VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Vištytis - miestelis, kurį atstatyti padėjo kaizeris Wilhelmas II

Email Spausdinti PDF

Photobucket

Photobucket Vištytis garsėjo savo puikiais laikrodininkais, staliais, račiais, siuvėjais, duonos kepėjais ir, be abejo, žvejais. Vištytyje gyveno ir dirbo šimtai amatininkų ir darbininkų. Dauguma iš jų buvo žydai, nes beveik du trečdaliai Vištyčio gyventojų buvo žydai. Aišku, kad darbininkai gyveno sunkiai tais laikais. Jie dirbdavo po 16 valandų per dieną, valgydami ir miegodami fabrikėliuose ant savo atsineštų maišų, prikimštų kiaulių šerių.


Vištytis, miestelis kurį atstatyti padėjo Vokietijos kaizeris Wilhelmas II

Parengta pagal Dr. Mendelio Sudarskio (gydytojo ir visuomenes veikėjo) to paties pavadinimo apybraižą

Photobucket


Iš Vištyčio metraščio. 1901m. Vištytyje kilo didelis gaisras, per kurį sudegė 180 namų - daugiau nei pusė Vištyèio miestelio. Uždraudžiama statyti šiaudinius ir skiedrinius namų stogus. Tai galutinai nusmukdė Vištyčio miestelį, nes daugelis prekybininkų ir amatininkų neatstatė savo namų ir sodybų, o atsiėmę draudimą, išvyko į kitus miestus bei miestelius ar emigravo.

1901m. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, medžiojęs Rominten girioje netoli dabartinės Lietuvos-Rusijos sienos su savo palydovais atvyksta į gaisro nuniokotą Vištytį, apsilanko pas kleboną ir suteikia 10 000 markių (4 000 rublių) paramą miestelio atstatymui. Veliau jis įtikina savo bičiulį Rusijos carą Nikolajų II paskirti sudegusio Vištyčio atstatymui panašią 5 000 rublių sumą. Papildomai Vilhelmas II pažadėjo tarpininkauti, kad būtų sumažinti muitai ir mokesčiai būtiniausioms statybinėms medžiagoms, Vištyčio atstatymui įvežamoms iš Vokietijos. Prieš I pasaulinį karą Vištytis buvo atstatytas, tačiau savo ankstesnio didingumo taip ir nepasiekė.

Kelios dešimtys puikiai išplanuotų ir gražių miestelių buvo išsidėstę išilgai Vokietijos - Lietuvos ir Vokietijos-Rusijos sienos. Draugiškai ir su jumoro jausmu stebėjo šių miestelių gyventojai savo kaimynus kitoje sienos pusėje Vokietijoje. Niekada nesibaigiančios varžybos vyko tarp šių miestelių.

Žydai, vokiečiai, lietuviai, lenkai ir rusai plėtojo savo verslą tarpusavyje - vieni su kitais ir net bendruomenėmis. Vištytis buvo mažas ir nepaprastai savitas, mielas ir idiliškas miestelis. Jo apylinkės ir ežeras pasižymėjo išskirtiniu grožiu. Vienas miestelio kraštas ribojosi su didžiuliu Vištyčio ežeru, kuris ištisus kilometrus driekėsi iš Lietuvos įsiterpdamas giliai į Vokietiją.

Iš kitos, šiaurės vakarų pusės Vištytis ribojosi su nedidelėmis kalvomis, apaugusiomis tankiomis, beveik neįžengiamomis giriomis ir miškais.

Šios kalvos atrodė lyg aukšti kalnai. Ežeras buvo gera susitikimo vieta Vokietijos ir Lietuvos žvejams, tarp kurių buvo nemažai žydų. Tai ežero buvimas sudarė puikias galimybes carizmo valdymo laikais, gabenti nelegalius emigrantus iš Rusijos į Vokietiją, o iš Vokietijos į Rusiją atgabenti draudžiamas knygas bei kontrabandines prekes. Vištytis kadaise buvo dideliu miesteliu, turėjusiu skaitlingą smulkių perdirbimo įmonių ir žemės savininkų bendruomenę.

Vištytis viena iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje. Buvo normalu, kad dėl jo artumo prie Vokietijos sienos Vištytis tapo smulkios industrijos centru. Čia buvo net keliolika kiaulių šerių apdirbimo, šepečių gamyklėlių, kailių ir odų apdirbimo fabrikėlių bei daugybė kitų smulkių įmonių - dirbtuvių, atelje, parduotuvių ir siuvyklų. Jų Vištytyje buvo net 40.

