VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

Gyvenu Vištyčiu…

Email Spausdinti PDF

 photo gyv_12059526_1062334407140387_96814507_o.jpg

 photo Vistytis_set0603mar_k71.jpg  Monografija buvo brandinta dvylika metų – nuo 2003-ųjų, kada įkūriau Vištyčio internetinį puslapį ir pradėjau kaupti bet kokią informaciją, susijusią su Vištyčio kraštu, jo istorija, žmonėmis. Pradžia buvo sunki. Nors rašymo įgūdžiai jau buvo susiformavę, trūko patirties. Romanui rašyti reikalinga vaizduotė, monografijai – gausi medžiaga, teisinga ir kruopšti istorinių įvykių interpretacija. Noriu pabrėžti, kad monografiją rašė daug autorių. Niekas vienas 1500 puslapių apimties monografijos per trejus metus neparašytų.


Gyvenu Vištyčiu…

 photo tituline11.jpg

Jeigu norėtume daugiau sužinoti apie Vištyčio kraštą, apie jį galėtume drąsiai klausti Vištytyje gerai žinomo majoro Viliaus Kočiubaičio, kuris vasaros pabaigoje pradžiugino šio nedidelio miestelio gyventojus: pristatė dviejų tomų monografiją, atiduodamas nemenką duoklę ramaus ežero prieglobstyje įsikūrusiam Vištyčiui. „Vištytis man yra dvasinė būsena,“ – neabejoja V. Kočiubaitis, maloniai sutikęs atsakyti į keletą redakcijos klausimų.

Pastaruoju metu aplinkiniai Jus vis labiau pažįsta ne kaip gydytoją, Karo medicinos ekspertizės komisijos pirmininką, bet kaip metraštininką ir netgi rašytoją. Kas lėmė tai, kad pasukote literatūros kryptimi?

Manau, kad mano polinkį rašyti, fiksuoti įvykius, mintis, įspūdžius lėmė tai, jog nepaprastai mėgstu skaityti. Nuo pat vaikystės daug skaitau, tik turiu blogą įprotį – vienu metu pradedu skaityti kelias knygas. Mokyklos metais iš bibliotekos pasiimdavau tiek knygų, kiek tilpdavo į portfelį. Be to, mano 10 metų vyresnė sesuo mokytoja namuose turėjo sukaupusi nemenką biblioteką. Vėliau, kai mano archyve susikaupė daug medžiagos apie Vištytį, atsirado poreikis parašyti apie miestelį, tiksliau, jį įamžinti.

Na, o iki rašytojo man taip toli, kad juo niekada netapsiu. Tam reikia nepaprastai daug laisvo laiko, kurio, deja, neturiu.

Rodos, visai neseniai išleidote istorinį romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“, tačiau rankų nesudėjote ir jau vasaros pabaigoje pradžiuginote dar vienu solidžiu darbu – dviejų tomų monografija, skirta Vištyčio kraštui. Kiek laiko brandinta monografija? Ar Jums asmeniškai tai nebuvo vienas iš didesnių gyvenimo iššūkių?

Romaną „Miestelis, kuris buvo Jo“ pradėjau rašyti 2005 metais misijoje Afganistane, tačiau siužetas susiklostęs galvoje buvo jau kelerius metus. Rašant teko atsisakyti televizoriaus, sporto, kitų veiklų ir visą laisvą laiką skirti rašymui. Tik vieno dalyko neatsisakiau – skaitymo. Parašiau gal šimtą puslapių ir tada viską pamečiau. Romaną pabaigiau tik po šešerių metų – kitoje misijoje 2011 metais. Romanas pasirodė 2013-aisiais. Beje, jis taip pat susijęs su istoriniais Vištyčio įvykiais, kuriuos man visai neblogai pavyko įkomponuoti į siužetinę liniją. Tais pačiais metais ėmiausi monografijos.

