgus metus rinkta medžiaga netilpo į dvi knygas, todėl iškart ėmiausi trečiojo ir ketvirtojo tomo – tai būtų užtrukę daugiau negu ketverius metus, todėl atidėjau šią monografiją į šalį ir ėmiausi Afganistano temos.



Banners