Photobucket

Vištytis garsėjo savo puikiais laikrodininkais, staliais, račiais, siuvėjais, duonos kepėjais ir, be abejo, žvejais. Vištytyje gyveno ir dirbo šimtai amatininkų ir darbininkų. Dauguma iš jų buvo žydai, nes beveik du trečdaliai Vištyčio gyventojų buvo žydai. Aišku, kad darbininkai gyveno sunkiai tais laikais. Jie dirbdavo po 16 valandų per dieną, valgydami ir miegodami fabrikėliuose ant savo atsineštų maišų, prikimštų kiaulių šerių.

Ketvirtadieniais, dar vadinamais "žaliaisiais ketvirtadieniais" darbininkai, dirbdavo per visą naktį iki pat ryto, kad galėtų kompensuoti penktadienį, kuris dėl artėjančio Šabo (žydų šventadienio) buvo laisvas.

Žinomas gaonas (žydų išminčius) Rabbi Khayeml Filipover Brash buvo Vištyčio miestelio gyventojas ir buvo plaèiai þinomas dël jo labdaringumo ir dėl jo, kaip Talmudo žinovo, mokytojo ir žmogaus, tikrąja šio žodžio prasme, savybių. Penktadienį darbininkai baigdavo darbą anksti ryte. Kita nauja darbo savaitė vėl prasidėdavo šeštadienį vakare iškart po iškilmių, vadinamų havdala, kurios užbaigdavo Šabą. Nežiūrint sunkaus darbo, darbininkai buvo pirmieji, kurie įnešdavo pasaulietiškumo į Vištyčio bendruomenės gyvenimą.

Nepaisant to, kaip keistai tai gali atrodyti dabar, pirma knyga, kuri pažadino darbininkų sąmonę buvo Mendelio (Moikher Sforim) apysaka "Pelkė". Caro laikais ji buvo uždrausta. Kiekvienas sugautas, turint šią literatūrą būtų suimtas. Nepaisant to, nunešiota ir nudėvėta "Pelkės" kopija paslapčiomis ėjo iš rankų į rankas. Už tai buvo suimtas ir išvesdintas į Vilkaviškį darbininkas Tanakhke Bunes, puikus, žinių trokštantis darbininkas. Tai buvo pirmas sukrėtęs ramų Vištyčio bendruomenę įvykis.

Pasiekti Vištytį nuo Rusijos pusės buvo labai sudėtinga. Nors nuo Virbalio iki Vištyčio tik 21 verstas (15 mylių, 24 km.), įveikti šį atstumą dažnai prireikdavo dienos, o kartais net ir nakties. Kelias buvo akmenuotas vieškelis kai kur sunkiai pravažiuojamas dėl daugybės duobių bei purvyno. Dėl blogų kelių Vištytis dažnai būdavo atkirstas nuo likusio pasaulio. Iš miestelio niekas neišvykdavo ir į jį niekas neatvykdavo. Nebent darant didelę apylanką, Virbalio geležinkelio stotį buvo galima pasiekti, vykstant per Vokietiją. Tokiu atveju vienintele ryšio ir susisiekimo priemone buvo Moišė, žmonių vadinamas Telegrafu.

Tai buvo stiprus, jaunas ir optimizmu trykštantis žmogus, kariuomenės veteranas. Visada laimingas, visada trykštantis jumoru, kiekvieną sunkią ir sudëtingą situaciją sutikdamas su šypsena veide.

Photobucket

Telegrafas į Virbalio geležinkelio stotį vykdavo kiekvieną dieną, koks bebūtų oras, gabendavo paštą ir prekes, pirmyn ir atgal veždavo ir lydėdavo keleivius. Vištyčiokai jį vadindavo Telegrafu todėl, nes nei šaltis, nei lietus, nei karštis jo negalėjo sustabdyti.

Bėgant laikui, Vištytis, kaip ir daugelis kitų miestelių, pradėjo smukti ir nykti. Pradėjus pūsti nuo Vokietijos piktavališkam vėjui, ieškodami geresnio gyvenimo, dalis jaunų žmonių išvyko į užsienį. Jiems puikiai pavyko įsikurti Pietų Afrikoje, Amerikoje, Europoje ir kitose šalyse. Netgi Moišė Telegrafas išvyko į Kanadą, kur vėliau ir mirė.