Monografija buvo brandinta dvylika metų – nuo 2003-ųjų, kada įkūriau Vištyčio internetinį puslapį ir pradėjau kaupti bet kokią informaciją, susijusią su Vištyčio kraštu, jo istorija, žmonėmis. Pradžia buvo sunki. Nors rašymo įgūdžiai jau buvo susiformavę, trūko patirties. Romanui rašyti reikalinga vaizduotė, monografijai – gausi medžiaga, teisinga ir kruopšti istorinių įvykių interpretacija.

Noriu pabrėžti, kad monografiją rašė daug autorių. Niekas vienas 1500 puslapių apimties monografijos per trejus metus neparašytų.

Be abejo, aš buvau knygos vyriausiasis redaktorius, sudarytojas ir autorius. Viena iš monografijos autorių ir sudarytojų yra Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto dekanė docentė Žydronė Kolevinskienė. Be jos indėlio, kurį įvertinti tikrai yra sunku, monografija nebūtų gimusi. Knyga nebūtų pasirodžiusi ir be mokytojos Birutės Mardosaitės Vištyčio kraštotyros muziejuje sukauptos archyvinės medžiagos bei be pagrindinio rėmėjo – vištytiečio Donato Kazlausko.

Monografijos rašymas buvo didžiausias mano gyvenimo iššūkis. Šimtus kartų buvau nuleidęs rankas, tačiau ir vėl prisiversdavau tęsti darbą, nes keli autoriai jau buvo sutikę parašyti straipsnius. Intensyvus darbas tęsėsi trejus metus – dirbdavau po darbo ir savaitgaliais. Kai leidykla pradėjo maketuoti knygą, pasirodė, kad tai, ką norėjome sutalpinti į vieną knygą, netilpo ir dviejose. Apie dvidešimt puikių straipsnių teko atidėti į šalį, nes leisti tris dalis iš karto nepakako finansų. Taip į knygą nepateko unikali medžiaga apie Vištyčio knygnešius. Ji bus trečioje dalyje, o monografiją užbaigs ketvirta dalis. Taigi, darbas dar nebaigtas, tik įpusėtas.

Kodėl tiek daug laisvo laiko skiriate būtent Vištyčio miestelio istorijai? Kur šio „užsidegimo“ pradžia?

Gyvenu Vištyčiu – skiriu jam visą laisvalaikį, čia sugrįžtu savaitgaliais, atostogauju su šeima. Kažkokiu būdu norėjau jam atsidėkoti už tai. Ši monografija, manau, ir yra tinkama padėka. Mokytoja Birutė Mardosaitė per knygos pristatymą pasakė, kad ši knyga – tai paminklas Vištyčiui ir jo žmonėms. Ir su tuo sunku nesutikti. Juk tai, kas pasakyta, užmirštama, o tai, kas parašyta, išlieka. Stengiausi, kad išliktų, būtų įamžinta kuo daugiau Vištyčio istorinių įvykių, faktų, skaičių, vietų, žmonių. Daug laiko atėmė monografijos asmenvardžių rodyklės sudarymas. Jame net keli tūkstančiai pavardžių, iš kurių didesnė dalis – vištytiečių.

Docentė Žydronė Kolevinskienė yra Jūsų romano „Miestelis, kuris buvo Jo“ recenzentė, neseniai išleistą monografiją sudarėte taip pat kartu. Žydronei šis miestelis tapo ne ką mažiau artimas, nei patiems miestelėnams. Papasakokite, kada įvyko jūsų pažintis? Kaip pavyko tinkamai pasiskirstyti darbus?

Pažintis įvyko prieš kelerius metus, kai ieškojau romano redaktoriaus. Ji parašė recenziją ir surado redaktorę Ritą Repečkienę – savo kolegę, dirbančią LEU Lituanistikos fakultete. Ž. Kolevinskienė domėjosi knygnešystės istorija, ypač tuo, kas susiję su knygnešėmis moterimis. Ji parašė keletą išsamių straipsnių apie Vištyčio krašto knygnešius, tik gaila, kad jie, kaip jau minėjau, nėra įtraukti į dvi pirmas monografijos dalis.

