VIštytis

Iš viso atkarpose palei valstybės sieną su Rusijos Kaliningrado sritimi bus pastatyta 44,6 km ilgio apie dviejų metrų aukščio metalinė segmentinė tvora su papildomais įrengimais. Ji iškils ruožuose nuo trišalio Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos valstybių sienų sankirtos taško ties Vištyčiu ir atkarpomis tęsis Šakių bei Vilkaviškio rajonuose iki Nemuno. Beje, palei visą apie 109 km jau Nemunu einančią sieną dar anksčiau pasieniečiai yra įrengę technines jos stebėjimo sistemas.

  Kuris žmogus sielos ramybės galėtų ieškoti pragaru virtusiame krašte? Taip elgiasi lietuvis gydytojas Vilhelmas Vėberis, grįžęs dirbti į Afganistano ligoninę. Skurdas, viduramžių tradicijos, neapykanta kitatikiams, smurtaujantys talibai – tokia Afganistano kasdienybė. Akistata su mirtimi čia įprastas dalykas, o išlikimo pamokos ypač skausmingos. Keliaudamas per nusiaubtą kraštą, Vėberis bando prisitaikyti prie vietos papročių. Jo kelyje išdygsta ir vienas kitas atklydęs svetimšalis. Užsienietė moteris, dešimčiai dienų tapusi Vėberio pakeleive, irgi bėga nuo praeities šmėklų. Ji lyg šviesos spindulys blyksteli gydytojo gyvenime, tačiau užgęsta taip ir nesugebėjusi prigyti nesvetingoje žemėje.

   "Misijos – tai vieta, kur pratybose išmoktus dalykus reikia pritaikyti praktiškai. Ten viskas realu – realūs sužeisti kariai, realus skausmas ir negalima jokia klaida", – pastebėjo į Čagčaraną kelis kartus išsiųstas karo medikas. Jis pasakojo, kad karo kamuojamame Afganistane teko gelbėti labai daug civilių. Sudėtingiausia buvo per pirmąją misiją. Šalyje nebuvo ligoninių, todėl reikėjo patiems iš turimų išteklių įsirengti operacines. Karo medikų pajėgos tuo metu taip pat nebuvo gausios. V.Kočiubaitis prisiminė, kad ne vienos sudėtingos operacijos metu jam asistavo dantų gydytojas.

   Kaip pranešė naujienų portalas tv3.lt, gaisras Vištyčio miestelyje kilo šeštadienį po pietų. Pranešimą apie nuosavame name kilusį gaisrą bendrasis pagalbos telefonas gavo apie 15 val. Taip pat buvo pranešta, kad degančiame mediniame name yra žmonių. Į įvykio vietą buvo išsiųstos Vilkaviškio PGT pajėgos. Įvykio liudininkai netruko pasidalinti užfiksuotais kadrais, kaip į gaisro vietą Vištyčio ugniagesių automobilį atstumia vietiniai gyventojai. Būrys vyrų ir jaunuolių stūmė gelbėtojų automobilį, nes šis neužsikūrė. Kaip paaiškėjo, ugniagesiai įsikūrę visai netoli gaisro vietos, iki jos – maždaug trys minutės kelio.

  Paskambinau bendruoju pagalbos telefonu, o Vištyčio gaisrininkai kaip neatvažiuoja, taip neatvažiuoja, – pasakojo Gintauto kaimynė Loreta. – Sėdau į automobilį ir nuvažiavau iki mūsų gaisrinės. Žiūriu, ugniagesiai su rankena bando įjungti variklį, bet niekaip nepavyksta. Paskui jaunimas ugniagesių mašiną per visą gatvę stūmė“. Vištyčio ugniagesių komandos vyrai teigė, jog automobilio variklį pavyko įjungti, kai mašiną pastūmėjo į nuokalnę. Nuo gaisrinės iki liepsnojančio namo – 250 metrų. Gaisrininkai nuvyko į nelaimės vietą, išpylė pustrečios tonos vandens, ir variklis vėl užgeso, – sudegė akumuliatoriaus plokštelės. Tuomet jaunuoliai stūmė 1972 metų rusišką mašiną, kad ugniagesiai vėl atsivežtų vandens iš ežero. „Vanduo baigėsi, stogas dar degė. Kai žmonės puolė stumti gaisrininkų mašiną, visi pradėjo juoktis. Bet kai pamatė, kad išnešė nebegyvą žmogų, buvo nebejuokinga.