Daugelis šerių perdirbimo gamyklėlių, kaip Itzelio Sikorskio ar Khaimo Bertz'o persikėlė iš Vištyčio į Virbalį ir Vilkaviškį. Šepečių, odų ir kailių apdirbimo fabrikėliai užsidarė. Didžiulė ir puiki Vištyčio sinagoga ir gretimai jos stovintys maldų namai ištuštėjo, apsigaubdami ankstesnių laikų ir uoliai besimeldžiančių žmonių nostalgijos skraiste. Po 1901 m. gaisro ištuštėjus gatvėms, nutilo ir jų smagus šurmulys, jos užaugo piktžolėmis. Nebesigirdėjo daugiau nei nuoširdaus ir linksmo gatvėse žaidžiusių vaikų klegesio, nei kasdieninio miestelio gyvenimo šurmulio.

Situacija dar labiau (tiesą sakant, katastrofiškai) pablogėjo, kai Vištytį 1901 m. nusiaubė smarkus gaisras, sunaikinęs didesnę Vištyčio miestelio dalį. Daugelis prekybininkų ir amatininkų neatstatė savo namų ir sodybų, o gavę draudimą, išvyko į kitus miestus bei miestelius ar emigravo į užsienį.

Nepaisant šio baisaus, nutrynusio Vištytį nuo žemës paviršiaus gaisro, netikėta ir keista garbė, įamžinusi istorijoje Vištytį visiems laikams, teko miestui. Kitoje ežero pusėje, kuris buvo įsiskverbęs giliai į Vokietijos teritoriją, pasislėpęs giliai tankioje girios glūdumoje, apsuptas ypatingo kraštovaizdžio stovėjo dvaras.

Tanki giria ir įspūdingas ežeras buvo ideali vieta Kaizerio Vilhelmo II dvarui ir prabangiai jachtai. Kiekvieną rudenį Kaizeris su savo palyda atvykdavo medžioti į Rominter Heide (Romintos girią). Čia Vilhelmas II galėdavo pademonstruoti savo meistriškumą ir nepriekaištingą rankos taiklumą, kuris nepriklausomai nuo to, į kokį taikinį šaudavo, niekada jo neapvildavo.

Kai kada ilgiau nei keletą savaičių Romintos girioje Kaizeris gyvendavo, linksmindavosi ir nerūpestingai leisdavo laiką nekaltų žvėrelių gyvybių sąskaita. Per tą laiką girioje būdavo sumedžiojama keletas meškų, daug alkanų vilkų ir rudakailių lapių. Bet svarbiausia - Vilhelmas II buvo puikus elnių medžioklės specialistas. Įspūdingi medžioklės trofėjai po to buvo pristatomi į Berlyną ir iškilmingai demonstruojami pačiame Berlyno centre. Berlyno gyventojai skubėdavo pažiūrėti į Vilhelmo II sumedžiotus žvėris. Visa tai būdavo lyg stebuklas ir jie negalėdavo atsistebėti savo Kaizerio taiklumu.


Photobucket


Kaizeris atvyko medžioti į Romintą, kaip ir visada, rudenį. Tai yra tuo pačiu metu, kai įvyko gaisras. Sužinojęs, kad gražus miestelis kitame, priešingame nei jo jachta, ežero krante buvo sunaikintas gaisro, Kaizeris nuliūdo ir nusprendė pats pamatyti visa tai savo akimis. Vieną rudens dieną jis atvyko į Vištytį su visa savo palyda iš anksto apie tai nepranešęs. Tai buvo Yom Kipur žydų religinės šventės diena. Vilhelmui patikdavo tokie netikėti vizitai ir jis garsėjo pomėgiu netikėtai pasirodyti liaudyje. Pastebėjęs mirtiną tylą ir tuščias miestelio gatves, jis pasimetė ir nuliūdo. Ką dabar daryti ir kaip jam dabar elgtis.

Net gi tada, kai miestelio seniūnas pranešė kaizeriui, kad sinagogoje vyksta labai iškilmingos, šventos ir svarbios žydams apeigos, jis dar labiau pasimetė nežinodamas, kaip jam elgtis. Nes juk kaizeris tai ne šiaip sau paprastas ir eilinis žmogus. Tai žmogus paskirtas Dievo kitiems žmonems valdyti. Vilhelmas II pasiuntė pasiuntinį į žydų sinagogą, maloniai pakvietė ir visus kitus vištytiečius susirinkti centrinėje miestelio aikštėje. Jis norėjo pranešti Vištyčio gyventojams kažką labai svarbaus.