Visa Jūsų vaikystė prabėgo Vištytyje, tačiau dabar gyvenate ne čia. Ar kartais pagalvojate apie tai, kad kažkada sugrįšite čia gyventi?

Pagalvoju. Manau, kad taip ir bus, tik negreit – kai išeisiu į pensiją. Tada atsidėsiu rašymui, taip pat ir apie Vištytį. O dabar gyvenu Kaune – čia mano namai ir šeima, čia dirbu, turiu puikias sąlygas kūrybai.

Kokia būsena aplanko atvažiavus į šį mažą, tačiau labai gražų Lietuvos kampelį? Ar visada nueinate pabūti prie Vištyčio ežero?

Vištytis man yra dvasinė būsena. Ir manau, kad tame nieko keisto – juk čia gimiau, čia prabėgo mano vaikystė, čia mokiausi, čia susiformavo mano pasaulėžiūra. Myliu šio krašto gamtą, ypač ežerą – šį unikalų, įspūdingą savo dydžiu gamtos paminklą. Galima sakyti, gyvenu prie jo, nes pernai įsigijau sodybą visai greta ežero. Visada pabrėžiu, kad Vištyčio ežeras yra du kartus senesnis už Baltijos jūrą. Būtent čia prieš 13 000 metų iš pietų atklydo ir prie Vištyčio ežero įsikūrė pirmieji Lietuvos gyventojai – šiaurės elnių medžiotojai.

Kas, jūsų akimis, per tiek metų miestelyje yra pasikeitę ir kas turėtų pasikeisti artimiausiu metu?

Daug kas yra pasikeitę į gerąją pusę, miestelis kasmet gražėja. Tačiau Vištytis tuštėja ir tai nubraukia visas teigiamas permainas. Kam bus reikalingos tos permainos, jei stovi ištuštėję, apmirę sodybos? Tiesa, jos atgyja, bet tik vasarą – mėnesiui ar dviem.

Prisiminus renginį, kurio metu buvo pristatyta dvitomė monografija, daugelis gyventojų, deja, jame pasigedo valdžios atstovų – nebuvo nei Vištyčio seniūno, nei Vilkaviškio rajono savivaldybės mero. Ar nenuliūdino toks mūsų „galvų“ požiūris į šį svarbų įvykį? Iš kur, Jūsų manymu, toks valdžios atsainumas?

Labai nuliūdino. Tačiau taip sutapo, kad Vištyčio seniūnas B. Polita dalyvavo sūnaus vestuvėse, o Vilkaviškio rajono savivaldybės atstovus kvietėme į pristatymą, tačiau jie neatvyko. Kodėl – nežinau. Bet apmaudu ne tai, kad kažkas nedalyvavo knygos pristatyme, virtusiame didele, gražia, prasminga miestelio švente. Man asmeniškai apmaudu tai, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė neparėmė monografijos, nors rašiau laiškus, vėliau kreipiausi asmeniškai. Įdomumui ir palyginimui dar pridursiu, kad, pavyzdžiui, kitos savivaldybės panašias ir dvigubai mažesnės apimties monografijas remia dešimtimis tūkstančių eurų… Kuo visa tai paaiškinti, deja, nežinau… Tiesa, 400 puslapių apimties Kybartų monografija buvo paremta 6 000 eurų, o dviejų dalių 1500 puslapių apimties Vištyčio monografija – ne.

Kokią literatūrą skaitote laisvalaikiu? Ar turite mėgstamą rašytoją, kuris lyg ir daro šiokią tokią įtaką Jūsų rašymui?