Išgirdę šią žinią, visi miestelio gyventojai patraukė į centrinę turgaus aikštę. Kaizeris su su didinga kantrybe laukė, kol į aikštę atvyko paskutinis senyvo amžiaus žmogus. Wilhelmas II nulipo nuo arklio ir draugiškai pasveikino su miestelio gyventojais ir atsiprašė už tokį netikėtą vizitą, sudrumstusį jų šventišką ramybę. Kaizeris pareiškė gilią užuojautą dėl nutikusios nelaimės ir pažadėjo savo pagalbą pasimetusiems gyventojams.

Jis tuoj pat paaukojo Vištyčiui ir jo gyventojams 10 000 markių (4 000 caro rublių). Tai buvo nemaži pinigai tais laikais. Vėliau jis sugebėjo įtikinti savo bičiulį Rusijos carą Nikolajų II, kad šis paskirtų Vištyčio atstatymo darbams panašią pinigų sumą - 5 000 rublių. Papildomai jis pažadėjo, kad tarpininkaus, kad caras sumažintų muito mokestį įvežamoms į šalį iš Vokietijos statybinėms medžiagoms. Puikia vokiečių kalba miestelio seniūnas padėkojo Vilhelmui II už rūpestį ir neįkainuojamą pagalbą Vištyčio gyventojams.

Photobucket

Kaizeris Vilhelmas II

Kaizeris užlipo ant arklio, dar kartą palinkėjo ištvermės atstatant savo miestą ir palikęs nustebusius bei priblokštus gyventojus, vis dar tebestovinčius aikštėje, su savo palyda išvyko iš miesto. Šis įvykis - netikėtas kaizerio vizitas į nukentėjusį nuo baisaus gaisro Vištytį ir Vilhelmo II suteiktą finansinę paramą miestelio atstatymui - buvo plačiai aprašytas didžiausiuose Vokietijos ir Rusijos laikraščiuose.

Tačiau netgi ir karališkasis Vilhelmo II, nors jis ir išpildė visus savo pažadus, vizitas į Vištytį bei panašus ir dosnus Rusijos caro Nikolajaus II poelgis nepadėjo. Vištyčio gyventojams, patyrusiems daug skaudžių likimo smūgių nebuvo lemta greitai atsitiesti. Jiems pritrūko tos jaunatviškos energijos ir entuziazmo, su kuriuo jie šimtmečių eigoje statė ir puoselėjo savo gimtąjį Vištytį. Prasidėjo beveik du dešimtmečius trukęs Vištyčio smukimas, prasidėjo visuotinis skurdas ir nusivylimas.

Netrukus beveik du trečdaliai Vištyčio gyventojų emigravo. Geresnio gyvenimo ieškoti jie išvyko į Ameriką, Kanadą, Rytinę Prūsiją ir netgi Pietų Afriką bei Australiją. Tik po 17 metų 1918 m. Lietuvai tapus Nepriklausoma valstybe, prasidėjo tikrasis Vištyčio atgimimas. Vėl kūrėsi įvairios smulkios įmonės, kooperatyvai, parduotuvės, kepyklos, švietimo ir mokymo įstaigos, banko skyrius ir, kas yra svarbiausia, padaugėjo miestelio gyventojų skaičius, kuris 1923 m. pasiekė 1 295.

-------------------------------------


Atnaujinta Sekmadienis, 27 Vasaris 2011 20:20  
Mes turime 46 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6442378
Ar medžiai serga sloga?

 

 Gavę Jaunųjų miško bičiulių sambūrio rėmimo tarybos raginimą surengti miške pamokėlę tema „Ar serga medžiai sloga?“, Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos trečiokai su mokytoja Zina Daugėliene nutarė tapti miško daktarais. Pamokėlė vyko Šilelio miške, pažintiniame take. Tik išlipusius iš autobuso mokinukus, regioninio parko ir Gražiškių girininkijos darbuotojus pasitiko Miškinukas ir Lapė. Rudeninių lapų apsiaustu pasipuošęs Miškinukas papasakojo, kokie medžiai auga šiame miške, kokią naudą miškas teikia žmogui, perskaitė miško taisykles.


Banners