Patinka rašytojai klasikai, tačiau mano rašymui jie įtakos nedarė. Pasimokyti iš jų reikia daug ko, tačiau kažką kopijuoti būtų kvaila. Mėgstamiausi rašytojai – E. Hemingvėjus, F. Dostojevskis, M. Bulgakovas, A. Solženicynas, A. Platonovas, iš lietuvių autorių gilų įspūdį paliko B. Radzevičiaus, V. Mykolaičio-Putino, A. Nykos-Niliūno kūryba.

Dabar daugiausia skaitau istorinius romanus, kurių lietuvių kalba leidžiama tikrai gausiai. Stengiuosi juos visus įsigyti, nes daugelį knygų perskaitau du kartus. Namie turiu visą kambarį užimančią biblioteką ir, jei tik leidžia finansai, stengiuosi ją kaskart papildyti. Trūkstant vietos, dalį knygų jau pervežiau į Vištytį. Neįsivaizduoju savęs neskaitančio knygos, net eidamas prie ežero visada nešuosi knygą ar dvi ir dovanoti prašau tik knygas.

O kaip su poezija? Gal kartais tenka „sumesti“ ketureilį?

Dabar netenka, bet būdamas moksleiviu rašiau eiles. Kažkada jas nusiunčiau į tuo metu populiarų „Moksleivio“ žurnalą, tačiau jų nespausdino. Dabar jos man kelia šypsnį.

Pasirodžius Vištyčio kraštui skirtai monografijai, rodos, viskas jau ištyrinėta ir skaitytojams pasakyta tiek, kiek buvo įmanoma. Tačiau užsiminėte, jog dėti taško dar neplanuojate. Tad ar galima svajoti apie tai, kad kažkada Vilius Kočiubaitis kartu su Žydrone Kolevinskiene imsis naujų darbų ir visus pradžiugins dar keliomis knygomis?

Yra begalė neskelbtos medžiagos, daugybė nepaliestų Vištyčio istorijos temų, todėl tikiu, kad bus trečia ir ketvirta Vištyčio monografijos dalis. Kada – nežinau. Tai priklauso nuo finansinės paramos. Ją reikia gauti. Knygų šiais laikais už dyką niekas nespausdina, o ir leidyba daug kainuoja. Visų vištytiečių vardu noriu nuoširdžiai padėkoti knygos rėmėjams – Donatui Kazlauskui, Gintautui Plečkaičiui, Vytautui Nezgadai, Žydronei Kolevinskienei, Rimai Gagienei ir kitiems. Be jų dosnios paramos šios knygos nebūtų.

Pradėjau rašyti knygą apie Afganistaną – šalį, kur dvejus metus dirbau gydytoju, taigi įspūdžių ir patirčių išliko begalė. Tai užims ne mažiau penkerių metų. Nepaprastai gailiuosi, kad Afganistane nerašiau dienoraščio ir nefiksavau savo pastebėjimų, dažniausiai viso to, kas vyko ligoninėje. Dabar viską tenka traukti iš užmaršties, dažnai – labai gilios.

Kokia mintimi vadovaujatės savo gyvenime?

Kažkokio specialaus moto gyvenime neturiu, nes jis tik ribotų. Esu įsitikinęs, kad turiu gyventi ne tik sau – privalau palikti pėdsaką, nors ir nežymų.

Kalbino Kristina Radzevičienė

Nuotraukos iš asmeninio V. Kočiubaičio archyvo

 photo gyv_12062608_1062334403807054_1440630512_o.jpg

 photo gyv_12059516_1062334410473720_1685126145_o.jpg

 

 

Atnaujinta Antradienis, 29 Rugsėjis 2015 13:36  
Mes turime 16 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6964655
Savanorių Vyčio kryžiaus kavalierių memorialinės lentos atidengimo ceremonija

   Vasario 16 d., 11 val., Vištyčio bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, 12 val. vyks 1919–1920 metų savanorių Vyčio kryžiaus kavalierių memorialinės lentos atidengimo ceremonija, 13.30 val. – „Kybartų“ orkestro koncertas kultūros namuose.



Banners